Vokietijoje gyvenanti Liudmila Rusina pasakoja apie įprotį, kuris jai iš pradžių atrodė visai nesuprantamas: prie konteinerių ar tiesiog ant šaligatvio paliekami dar visai geri daiktai. Juos gali pasiimti bet kas, o kartais taip elgiasi net ir žmonės, kuriuos iš pirmo žvilgsnio pavadintumėte pasiturinčiais.
Turinys (4)
Per daugiau nei ketverius metus, praleistus šioje šalyje, ji ne kartą matė tą patį vaizdą: šalia atliekų konteinerių paliekamus baldus, indus, buitinę techniką ir drabužius. Iš pradžių jai tai atrodė keista, nes kai kurie daiktai buvo beveik nauji ir, regis, dar galėjo atnešti pinigų, jei kas nors būtų bandęs juos parduoti.
Prie konteinerių kartais atsiranda visai geri daiktai
Rusina ypač įsiminė vieną nutikimą savo gyvenvietėje. Prie gatvėje paliktų daiktų sustojo labai brangus automobilis, o vairuotoja ramiai išlipo ir ėmė rinktis tai, kas jai patiko. Toks vaizdas ukrainietei dar kartą parodė, kad Vokietijoje naudotų daiktų paieška nėra laikoma gėdinga ar nepatogia veikla.
Pasak jos, būtent čia ir slypi šio įpročio esmė: vieni nenori gaišti laiko skelbdami ir parduodami nereikalingus daiktus, o kiti mielai juos pasiima, nes taip sutaupo. Jei daiktas dar tinka naudoti, daug kam atrodo visiškai logiška suteikti jam antrą gyvenimą, užuot iš karto pirkus naują.
Tokioje praktikoje yra ir paprastas kasdienis patogumas. Žmonės greitai atsikrato to, ko jiems nebereikia, o kiti susiranda tai, kas gali praversti namuose, sode ar bute. Taip vieno žmogaus nereikalingas baldas ar veidrodis tampa kito žmogaus naudingu radiniu, kurio už naują analogą nebūtų reikėję mokėti.
Ekonomija, patogumas ir labai žemiška logika
Nors iš šalies tai gali atrodyti kaip savotiška keistenybė, pats principas yra gana aiškus. Vokietijoje žmonės dažnai renkasi praktiškumą: jei daiktas dar naudojamas, kam jį išmesti visiškai be reikalo, o paskui mokėti už naują? Dėl to prie konteinerių kartais atsiranda ne tik smulkūs daiktai, bet ir stambesni namų apyvokos reikmenys.
Didžiuosiuose Vokietijos miestuose, ypač Berlyne, prie gatvių palikti dideli daiktai jau seniai tapo atskira problema. Viena iš priežasčių, kodėl gyventojai juos išstumia į lauką, yra ta, kad stambių atliekų išvežimas papildomai kainuoja. Todėl žmonės neretai nusprendžia: jei daiktas dar tinkamas naudoti, tebūnie juo pasinaudoja kas nors kitas.
Toks sprendimas kartu atspindi ir šiek tiek kitokį požiūrį į vartojimą. Vietoje to, kad daiktas nugultų į sąvartyną, jis gali dar kurį laiką tarnauti kitam žmogui. Tai naudinga ir aplinkai, ir piniginei, nes mažiau daiktų atsiduria atliekose, o mažiau pirkėjų skuba į parduotuves pirkti naujo baldo vien todėl, kad senojo atsikratė kaimynas.
Kaip tai tapo įprasta ir pačiai Liudmilai
Laikui bėgant prie tokio vaizdo priprato ir pati ukrainietė. Savo butui ji nemokamai rado lentynėlę, kuri parduotuvėje kainuotų apie 60 eurų. Dar ji įsigijo padėvėtą veidrodį už 10 eurų. Tai jai tapo ne tik taupymo, bet ir visiškai įprasto gyvenimo būdo dalimi.
Ji prisipažino, kad anksčiau nė neįsivaizdavo, jog kada nors pati rinksis daiktus prie konteinerių. Tačiau dabar jai tai atrodo normalu, o jos pačios požiūris pamažu artėja prie vietinių gyventojų mąstymo. Kitaip tariant, tai, kas iš pradžių kėlė nuostabą, ilgainiui tapo kasdienybe.
Ką iš tokios istorijos gali pasiimti ir lietuviai
Ši istorija aktuali ne tik Vokietijoje gyvenantiems žmonėms. Lietuvoje taip pat vis daugiau kas žvalgosi į naudotus baldus, buitinę techniką ar interjero detales, ypač kai norisi sutaupyti įrengiant būstą arba pakeičiant seną daiktą dar gerai tarnaujančiu. Pirkimas iš antrų rankų jau seniai nebėra gėdingas, o dažnai atrodo net protingesnis už spontanišką naujo daikto pirkimą.
Vis dėlto prieš parsinešant gatvėje rastą daiktą namo verta įvertinti jo būklę. Medinius baldus pravartu apžiūrėti dėl drėgmės, įtrūkimų ar kenkėjų pėdsakų, o elektrinius prietaisus – dėl pažeistų laidų ir bendro veikimo saugumo. Minkštus baldus, čiužinius ar tekstilę reikėtų vertinti ypač atsargiai, nes jų būklė iš pirmo žvilgsnio ne visada matoma.
Ši maža kasdienė istorija primena ir platesnę taisyklę: daiktų vertė ne visada baigiasi tuo momentu, kai jų nebenori pirmasis savininkas. Kartais užtenka truputį kantrybės, blaivaus žvilgsnio ir noro pasižiūrėti į paliktą daiktą ne kaip į šiukšlę, o kaip į galimybę.




















