Vieną šeštadienio rytą nusprendžiau iškepti pyragėlių su bulvių įdaru, nors turėjau tiek darbų, kad apie ilgą mielinės tešlos kildinimą nė pagalvoti nesinorėjo. Virtuvėje jau garavo bulvės, svogūnai keptuvėje gražiai gelto, o aš vis žvilgčiojau į laikrodį. Prisiminiau seniai užrašytą plikytos mielinės tešlos receptą, kuriam nereikia kelias valandas laukti, kol tešla pakils.
Turinys (10)
Iš pradžių net suabejojau, ar toks greitas būdas tikrai gali pavykti, nes anksčiau mielinę tešlą visuomet laikydavau gana įnoringa. Tačiau nusprendžiau pabandyti, tik verdantį vandenį naudoti atsargiai, kad nepakenkčiau mielėms.
Pirmasis pyragėlis iš keptuvės iškeliavo tiesiai ant popierinio rankšluosčio, o po kelių minučių jau nekantraudama jį perlaužiau. Plutelė buvo gražiai apskrudusi, o viduje slėpėsi minkšta tešla ir kvapnus bulvių įdaras su svogūnais. Labiausiai nudžiugino tai, kad tešla lengvai formavosi, nereikėjo jos nuolat barstyti miltais, o pyragėliai nebuvo kieti.
Nuo tada šį receptą prisimenu tada, kai norisi kažko naminio, sotaus ir jaukaus, bet nesinori viso pusdienio praleisti virtuvėje. Žinoma, net ir greitai tešlai naudinga šiek tiek pailsėti, tačiau čia nereikia kelių ilgų kildinimo etapų, būdingų kai kuriems tradiciniams mieliniams kepiniams.
Ingredientai
- 530 g kvietinių miltų
- 200 ml šilto vandens, maždaug 35–38 °C
- 220 ml verdančio vandens
- 10 g sausų mielių arba apie 30–40 g šviežių presuotų mielių
- 1 valgomasis šaukštas cukraus
- 1 arbatinis šaukštelis druskos
- 4 valgomieji šaukštai augalinio aliejaus
- Papildomo aliejaus pyragėliams kepti keptuvėje
Bulvių įdarui, jei renkuosi šį variantą:
- Apie 600 g nuskustų bulvių
- 1 didelis svogūnas
- 1–2 valgomieji šaukštai aliejaus svogūnams kepti
- Druskos ir juodųjų pipirų pagal skonį
Kiekis: apie 15 vidutinio dydžio pyragėlių. Tešlos paruošimas: maždaug 25–35 minutės, įskaitant pravėsinimą ir minkymą. Trumpas kildinimas: apie 10–20 minučių arba ilgiau, jei virtuvėje vėsu. Kepimas: priklauso nuo pasirinkto būdo ir pyragėlių dydžio.
Orkaitės nejungiu: iš 300 g šokoladinių sausainių sudedu tortą, kuris sutvirtėja šaldytuve
Sesers vaikai pavadino šiuos žiedinius kopūstus „kopūstais su picos padažu“
Vištieną į salotas atvėsinu iki galo: viena klaida greitai sugadina gražius sluoksnius
Turguje pardavėja įkalbėjo nupirkti kiaulės liežuvį: dabar iš jo darau švenčių mišrainę su žirneliais ir krienais
Kai atsibosta įprastos šventinės mišrainės, gaminu šias sluoksniuotas vištienos salotas: visą dubenį sujungia švelnus naminis trynių padažas
Rameno makaronų nebeverdu – skrudinu sausus: kiniškos salotos su vištiena ir kopūstu traška kiekviename kąsnyjeKuo ypatinga plikyta mielinė tešla?
Įprastai mielinei tešlai miltai maišomi su šiltu skysčiu, mielėmis ir kitais ingredientais, o tuomet paliekama pakilti. Plikytos mielinės tešlos atveju dalis miltų pirmiausia nuplikoma verdančiu vandeniu. Karštas vanduo pakeičia dalies miltuose esančio krakmolo savybes, todėl tešla gali tapti minkštesnė ir geriau išlaikyti drėgmę. Tai ir yra vienas iš būdų išgauti malonią, švelnią kepinio tekstūrą.
