Ala nė neįtarė, kad viena netikėtai sutrumpėjusi darbo kelionė gali atskleisti paslaptį, kuri beveik sugriaus jos dvidešimt penkerius metus trunkančią santuoką. Tą šeštadienį ji turėjo likti kitame mieste iki sekmadienio, tačiau seminaras baigėsi anksčiau, todėl moteris nusprendė grįžti namo. Ji svajojo apie karštą vonią, ramią vakarienę ir mėgstamą serialą, kurį galės žiūrėti niekieno netrukdoma. Tačiau vos priėjusi prie savo buto durų išgirdo du moteriškus balsus, o vienas jų priklausė anytai, kuri, Alos žiniomis, apskritai neturėjo ten būti.
Turinys (13)
- Darbo kelionė baigėsi gerokai anksčiau, nei buvo planuota
- Prie savo buto durų ji išgirdo nepažįstamos moters juoką
- Svetainėje laukė svetima moteris ir neįtikėtinas anytos paaiškinimas
- Ala patikėjo gražia istorija ir net atsiprašė
- Einant į parduotuvę paaiškėjo, kad telefonas liko namuose
- Tikrasis anytos planas buvo kur kas baisesnis
- Užuot sukėlusi skandalą, Ala paskambino vyrui
- Vyro sugrįžimas pakeitė visą situaciją
- Anyta viską neigė ir kaltino marčią pavydu
- Veronika neištvėrė ir pati prisipažino
- Olegas pirmą kartą griežtai pasipriešino motinai
- Anyta išėjo palikusi raktus ant stalo
- Iki sidabrinių vestuvių buvo likusios dvi savaitės
Vėliau Ala dar ne kartą prisiminė tą akimirką, kai sustojo prie durų ir neišdrįso iš karto įeiti. Labiausiai ją sukrėtė ne tai, kad anyta atėjo nekviesta, o žodžiai, kuriuos išgirdo iš svetainės. Kažkokia nepažįstama moteris kalbėjosi su vyro motina apie dalykus, kurių Ala neturėjo sužinoti, ir vis minėjo jos nebuvimą namuose. Iš pradžių atrodė, kad ji viską suprato klaidingai, bet pamirštas telefonas netrukus atskleidė tikrąją šio apsilankymo priežastį.
Darbo kelionė baigėsi gerokai anksčiau, nei buvo planuota
Ala dirbo kelionių agentūroje ir tą savaitgalį buvo išvykusi į seminarą Zelenograde. Pagal pirminį planą renginys turėjo tęstis iki sekmadienio, tačiau vienas pranešėjas netikėtai susirgo. Organizatoriai pranešė, kad likusią programos dalį perkels į kitą savaitę ir surengs nuotoliniu būdu. Taip kelionė, kuriai Ala buvo paskyrusi visą savaitgalį, staiga prarado prasmę.
Kolegos netikėtai atsiradusį laisvą laiką nusprendė išnaudoti skirtingai. Vieni išėjo apsipirkti, kiti pasuko namo, o Ala pirmiausia paskambino tetai Verai, pas kurią buvo apsistojusi. Paaiškėjo, kad teta anksti ryte išvyko į sodybą užbaigti rudens darbų ir paruošti sklypo žiemai. Vienai sėdėti tuščiame bute nepažįstamame mieste Ala nenorėjo, todėl paliko raktus kaimynei ir išvažiavo namo traukiniu.
Į savo butą ji grįžo apie pusę keturių popiet. Vyro Olego namuose nebuvo, nes jis nuo ryto su bičiuliu garaže remontavo automobilį. Žinutėje vyras buvo parašęs, kad grįš tik vakarienės. Ala net apsidžiaugė – po kelių dienų bendravimo su kolegomis jai norėjosi bent kelių valandų visiškos ramybės.
