Lapelis gulėjo spausdintuvo dėkle, užverstas mano paties ataskaitos lapais. Paėmiau visą krūvelę, nunešiau prie stalo ir tik ten pastebėjau, kad viršutinis lapas ne mano. Atsiskaitymo lapelis, kolegos pavardė, pareigos tokios pačios kaip mano. Ir suma eilutėje „Priskaičiuota“, kuri buvo 600 eurų didesnė už tą, kurią kas mėnesį matau savo lapelyje. Kelias sekundes žiūrėjau į ją, paskui apverčiau lapą ir uždengiau delnu, lyg kas nors galėtų pamatyti, ką ką tik sužinojau.
Turinys (4)
Man 41-eri, Klaipėdoje dirbu projektų vadove inžinerinių sprendimų įmonėje. Joje esu jau aštuonerius metus. Atėjau, kai biuras dar tilpo viename aukšte, o dabar užimame tris. Su tuo kolega pradėjome dirbti beveik vienu metu, sėdime prie gretimų stalų, kartu važiuojame pas klientus, kartu rašome pasiūlymus. Aš turiu du vaikus ir paskolą už butą, jis vienas augina sūnų. Visus tuos metus maniau, kad esame vienodose pozicijose visomis prasmėmis.
Lapelis, kurį grąžinau nepasakiusi nė žodžio
Lapelį sulenkiau perpus ir padėjau atgal į spausdintuvo dėklą. Neskaičiau toliau, nefotografavau, nieko neužsirašiau, nors pirštai, prisipažinsiu, kurį laiką kabojo virš telefono. Grįžusi prie kompiuterio pusvalandį žiūrėjau į tą patį laišką ir negalėjau suprasti, ką jame parašiau. Kolega praėjo pro šalį su kavos puodeliu, paklausė, ar einu pietauti. Pasakiau, kad šiandien ne, turiu skubių darbų.
Pirmoji mintis buvo, kad gal yra paaiškinimas. Gal jam išmokėtas metinis priedas, gal kompensacija už kažką, gal viršvalandžiai už tą didelį objektą, kur jis kelias savaites važinėjo į Telšius. Bet eilutė buvo pagrindinio atlyginimo, ne priedų. Tai supratau iš karto, nes pati kas mėnesį žiūriu į lygiai tokį patį lapelį, tik su kitokiu skaičiumi.
Vakare namie maišiau makaronus ir galvojau, kad 600 eurų per mėnesį yra 7 200 per metus. Per aštuonerius metus, net jei skirtumas ne visą laiką buvo toks, tai suma, už kurią būčiau galėjusi gerokai anksčiau grąžinti dalį paskolos ar išleisti vaikus į stovyklą, apie kurią jie svajojo kelias vasaras. Vyras paklausė, kodėl tokia tyli. Papasakojau. Jis pirmiausia pasakė, kad reikia eiti pas direktorių rytoj pat. Antra, ką pasakė, buvo klausimas, ar aš tikrai žinau, ką darys tas kolega.
Kodėl nebuvau prašiusi daugiau
Tą naktį ilgai negalėjau užmigti ir pirmą kartą sau sąžiningai atsakiau į vieną klausimą: kada paskutinį kartą prašiau didesnio atlyginimo? Pasirodė, kad prieš penkerius metus. Tada man pakėlė 150 eurų, ir aš buvau dėkinga. Paskui kasmet per metinį pokalbį išgirsdavau, kad dirbu puikiai, kad įmonė vertina mano lojalumą, ir išeidavau iš kabineto patenkinta, nors apie pinigus net neprasitardavau.
Kolega, kaip vėliau sužinojau, prašydavo kasmet. Ir ne tik prašydavo. Prieš kelerius metus jis atsinešė konkurentų pasiūlymą ir pasakė, kad svarsto išeiti. Jam pakėlė atlyginimą, o aš apie tai net nežinojau. Ne todėl, kad jis slėpė, o todėl, kad pas mus apie algas tiesiog nekalbama. Tai buvo nerašyta taisyklė, kurios visi laikėmės, ir ji, kaip paaiškėjo, kai kuriems buvo naudingesnė nei kitiems.