Tačiau čia slypi ir dažnai nutylima detalė. Mielės yra gyvi mikroorganizmai, kuriuos pernelyg aukšta temperatūra gali sunaikinti, todėl jų negalima tiesiog užpilti verdančiu vandeniu. Aš pirmiausia nuplikau dalį miltų atskirame dubenyje, leidžiu masei atvėsti ir tik tuomet sumaišau su mieline tešlos dalimi. Taip išsaugau plikymo privalumus ir sudarau mielėms tinkamas sąlygas veikti.
Kaip gaminu žingsnis po žingsnio
Pirmiausia pasiruošiu plikytą miltų dalį
Iš visų recepte nurodytų miltų atsveriu apie 200 g ir suberiu į karščiui atsparų dubenį. Užverdu 220 ml vandens ir iškart užpilu juo miltus, energingai maišydama tvirtu šaukštu arba mentele. Masė greitai sutirštėja ir tampa panaši į minkštą, lipnų tešlos gumulą. Jei lieka sausų miltų, toliau maišau, kol vanduo pasiskirsto kuo tolygiau.
Paruoštą plikytą masę palieku pravėsti. Kartkartėmis ją pamaišau arba paskleidžiu platesniame inde, kad šiluma greičiau pasišalintų. Prieš maišydama su mielėmis įsitikinu, jog ji jau tik šilta, ne karštesnė kaip maždaug 35–40 °C. Šio žingsnio neskubinu, nes per karšta masė gali sugadinti visą tešlą.
Paruošiu mielinę tešlos dalį
Į kitą didesnį dubenį supilu 200 ml maloniai šilto vandens. Suberiu sausas mieles ir cukrų, tada išmaišau, kad ingredientai pasiskirstytų. Jeigu naudoju šviežias mieles, pirmiausia jas sutrupinu ir ištirpinu vandenyje. Skystis turi būti šiltas, bet jokiu būdu ne karštas, nes mielėms reikia tinkamos temperatūros.
Į šį mišinį palaipsniui suberiu dalį likusių miltų ir išmaišau iki tirštos masės. Tada įdedu jau pravėsintą plikytą miltų dalį ir pradeda formuotis vientisesnė tešla. Iš pradžių ji gali atrodyti kiek neįprastai, nes nuplikyti miltai būna lipnesni. Tačiau toliau minkant abi dalys susijungia ir tešla pamažu tampa lygesnė.
Įminkau likusius ingredientus
Į dubenį suberiu druską, supilu keturis šaukštus aliejaus ir palaipsniui įmaišau likusius miltus. Kai masę jau galima patogiai liesti, išverčiu ją ant švaraus stalviršio ir minkau maždaug 8–10 minučių. Tešla turi tapti minkšta, elastinga ir gana vientisa, tačiau neturėtų būti kieta. Jei ji truputį limpa prie rankų, jas lengvai patepu aliejumi, užuot nuolat bėrusi papildomus miltus.
Man svarbiausia nepadaryti tešlos pernelyg standžios. Kartais atrodo, kad kuo daugiau miltų įbersiu, tuo lengviau bus formuoti pyragėlius, tačiau iškepę jie gali būti sausesni. Todėl miltus beriu pagal nurodytą kiekį, o tešlos konsistenciją vertinu minkydama. Jei ji vis dar kiek lipni, leidžiu jai kelias minutes pailsėti ir tada minkau toliau.
Paruošiu bulvių įdarą
Kol tešla trumpai ilsisi, pasirūpinu įdaru, jeigu jo nepasiruošiau iš anksto. Bulves išverdu pasūdytame vandenyje, nukošiu ir sutrinu iki gana tirštos košės. Svogūną smulkiai supjaustau ir pakepinu aliejuje, kol suminkštėja bei gražiai pagelsta. Tuomet jį įmaišau į bulves, pagardinu druska ir juodaisiais pipirais.