„Kam man mokėti už nuomą, jei tavo bute yra laisvų kambarių?“ – po mėnesio pažinties pareiškė vyras
Šeimos gydytojo turėjau laukti tris savaites, o privačioje klinikoje priėmė kitą dieną už 60 eurų. Tada sužinojau, ką galėjau gauti nemokamai
Man 61-eri. Persikėliau pas vyrą, o po mėnesio jis pateikė sąskaitą – vieną eilutę teko skaityti du kartus
Vyras išvyko į komandiruotę, bet jo buvimo vieta išdavė melą: radau jį prie buvusios žmonos namų Vilniuje
Tris mėnesius draugavau su turtingu verslininku, kol vieną dieną išsikviečiau taksi. Pamačiusi vairuotoją negalėjau patikėti savo akimis
Pirmoji moteris tikrino, ar atbėgsiu jai paskambinus, antroji paprašė milijono. Būdamas 72-ejų supratau vieną dalykąPrie savo buto durų ji išgirdo nepažįstamos moters juoką
Priėjusi prie durų Ala jau ruošėsi įkišti raktą į spyną, kai iš vidaus pasigirdo skardus moteriškas juokas. Ji nustebo, nes vyro neturėjo būti namuose, o svečių niekas nebuvo minėjęs. Po akimirkos išgirdo dar vieną balsą, kurį būtų atpažinusi iš šimto kitų. Tai buvo jos anyta Nina Petrovna.
Anyta gyveno kitame miesto rajone ir paprastai ateidavo tik susitarusi. Tiesa, ji turėjo atsarginius buto raktus, tačiau Ala buvo įsitikinusi, kad jais naudojasi tik tada, kai tikrai reikia. Todėl mintis, jog vyro motina šeštadienio popietę sėdi svetainėje su nežinoma viešnia, pasirodė labai keista. Ala tyliai atrakino duris ir įžengė į prieškambarį.
Ji dar nespėjo nusivilkti palto, kai iš svetainės išgirdo anytos žodžius. Nina Petrovna aiškino, kad kol Alos nėra, reikia viską ramiai apžiūrėti ir svarbiausia neleisti jai nieko sužinoti per anksti. Nepažįstamoji paklausė, kas nutiks, jeigu Ala netikėtai grįš. Anyta užtikrintai atsakė, kad to nebus, nes specialiai išsiaiškino, jog marti turi parvažiuoti tik sekmadienį.
Alai iškart pasidarė neramu. Kodėl anytai reikėjo slėpti savo apsilankymą ir ką jos ketino apžiūrėti jos pačios namuose? Ji tyliai žengė kelis žingsnius svetainės link. Galvoje jau sukosi blogiausios mintys, nors moteris vis dar nenorėjo tikėti tuo, ką įtarė.
Svetainėje laukė svetima moteris ir neįtikėtinas anytos paaiškinimas
Ala ryžtingai pravėrė svetainės duris. Ant sofos sėdėjo maždaug keturiasdešimties metų nepažįstamoji, dailiai apsirengusi brangiai atrodančiu megztu kostiumėliu. Šalia jos buvo patiesta švelni pilkšvai balta pūkinė skara, o ant kavos staliuko išdėliotos senos šeimos nuotraukos. Nina Petrovna vieną fotografiją laikė rankoje ir, pamačiusi marčią, net pašoko iš nuostabos.
„Ala? Iš kur tu čia? Mes juk norėjome viską gražiai paruošti, padaryti tau staigmeną, o tu grįžai anksčiau ir viską sugadinai!“ – sušuko anyta. Ala sutrikusi paklausė, kokią dar staigmeną jos ruošia ir kodėl tam reikėjo ateiti į butą be jos žinios. Nina Petrovna tuoj pat pradėjo pasakoti tokią išsamią istoriją, kad marti nežinojo, kuo tikėti.
Paaiškėjo, jog nepažįstamoji vardu Veronika, o jos motina buvusi anytos draugė Liucija. Nina Petrovna prisiminė, kaip kadaise su Liucija ilsėjosi sanatorijoje, ir paaiškino, kad Veronika užsiima senų audinių restauravimu. Esą ji specialiai surado šeimoje saugomą močiutės skarą, kurią apgadino kandys, ir paprašė Veronikos ją sutaisyti. Taip anyta norėjusi paruošti ypatingą dovaną artėjančių Alos ir Olego sidabrinių vestuvių proga.
