Vieną rudens vakarą ant virtuvės stalo pasidėjau nedidelį moliūgą ir pareiškiau vyrui, kad šiandien gaminsiu traškučius. Jis apsidžiaugė, kol nepasakiau, jog jie bus ne iš bulvių, o iš moliūgo. Tada pažvelgė į mane taip, lyg būčiau pasiūliusi vakarienei keptų obuolių žievelių su garstyčiomis. „O normalaus maisto šiandien bus?“ – paklausė visiškai rimtai.
Turinys (8)
Tik nusišypsojau ir atsakiau, kad prieš kritikuodamas tegul bent paragauja, nes mano virtuvėje nauji patiekalai pirmiausia turi gauti galimybę pasirodyti.
Prisipažinsiu, pirmą kartą šis eksperimentas man irgi nebuvo tobulas. Dalį moliūgo supjausčiau per storai, griežinėlius sudėjau beveik vieną ant kito ir tikėjausi traškumo, kokį turi parduotuviniai bulvių traškučiai. Iš orkaitės ištraukiau skanias, bet gana minkštas moliūgo riekeles, o vyras iškart pasiūlė jas vadinti keptu garnyru.
Tačiau antrą kartą pjausčiau daug ploniau, kepiau mažesnėmis porcijomis ir nepadauginau aliejaus. Rezultatas buvo visai kitoks – lengvai apskrudę, kvapnūs, vietomis maloniai traškūs traškučiai, kuriuos valgėme dar šiltus.
Ingredientai
- 1 nedidelis Hokaido arba „Delica“ veislės moliūgas, apie 700–900 g
- 2–3 valgomieji šaukštai kvietinių miltų arba tiek, kiek reikės labai plonam sluoksniui
- 1–2 valgomieji šaukštai alyvuogių aliejaus
- 1 šakelė šviežio rozmarino
- Žiupsnelis druskos arba pagal skonį
Porcijos: apie 4 nedidelės užkandžio porcijos. Paruošimas: 15 minučių. Kepimas: maždaug 15–20 minučių, priklausomai nuo griežinėlių storio ir orkaitės. Jei moliūgo daug, gali reikėti kepti keliomis skardomis.
Kaip gaminu žingsnis po žingsnio
Pirmiausia moliūgą kruopščiai nuplaunu, perpjaunu ir šaukštu pašalinu sėklas bei minkštą vidinę dalį. Jei naudoju Hokaido moliūgą, jo gerai nuplautos, nepažeistos žievelės paprastai nelupu, nes ji tinkama valgyti. Kitų veislių moliūgus apžiūriu atidžiau ir, jei žievė labai stora ar kieta, ją pašalinu. Paruoštą moliūgą supjaustau patogesnėmis dalimis, kad galėčiau kuo ploniau ir saugiau supjaustyti griežinėliais.
Čia prasideda svarbiausia recepto dalis. Moliūgą pjaustau maždaug 2–3 mm storio riekelėmis, stengdamasi, kad jos būtų kuo vienodesnės. Jei turiu daržovių pjaustyklę, naudoju ją su apsauginiu laikikliu, nes pirštai man gerokai brangesni už tobulai ploną griežinėlį. Per storai supjaustytas moliūgas gali puikiai iškepti, tačiau labiau primins minkštas keptas daržoves nei traškučius.
Supjaustytus griežinėlius lengvai nusausinu popieriniu rankšluosčiu, jei paviršiuje matyti drėgmės. Tuomet labai plonai apibarstau miltais ir švelniai išmaišau, kad neliktų storų baltų gumulėlių. Miltų reikia tik trupučio, nes per storas jų sluoksnis gali suteikti nemalonų sausą skonį. Skardą iškloju kepimo popieriumi ir riekeles išdėlioju vienu sluoksniu, palikdama tarpus.
Moliūgą lengvai apšlakstau alyvuogių aliejumi, pabarstau smulkintais rozmarino lapeliais ir trupučiu druskos. Dedu į iki 200 °C įkaitintą orkaitę, pasirinkusi įprastą kaitinimą iš viršaus ir apačios. Kepu apie 15–20 minučių, tačiau jau po pirmųjų 10 minučių pradedu stebėti, nes labai ploni griežinėliai gali apskrusti greičiau. Maždaug įpusėjus kepimui atsargiai apverčiu, kad abi pusės keptų tolygiau.
Kai krašteliai lengvai paruduoja, o griežinėliai tampa sausesni, skardą ištraukiu. Dalį traškučių trumpam perkeliu ant grotelių, kad pasišalintų garai ir jie nešustų ant karštos skardos. Šiek tiek pravėsę kai kurie griežinėliai tampa traškesni, nors moliūgo drėgnumas ir veislė lemia, kad rezultatas ne visada bus toks pat sausas kaip pramoninių bulvių traškučių. Patiekiu tą pačią dieną, geriausia vos paruošusi.