Įdarą būtina atvėsinti prieš formuojant pyragėlius. Jei dėsiu labai karštą bulvių košę, tešla gali pernelyg suminkštėti, o kraštus bus sunkiau tvirtai sulipinti. Todėl bulvių masę paskleidžiu platesniame inde ir palaukiu, kol ji pravės. Jei įdaras atrodo skystas, jo papildomai neskiedžiu pienu, nes pyragėliams labiau tinka tvirtesnė masė.
Padaliju tešlą ir formuoju pyragėlius
Paruoštą tešlą padaliju į maždaug 15 vienodo dydžio gabalėlių. Kiekvieną trumpai suapvalinu, o tada delnu ar pirštais suplokštinu į nedidelį apskritimą. Į vidurį dedu šaukštą atvėsusio įdaro ir kruopščiai suspaudžiu kraštelius. Stengiuosi, kad tarp sujungtų kraštų neliktų įdaro, nes tuomet kepant siūlė gali prasiskirti.
Suformuotus pyragėlius dedu ant lengvai aliejumi patepto arba miltais pabarstyto paviršiaus, palikdama tarp jų šiek tiek vietos. Uždengiu švariu rankšluosčiu ir leidžiu maždaug 10–20 minučių pailsėti bei šiek tiek pakilti. Šį etapą galima sutrumpinti, tačiau nedidelis kildinimas paprastai padeda išgauti puresnį minkštimą. Jei virtuvėje vėsu arba tešla iš pradžių buvo gana šalta, gali prireikti daugiau laiko.
Kepu pyragėlius keptuvėje
Į gilesnę keptuvę įpilu pakankamai augalinio aliejaus, kad pyragėlių apačia galėtų tolygiai kepti. Aliejų įkaitinu iki maždaug 170–180 °C, jei turiu virtuvinį termometrą. Pyragėlius atsargiai dedu siūle žemyn ir kepu ant vidutinės kaitros, kol apačia gražiai pagelsta. Tuomet apverčiu ir kepu kitą pusę, kol visas paviršius tampa auksinės spalvos.
Labai stiprios kaitros vengiu, nes išorė gali greitai apskrusti, o viduje tešla dar nespėti iškepti. Taip pat nepridedu į keptuvę per daug pyragėlių vienu metu, kad aliejus pernelyg neatvėstų. Iškepusius sudedu ant popierinio rankšluosčio arba grotelių, kad nutekėtų riebalų perteklius. Kai jie šiek tiek pravėsta, galima ragauti, bet su karštu įdaru elgiuosi atsargiai, nes jis ilgiau išlaiko šilumą.
Ar šiuos pyragėlius galima kepti orkaitėje?
Taip, šią tešlą galima naudoti ir orkaitėje kepamiems pyragėliams. Suformuotus gaminius sudedu ant kepimo popieriumi išklotos skardos, palikdama tarpus, kad pakilę jie nesuliptų. Prieš kepimą leidžiu jiems pastebimai papurėti, nes orkaitėje kepamiems pyragėliams kildinimas ypač svarbus. Jei noriu gražesnės spalvos, viršų galiu lengvai patepti plakto kiaušinio plakiniu.
Orkaitę iš anksto įkaitinu iki 200 °C ir kepu maždaug 15–20 minučių, kol pyragėliai gražiai apskrunda ir tešla visiškai iškepa. Tikslus laikas priklauso nuo gaminių dydžio bei orkaitės savybių. Jeigu pyragėliai didesni, gali prireikti kelių papildomų minučių. Išėmusi juos trumpai atvėsinu ant grotelių, kad apačia nepradėtų drėkti.
Kokie įdarai labiausiai tinka?