Veronika atsistojo, ištiesė Alai ranką ir šiek tiek sutrikusi patvirtino šią istoriją. Ji paaiškino, kaip taisė apgadintą mezginį ir kodėl skarą reikėjo apžiūrėti kartu su senomis šeimos fotografijomis. Moteris net atsiprašė, kad atėjo be šeimininkės žinios. Ala pažvelgė į seną skarą, maloniai besišypsančią viešnią ir staiga pasijuto labai nejaukiai dėl savo įtarimų.
Ala patikėjo gražia istorija ir net atsiprašė
Anyta greitai susigrąžino įprastą šiltą toną. Ji pasiūlė Alai nusivilkti paltą, prisėsti ir kartu išgerti arbatos. Netrukus visos trys moterys jau sėdėjo svetainėje, o Veronika pasakojo apie senovinių audinių taisymą. Ji aiškino, kaip ploną pūkinį mezginį reikia atsargiai pritvirtinti, kad jis neprarastų formos, ir kaip sunku atkurti kandžių pažeistas vietas.
Nina Petrovna tuo metu vartė senas nuotraukas ir prisiminė laikus, kai Olegas dar buvo mažas berniukas. Vienoje fotografijoje jis stovėjo prie jūros su juokinga kepuraite ir plačiai šypsojosi į objektyvą. Kalba pasisuko apie šeimos keliones, vaikystę, seniai matytus žmones. Po truputį Ala atsipalaidavo ir net ėmė džiaugtis, kad anyta vis dėlto sumanė tokią gražią vestuvių metinių dovaną.
Kai Nina Petrovna trumpam išėjo iš kambario, Veronika pasisuko į Alą ir pasakė girdėjusi apie ją daug gerų žodžių. Pagyrė, kad ji esanti puiki žmona, ir dar kartą atsiprašė dėl nesusipratimo. Ala šyptelėjo ir atsakė, kad stengiasi rūpintis savo šeima. Tą akimirką jai nė nekilo mintis, kad šis mandagus pokalbis gali būti visiška apgaulė.
Einant į parduotuvę paaiškėjo, kad telefonas liko namuose
Vakarop Ala pastebėjo, kad namuose baigėsi duona. Kadangi anyta ir Veronika vis dar buvo svečiuose, moteris nusprendė nubėgti į netoliese esančią parduotuvę ir kartu nupirkti ko nors vakarienei. Ji pasakė viešnioms netrukus grįšianti, apsivilko paltą ir išėjo. Moterys liko svetainėje, o Ala nė kiek nesijaudino palikdama jas vienas.
Tačiau nusileidusi į antrą aukštą staiga prisiminė, kad telefoną paliko ant spintelės prie veidrodžio. Be telefono ji jautėsi nepatogiai, todėl apsisuko ir užlipo atgal. Tyliai atrakino duris, įėjo į prieškambarį ir jau norėjo pasiimti savo daiktą. Būtent tada iš svetainės pasigirdo anytos balsas, kuris privertė ją sustingti.
Šį kartą Nina Petrovna kalbėjo ne apie skarą ir ne apie vestuvių metines. Ji ragino Veroniką nedelsti ir ateiti į jų namus kuo dažniau. Skara, pasak jos, esanti puikus pretekstas, o svarbiausia, kad Olegas pamažu priprastų prie naujos moters. Anyta aiškino, jog vyrui iš pradžių patinka moters išvaizda, paskui jis pripranta prie bendravimo, ir taip viskas gali pasikeisti.