Supratau, kad pyktis, kurį jaučiau, buvo nukreiptas į tris puses. Į vadovybę, kuri tiek metų leido šiam skirtumui egzistuoti. Į kolegą, nors jis, tiesą sakant, nieko blogo nepadarė. Ir į save, kuri aštuonerius metus manė, kad geras darbas pats savaime bus pastebėtas ir įvertintas.
Pokalbis direktoriaus kabinete
Kitą rytą neėjau pas direktorių iš karto. Pirmiausia savaitę ruošiausi. Surašiau, kokius projektus vedžiau per paskutinius trejus metus, kokios jų vertės, kiek klientų grįžo pas mus pakartotinai dėl mano darbo. Pasidomėjau, kiek panašiose pozicijose Klaipėdoje ir Vilniuje mokama pagal darbo skelbimus. Pasikalbėjau su personalo skyriumi ir paklausiau, kokią informaciją apie atlyginimus darbuotojas gali gauti. Man paaiškino, kad galiu paprašyti duomenų apie vidutinį darbo užmokestį savo pareigų grupėje, nes tai šiandien nebėra paslaptis, kaip anksčiau.
Į kabinetą įėjau su vienu lapu, ant kurio buvo skaičiai, ir nusprendžiau nesakyti, ką mačiau spausdintuve. Pasakiau tik tai, kad žinau, jog mano atlyginimas yra mažesnis nei kolegų toje pačioje pozicijoje, ir noriu suprasti kodėl. Direktorius pirmiausia ilgai tylėjo. Tada paaiškino, kad atlyginimai buvo nustatomi „istoriškai“, kad kiekvienas derasi pats ir kad aš niekada neiškėliau šio klausimo.
Tai buvo tiesa, ir tą akimirką man buvo labai sunku neatsakyti piktai. Pasakiau, kad keliu dabar. Ir kad tikiuosi, jog sprendimas nebus „istorinis“, o pagrįstas tuo, ką darau. Paprašiau atsakymo per dvi savaites. Kai išėjau iš kabineto, rankos šiek tiek drebėjo, bet jaučiausi taip, lyg pagaliau būčiau pasakiusi kažką, ką turėjau pasakyti seniai.
Ką gavau ir ko nebegrąžinsi
Po dešimties dienų man pakėlė atlyginimą 450 eurų. Ne 600, bet skirtumas sumažėjo smarkiai. Direktorius pažadėjo, kad per kitą metinį pokalbį grįšime prie šio klausimo dar kartą. Ar taip ir bus, nežinau. Bet dabar jau žinau, kad grįšiu aš pati.
Prarastų metų niekas nekompensavo, ir tai yra dalis, kurią turbūt teks tiesiog priimti. Kolegai apie spausdintuvą taip ir nepasakiau. Vieną vakarą, kai likome biure vieni, pati užsiminiau, kad pagaliau prašiau didesnio atlyginimo. Jis nustebęs paklausė, ar tikrai nebuvau prašiusi anksčiau. Ir pridūrė, kad visada manė, jog uždirbu daugiau už jį, nes vedu didesnius projektus.
Iš šios istorijos išsinešiau paprastą dalyką. Darbdavys nemoka už tai, kiek žmogus nusipelno, jis moka tiek, kiek su juo susitarė. Jei apie pinigus nekalbi, susitarimas daromas be tavęs. Dabar kartą per metus sau užsirašau, ką nuveikiau, pasižiūriu rinkos atlyginimus ir einu į pokalbį ne laukti pagyrų, o kalbėti apie skaičius. Tai vis dar nėra lengva, bet tai daug lengviau nei kitą kartą sužinoti tiesą iš spausdintuvo dėklo.




















