Trys čekiai gulėjo ant virtuvės stalo vienas šalia kito, ir aš žymekliu braukiau tas pačias eilutes. Duona, pienas, kiaušiniai, vištienos filė, sviestas, bulvės, kava, skalbimo priemonė. Tas pats krepšelis, tie patys gamintojai, ta pati savaitė. Pirmoje parduotuvėje jis kainavo 68 eurus, antroje – 61, trečioje – 51. Septyniolika eurų skirtumo vienam apsipirkimui. Kai padauginau iš mūsų įprastų apsipirkimų per mėnesį, išėjo 74 eurai. Žmona, žiūrėdama man per petį, pasakė tik: „Tai mes kas mėnesį dovanojame parduotuvei pilną degalų baką.“
Man 44-eri, dirbu elektriku Utenoje, su žmona auginame tris vaikus. Maistui išleidžiame daug, kaip ir visos didesnės šeimos. Visada pirkome toje pačioje parduotuvėje, arčiausiai namų, nes patogu: grįžti iš darbo, užsuki, nusiperki ir namie. Apie kainas daug negalvojau. Maniau, kad visur panašiai, gal keli centai skirtumo.
Eksperimentas, kurį pradėjau iš pykčio
Viskas prasidėjo nuo vieno čekio. Vieną penktadienį, krovęs pirkinius į automobilį, pažiūrėjau į sumą ir nustebau: 94 eurai, nors pirkau, atrodo, tą patį, ką visada. Grįžęs namo paklausiau žmonos, ar ji nepastebėjo, kad viskas brangsta. Ji pasakė, kad pastebi jau seniai, tik aš nepastebiu, nes čekių neskaitau.
Tada nusprendžiau pasitikrinti. Sudarėme sąrašą iš dvidešimt penkių produktų, kuriuos perkame kas savaitę, ir užsirašėme konkrečius gamintojus bei dydžius. Kitą šeštadienį apvažiavau tris skirtingų tinklų parduotuves Utenoje ir kiekvienoje nupirkau tą patį krepšelį. Vaikai juokėsi, kad tėtis tapo „kainų detektyvu“. Šaldytuvas tą savaitgalį buvo pilnas kaip niekada.
Kur slypi skirtumas
Rezultatas mane nustebino ne tik pačiu skirtumu, bet ir tuo, kur jis slypėjo. Pagrindinių produktų, tokių kaip duona ar pienas, kainos skyrėsi nedaug, keliais centais. Didžiausias skirtumas buvo mėsoje, kavoje, sūryje ir buitinės chemijos prekėse. Tas pats skalbiklis vienoje parduotuvėje kainavo beveik dvigubai daugiau nei kitoje. Kava – keturiais eurais daugiau už tą pačią pakuotę.
Pastebėjau ir dar vieną dalyką. Toje parduotuvėje, kur visada pirkdavome, daug prekių buvo pažymėtos geltonomis „akcijos“ etiketėmis. Bet kai palyginau, net ir su nuolaida jos dažnai kainavo daugiau nei kitoje parduotuvėje be jokios akcijos. Akcija tiesiog sukuria jausmą, kad perki pigiai, net kai taip nėra.
Taip pat supratau, kad nė viena parduotuvė nėra pigiausia visame kame. Pigiausioje mėsa buvo pigesnė, bet daržovės kartais brangesnės nei kitur. O kitoje parduotuvėje šeimos dydžio pakuotės buvo gerokai pelningesnės nei mažos.
Kaip apsiperkame dabar
Nepradėjome važinėti po tris parduotuves kas savaitę. Tai užimtų per daug laiko ir kuro, o mano laikas irgi kažko vertas. Bet pakeitėme kelis dalykus. Didįjį apsipirkimą darome kartą per savaitę pigiausioje parduotuvėje, su sąrašu. Mėsą, kavą ir buitinę chemiją perkame ten, kur pigiausia, ir didesnėmis pakuotėmis. Arčiausioje parduotuvėje perkame tik tai, ko pritrūksta: duoną, pieną.
Žmona įsirašė į telefoną programėlę, kurioje lygina kainas, ir kartą per mėnesį patikrina dešimt brangiausių mūsų produktų. Vaikai pradėjo patys domėtis, kiek kas kainuoja, ir vyriausiasis sūnus kartą parduotuvėje pasakė, kad čia „akcija netikra“, nes kitur pigiau. Buvau juo labai pasididžiavęs.
Per pirmus tris mėnesius suskaičiavome, kad maistui išleidžiame apie 70 eurų mažiau nei anksčiau. Valgome tą patį, perkame tų pačių gamintojų prekes. Tiesiog nebemokame už įprotį ir patogumą.
Jei turite laisvą šeštadienį, išbandykite tą patį. Sudarykite savo krepšelį ir palyginkite bent dvi parduotuves. Gali būti, kad skirtumas jus nustebins taip pat, kaip mane. O gal paaiškės, kad jūsų parduotuvė ir taip pigiausia. Bet bent jau žinosite, o ne spėliosite.




