Man pačiai labiausiai patinka tradicinis bulvių ir kepintų svogūnų derinys. Jis nebrangus, sotus ir labai gerai dera su švelnia mieline tešla. Tačiau ne mažiau skanūs pyragėliai išeina su troškintais kopūstais, grybais arba gerai termiškai paruošta malta mėsa. Svarbu, kad įdaras būtų iš anksto pagamintas, atvėsęs ir ne per skystas.
Kartais šią tešlą naudoju ir saldiems pyragėliams. Tuomet į vidų dedu tirštesnės uogienės, saldintos varškės arba troškintų obuolių, iš kurių išgarinta perteklinė drėgmė. Su saldžiu įdaru pyragėlius dažniau kepu orkaitėje, nes taip patogiau išvengti išbėgusio įdaro keptuvėje. Vis dėlto recepto esmė nesikeičia: minkšta tešla ir tinkamo tirštumo, atvėsintas įdaras.
Svarbiausi patarimai iš mano patirties
Didžiausias mano patarimas – niekada nepilti verdančio vandens tiesiai ant mielių. Šiame recepte plikomi tik dalis miltų, o mielės įmaišomos tuomet, kai nuplikyta masė jau pakankamai atvėsusi. Taip išvengiu rizikos, kad tešla nebekils dėl karščio pažeistų mielių. Jei neturiu termometro, verčiau palaukiu kiek ilgiau, nei bandau skubinti procesą.
Dar viena labai svarbi detalė – tešlos minkštumas. Plikyta mielinė tešla gali šiek tiek lipti prie rankų, ir tai nereiškia, kad iškart reikia berti papildomą stiklinę miltų. Man patogiau vos patepti rankas aliejumi ir tęsti formavimą. Taip pyragėliai išlieka minkštesni, o jų minkštimas nepasidaro pernelyg tankus.
Taip pat visada iš anksto pasiruošiu įdarą. Kai jis jau visiškai atvėsęs, galiu greitai suformuoti visus pyragėlius ir nesijaudinti, kad tešla pradės drėkti ar plyšti. Jeigu ruošiu didesnį kiekį, vienus pyragėlius formuoju, o kitus laikau uždengtus, kad jų paviršius neapdžiūtų. Tokia tvarka virtuvėje sutaupo daugiau laiko, nei gali pasirodyti.
Dažniausios klaidos
Pirmoji klaida – netinkamai naudotas verdantis vanduo. Jei jis patenka tiesiai ant aktyvių mielių, tešla gali prastai kilti arba visai nepakilti. Antroji klaida – per didelis miltų kiekis, dėl kurio iškepę pyragėliai tampa sausi ir kieti. Todėl laikausi proporcijų ir stengiuosi išlaikyti minkštą, elastingą tešlą.
Dar viena klaida – formuoti pyragėlius su karštu arba pernelyg vandeningu įdaru. Tuomet juos sunku užspausti, o kepant kraštai gali atsiverti. Kepant keptuvėje labai svarbu ir tinkama aliejaus temperatūra: per karštame aliejuje pyragėliai greitai patamsės iš išorės, o per vėsiame gali prisigerti daugiau riebalų. Todėl kepu nedidelėmis porcijomis, ant vidutinės kaitros ir nuolat stebiu spalvą.
Kaip laikyti ir kiek išsilaiko?
Šie pyragėliai man skaniausi ką tik iškepti ir šiek tiek pravėsę. Jei jų lieka, pirmiausia leidžiu atvėsti, o tuomet sudedu į sandarų maistui skirtą indą. Pyragėlius su bulvių, grybų, kopūstų ar mėsos įdarais laikau šaldytuve, ne aukštesnėje kaip 4 °C temperatūroje. Geriausia juos suvartoti per 3–4 dienas, o su mėsa įdarytus pyragėlius ypač svarbu greitai atvėsinti ir nepalikti ilgai kambario temperatūroje.