Svarbiausi patarimai iš mano patirties
Labiausiai mėgstu Hokaido moliūgą, nes jo minkštimas gana tankus, švelniai saldus, o skonis primena riešutus ar kaštonus. Taip pat tinka „Delica“ veislės moliūgas, pasižymintis sodriu skoniu ir malonia tekstūra. Svarbiausia rinktis ne pernelyg vandeningą moliūgą, nes iš labai sultingo minkštimo išgauti traškumą sunkiau. Jeigu griežinėliai gana drėgni, prieš kepimą juos kruopščiau nusausinu.
Dar pastebėjau, kad svarbiau nepadauginti aliejaus, negu stengtis juo padengti kiekvieną riekelės milimetrą. Kai aliejaus per daug, griežinėliai lengviau suminkštėja ir apsunksta. Rozmarino irgi naudoju saikingai, nes jo aromatas intensyvus ir gali užgožti salstelėjusį moliūgo skonį. Kai noriu įvairovės, vietoj jo renkuosi čiobrelius, šalavijus arba truputį saldžiosios paprikos miltelių.
Dažniausios klaidos kepant moliūgų traškučius
Mano pirmoji klaida buvo per stori griežinėliai. Antroji – bandymas sutalpinti visą moliūgą ant vienos skardos, nepaliekant tarpų. Kai riekelės liečiasi ir persidengia, jos labiau garuoja nei skrunda, todėl tampa minkštos. Dabar geriau iškepu dvi mažesnes skardas, negu vieną perpildytą ir vėliau stebiuosi, kur dingo žadėtasis traškumas.
Dar viena klaida – aklai pasitikėti laikmačiu. Skirtingos orkaitės kaista nevienodai, o vos kelių milimetrų storio moliūgo riekelės gali pradėti degti labai greitai. Todėl paskutinėmis minutėmis jų nepalieku be priežiūros. Jei vieni gabalėliai jau apskrudę, o kiti dar minkšti, pirmuosius išimu anksčiau ir likusiems leidžiu pakepti šiek tiek ilgiau.
Ar galima moliūgų traškučius kepti karšto oro gruzdintuvėje?
Taip, šiuos traškučius galima gaminti ir karšto oro gruzdintuvėje. Plonus griežinėlius sudedu nedidele porcija, kad tarp jų galėtų judėti karštas oras, ir pradedu kepti maždaug 190 °C temperatūroje. Orientacinis kepimo laikas – apie 10–15 minučių, tačiau jį būtina pritaikyti savo prietaisui ir griežinėlių storiui. Kepant kartkartėmis patikrinu ir atsargiai apverčiu gabalėlius, nes lengvos riekelės kai kuriuose prietaisuose gali būti pakeliamos oro srauto.
Kaip laikyti ir kiek išsilaiko
Šie traškučiai skaniausi ką tik iškepti, kol paviršius dar sausas ir lengvai traška. Ilgiau pastovėję jie sugeria aplinkos drėgmės ir gali suminkštėti, todėl dažniausiai kepu tik tiek, kiek suvalgysime tą pačią dieną. Jeigu lieka, visiškai atvėsusius sudedu į uždarą indą, laikau šaldytuve ir sunaudoju per 1–2 dienas. Prieš patiekdama trumpai pašildau orkaitėje, nors pradinis traškumas ne visada visiškai sugrįžta.
Su kuo skaniausia valgyti
Moliūgų traškučius dažniausiai patiekiu kaip užkandį prieš vakarienę arba šalia lengvo jogurtinio padažo su česnakais. Jie taip pat dera su humusu, avinžirnių užtepėle ar šviežių daržovių lėkšte. Kartais kelis traškesnius gabalėlius uždedu ant trintos moliūgų sriubos vietoj skrebučių. Vyras, kuris iš pradžių iš šio sumanymo juokėsi, dabar juos mieliausiai valgo tiesiai nuo atvėsusios skardos.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar galima kepti be miltų?
Taip, moliūgų traškučius galima kepti ir be miltų. Tokiu atveju ypač svarbu griežinėlius supjaustyti plonai, gerai nusausinti ir neperpildyti skardos. Miltai šiame recepte nėra būtini, o jų plonas sluoksnis tėra viena iš galimų gudrybių paviršiaus tekstūrai pakeisti.
Ką naudoti vietoj kvietinių miltų?
Jeigu vengiate glitimo, galite išbandyti nedidelį kiekį ryžių miltų. Jais griežinėlius apibarstau taip pat lengvai, kaip kvietiniais, kad nesusidarytų storas sluoksnis. Jei svarbu griežtai vengti glitimo, renkuosi atitinkamai paženklintus ryžių miltus ir tikrinu kitų naudojamų produktų sudėtį.
Kai dabar ant stalo padedu skardą moliūgų traškučių, vyras jau nebeklausia, ar bus normalaus maisto. Vietoj to pasiima vieną gabalėlį, paskui antrą, o galiausiai pareiškia, kad reikėjo kepti iš viso moliūgo. Man tokie virtuvės eksperimentai patinka labiausiai – kai iš paprasto sezoninio produkto gimsta netikėtas, gardus užkandis. O jūs esate ragavę moliūgų traškučių? Parašykite komentaruose, ar labiau mėgstate juos su rozmarinais, paprika, ar kitais prieskoniais. Labai lauksiu jūsų idėjų!


