Tikrasis anytos planas buvo kur kas baisesnis
Veronika paklausė, ar Ala tikrai nieko neįtaria. Nina Petrovna nusijuokė ir atsakė, kad marti nieko nesupras, nes visada buvusi pernelyg patikli. Tada pradėjo kalbėti apie ją tokius dalykus, kad Alai iš siaubo net atšalo rankos. Anyta vadino ją pilka pelyte, priekaištavo, kad per dvidešimt penkerius santuokos metus nepagimdė Olegui vaikų, ir aiškino, jog sūnus nusipelnė visai kitokios žmonos.
Nina Petrovna pasakojo jau seniai įtikinėjanti Olegą, kad šis su Ala veltui leidžia geriausius gyvenimo metus. Pasak jos, marti tik važinėja į komandiruotes ir neva nesirūpina namais taip, kaip turėtų. O Veronika, priešingai, esanti graži, įdomi, tvarkinga moteris, kuriai pačiai reikia patikimo vyro ir nuosavų namų. Anyta patikino, kad jeigu jos veiks išmintingai ir neskubės, viskas susiklostys taip, kaip suplanuota.
Tuomet Veronika uždavė klausimą, po kurio Alai vos nesulinko keliai. Ji pasiteiravo, kur jiedu su Olegu gyvens, jeigu pavyks juos išskirti. Nina Petrovna atsakė, kad niekur kraustytis nereikės, nes butas įregistruotas Olego vardu. Alą esą bus galima išregistruoti, o tada tegul važiuoja pas savo motiną arba nuomojasi kambarį.
Ala stovėjo prieškambaryje ir klausėsi, kaip dvi moterys dalijasi jos gyvenimą. Kalbėjo apie jos vyrą, namus ir ateitį taip, tarsi ji pati neturėtų nei balso, nei teisės spręsti. Dar prieš valandą ji nuoširdžiai atsiprašinėjo dėl įtarimų, o dabar suprato, kad pirmasis nuojautos perspėjimas buvo teisingas. Tik šį kartą ji nenorėjo pulti į kambarį ir pradėti ginčo.
Užuot sukėlusi skandalą, Ala paskambino vyrui
Ala tyliai išėjo į laiptinę ir kelias minutes stengėsi nusiraminti. Rankos drebėjo, tačiau ji suprato, kad vien šauksmais nieko nepasieks. Anyta jau kartą sugebėjo ją įtikinti išgalvota istorija, todėl galėjo ir vėl viską paneigti. Moteris nusprendė, kad apie tai turi išgirsti pats Olegas, ir surinko jo numerį.
Vyras atsiliepė nustebęs. Ala paklausė, kada jis ketina grįžti, ir išgirdo, kad garaže darbai beveik baigti, todėl maždaug po valandos bus namuose. Ji ramiai pasakė jau grįžusi iš komandiruotės ir pridūrė, kad namuose yra svečių – jo mama ir viena labai įdomi moteris. Paprašė nieko neklausinėti telefonu, tik kuo greičiau atvažiuoti.
Tada Ala sugrįžo į butą, šį kartą specialiai garsiai subarškindama raktais. Įžengusi į svetainę paaiškino, kad parduotuvė pasirodė uždaryta. Veronika iškart sujudo ir pasakė, jog joms jau metas eiti. Tačiau Ala maloniai pasiūlė dar pasėdėti ir pranešė, kad netrukus grįš Olegas, kuris tikriausiai apsidžiaugs jas pamatęs.
Vyro sugrįžimas pakeitė visą situaciją
Maždaug po keturiasdešimties minučių prasivėrė buto durys. Olegas įžengė į svetainę, pažvelgė į motiną, paskui į nepažįstamą moterį ir nustebęs paklausė, kokia proga čia visi susirinko. Nusiplovęs rankas prisėdo šalia Alos. Ši iš pradžių ramiai papasakojo apie močiutės skarą, jos restauravimą ir neva ruošiamą dovaną sidabrinėms vestuvėms.