Jei noriu pasilikti pyragėlių vėlesniam laikui, juos galima užšaldyti. Visiškai atvėsusius sudedu į šaldikliui tinkamus indus arba maišelius, atskirdama sluoksnius, kad nesuliptų. Geriausiam skoniui stengiuosi sunaudoti per 1–2 mėnesius. Pašildau orkaitėje arba karšto oro gruzdintuvėje, kad plutelė vėl taptų malonesnės tekstūros, o įdaras gerai įkaistų.
Su kuo skaniausia valgyti?
Bulvinius pyragėlius labiausiai mėgstu patiekti su grietine arba nedideliu dubenėliu natūralaus jogurto padažo. Prie jų labai tinka ir rauginti agurkai, nes jų rūgštelė maloniai atsveria švelnų bulvių įdarą. Kartais pyragėlius patiekiu šalia sriubos vietoj duonos. Toks derinys ypač jaukus vėsesnį rudens ar žiemos vakarą.
Jei kepu pyragėlius su kopūstais ar grybais, man labai patinka juos valgyti su puodeliu nesaldintos arbatos. O saldžius variantus su obuoliais arba uogiene patiekiu prie kavos. Šie pyragėliai tinka tiek paprastiems šeimos pietums, tiek neformaliam pasisėdėjimui prie stalo. Smagiausia, kad iš vienos tešlos porcijos galima paruošti kelis skirtingus įdarus ir kiekvienas išsirinks mėgstamiausią.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar tikrai nereikia ilgai kildinti šios tešlos?
Šiam greitam receptui nereikia kelių valandų kildinimo, tačiau šiek tiek poilsio tešlai vis tiek naudinga. Suformuotus pyragėlius rekomenduoju palaikyti bent 10–20 minučių, kad mielės spėtų pradėti purenti tešlą. Jeigu patalpoje vėsu, kildinimas gali trukti ilgiau.
Ar verdantis vanduo nesugadins mielių?
Gali sugadinti, jeigu bus pilamas tiesiai ant jų. Todėl dalį miltų nuplikau atskirai, o su mielių mišiniu sujungiu tik tuomet, kai nuplikyta masė pravėsta iki saugios temperatūros. Tai labai svarbi recepto detalė, kurios nerekomenduoju praleisti.
Ar galima vietoj sausų mielių naudoti šviežias?
Taip, šiame recepte galima naudoti apie 30–40 g šviežių presuotų mielių. Jas pirmiausia ištirpinu šiltame vandenyje su cukrumi ir toliau gaminu pagal tuos pačius principus. Svarbiausia, kad vanduo nebūtų karštas ir pačios mielės būtų tinkamos naudoti.
Kodėl pyragėliai iškepę tampa kieti?
Dažna priežastis – per didelis miltų kiekis arba pernelyg ilgas kepimas. Jei tešla užminkyta labai standi, iš jos sunkiau išgauti minkštą ir purų kepinį. Todėl papildomus miltus beriu atsargiai, o kepimo laiką pritaikau pagal pyragėlių dydį.
Ar galima šią tešlą naudoti saldiems pyragėliams?
Taip, ji tinka ir saldiems įdarams, pavyzdžiui, tirštai uogienei ar troškintiems obuoliams. Tik svarbu, kad įdaras nebūtų per skystas ir neišbėgtų kepant. Jei noriu saldesnės tešlos, galiu šiek tiek pakoreguoti cukraus kiekį pagal savo skonį.
Dabar, kai užsimanau naminių pyragėlių, nebesibaiminu, kad dėl jų teks visą dieną stovėti virtuvėje. Plikyta mielinė tešla man tapo patogiu pasirinkimu tomis dienomis, kai norisi šviežių kepinių be ilgo laukimo. Labiausiai patinka akimirka, kai pyragėlį perlaužiu pusiau ir pamatau minkštą tešlą su kvapniu įdaru – tada prisimenu, kodėl naminis maistas toks mielas. O kokius pyragėlius labiau mėgstate jūs – keptus keptuvėje ar orkaitėje? Parašykite komentaruose, su kokiu įdaru dažniausiai juos gaminate ir ar jau esate bandę plikytą mielinę tešlą!