Olegas mandagiai pasisveikino su Veronika, tačiau buvo matyti, kad ne visai supranta tokio slapto susitikimo prasmę. Tuomet Ala pasakė turinti dar vieną svarbią naujieną. Ji pažvelgė vyrui į akis ir papasakojo, ką prieš valandą girdėjo prieškambaryje. Paaiškino, jog anyta planavo supažindinti jį su Veronika taip, kad tarp jų pamažu atsirastų artumas, o vėliau išskirti su teisėta žmona.
Ala nepamiršo ir kalbų apie butą. Ji pasakė, kad Nina Petrovna ketino ją išregistruoti iš namų, nes butas priklauso Olegui, o Veronika turėtų užimti jos vietą. Galiausiai pakartojo skaudžiausius anytos žodžius apie neva niekam tikusią marčią, kuri nepagimdė vaikų ir nėra verta jos sūnaus. Svetainėje stojo tyla.
Anyta viską neigė ir kaltino marčią pavydu
Nina Petrovna pirmoji atsitokėjo. Ji piktai pareiškė, kad Ala kalba nesąmones ir viską išsigalvojo iš pavydo. Pasak anytos, marti grįžo anksčiau, sugadino staigmeną, o dabar dar nori supriešinti ją su sūnumi. Veronika taip pat bandė pritarti, kad jos tik tvarkė seną skarą ir nieko daugiau.
Olegas žiūrėjo tai į žmoną, tai į motiną. Jam buvo sunku patikėti, kad motina galėjo slapta planuoti jo skyrybas ir atvesti į namus kitą moterį. Jis net paklausė Alos, ar ji tikrai teisingai suprato išgirstą pokalbį. Tačiau Ala nesupykusi ramiai pakartojo konkrečius anytos sakinius, kuriuos girdėjo stovėdama prieškambaryje.
„Pamažu juos išskirsime, o jis pats nepastebės, kaip pripras prie tavęs. Ala – pilka pelytė, vaikų nepagimdė. Butas priklauso Olegui, ją išregistruosime, tegul sau kambarį nuomojasi“, – pakartojo moteris. Ji kalbėjo tyliai, bet užtikrintai, nes kiekvienas žodis buvo įstrigęs atmintyje. Nina Petrovna dar labiau supyko ir pareiškė, kad sūnus privalo tikėti motina, o ne moterimi, atėjusia į jų šeimą iš šalies.
Veronika neištvėrė ir pati prisipažino
Anyta pareikalavo, kad Veronika patvirtintų jos versiją. Tačiau ši jau nebežiūrėjo Alai į akis. Ji lėtai padėjo puodelį ant stalo, atsistojo ir pasakė daugiau nebeketinanti dalyvauti šiame sumanyme. Jei Ala taip tiksliai atkartojo jų pokalbį, vadinasi, tikrai viską girdėjo, todėl meluoti nebėra prasmės.
Veronika prisipažino, jog Nina Petrovna jai pasakojo visai kitokią istoriją apie sūnaus santuoką. Esą Olegas su Ala seniai nebesutaria, gyvena tik iš įpročio ir jų ryšys jau seniai nutrūkęs. Veronika tikėjusi, kad padeda vyrui pradėti naują gyvenimą, tačiau dabar matanti, jog sutuoktiniai vis dar artimi. Ji suprato buvusi suklaidinta ir pareiškė nenorinti toliau kištis į svetimą šeimą.
„Kvailė!“ – sušuko Nina Petrovna, pašokdama nuo sofos. Olegas taip pat atsistojo. Jo veidas išblyško, o žvilgsnis buvo toks sutrikęs, tarsi jis pirmą kartą pamatytų motiną visai kitokią. Dabar jam jau nebereikėjo spėlioti, kas sako tiesą.
Olegas pirmą kartą griežtai pasipriešino motinai
Olegas tyliai paklausė, ar mama iš tiesų ketino išvaryti Alą iš namų ir apgyvendinti ten kitą moterį. Nina Petrovna dar bandė teisintis, kad viską darė dėl jo gerovės. Ji kartojo, jog Ala jam netinkama žmona ir kad sūnus nusipelnė geresnio gyvenimo. Tačiau šį kartą Olegas jos nebeklausė taip, kaip anksčiau.
Jis pasakė, kad Ala yra jo žmona jau dvidešimt penkerius metus ir jokios kitos moters jis neieško. Paskui atsisuko į Veroniką ir mandagiai, bet tvirtai paprašė išeiti. Viešnia nebesiginčijo, pasiėmė rankinę, apsirengė ir paskubomis paliko butą. Svetainėje liko tik Ala, Olegas ir Nina Petrovna.
Tuomet vyras ištiesė motinai delną ir paprašė atiduoti atsarginius buto raktus. Paaiškino, kad ji atėjo be leidimo ir bandė už jo nugaros tvarkyti šeimos gyvenimą, todėl daugiau nebeturės galimybės taip elgtis. Jei norės aplankyti, pirmiausia turės paskambinti ir susitarti. Olegas kalbėjo be riksmų, tačiau iš jo balso buvo aišku, kad sprendimas galutinis.
Anyta išėjo palikusi raktus ant stalo
Nina Petrovna stipriau prispaudė rankinę prie krūtinės. Ji paklausė, ar sūnus iš tiesų išvaro savo motiną dėl žmonos. Olegas atsakė trumpai: „Ne dėl Alos, mama. Dėl to, ką pati padarei.“ Po šių žodžių svetainėje įsivyravo tokia tyla, kad buvo girdėti laikrodžio tiksėjimas.
Anyta dar kurį laiką stovėjo nejudėdama. Galiausiai virpančiais pirštais nuėmė nuo ryšulio du raktus ir padėjo juos ant stalo. Nei į sūnų, nei į marčią ji nepažvelgė. Prie durų dar trumpam stabtelėjo, tarsi norėtų ką nors pasakyti, tačiau persigalvojo ir išėjo tylėdama.
Olegas atsisėdo ant sofos. Šalia jo gulėjo ta pati sena pūkinė skara, kuri vos prieš kelias valandas buvo tapusi viso sumanymo priedanga. Vyras perbraukė delnu per minkštą mezginį ir ilgai nieko nesakė. Ala atsisėdo greta, leisdama jam susivokti po to, ką ką tik išgirdo.
Iki sidabrinių vestuvių buvo likusios dvi savaitės
Po kurio laiko Olegas tyliai paprašė žmonos atleidimo. Prisipažino, kad motina jau seniai kalbėdavo apie Alą nemalonius dalykus, tačiau jis visada numodavo ranka. Manė, jog tai tik įprastas vyresnio žmogaus bambėjimas, kurio nereikia sureikšminti. Niekada net neįtarė, kad už tokių pastabų slepiasi planas išardyti jo šeimą.
Ala paėmė skarą nuo sofos ir atsargiai užsimetė ant pečių. Ji buvo lengva, šilta, o senoviškas mezginys iš tiesų atrodė gražiai. Moteris tyliai pasakė, kad būtų gaila tokį daiktą išmesti. Olegas pažvelgė į žmoną ir pirmą kartą tą vakarą šiek tiek nusišypsojo.
Iki jų sidabrinių vestuvių buvo likusios vos dvi savaitės. Ala dar nežinojo, kaip ateityje klostysis santykiai su anyta, ar ši kada nors pripažins savo kaltę ir atsiprašys. Tačiau vieną dalyką tą vakarą ji suprato labai aiškiai: žmogaus tikrieji ketinimai kartais paaiškėja visai netikėtai, o gražiausi žodžiai ne visada reiškia gerus darbus. Ji taip pat pamatė, kad vyras, su kuriuo praleido ketvirtį amžiaus, sunkią akimirką pasirinko ją ir jų bendrą gyvenimą.
O kaip jūs būtumėte pasielgę Alos vietoje? Ar išgirdę tokį pokalbį būtumėte iš karto įėję į kambarį ir pareikalavę pasiaiškinti, ar taip pat palaukę, kol viską išgirs sutuoktinis?
