– Artimiausias laikas pas jūsų šeimos gydytoją – po trijų savaičių, gruodžio antrą, – pasakė registratorė telefonu tokiu tonu, lyg tai būtų visai normalu. Sėdėjau ant lovos krašto su termometru rankoje, kuris trečią dieną rodė trisdešimt aštuonis su puse, ir girdėjau, kaip man pačiai dreba balsas. Po pusvalandžio jau buvau užsiregistravusi privačioje klinikoje kitai dienai. Už 60 eurų. Ir tik po kelių savaičių sužinojau, kad tų pinigų galėjau visai neišleisti.
Turinys (4)
Man 40 metų, dirbu logistikos įmonėje Vilniuje, auginu dvi dukras. Prie poliklinikos prisirašiusi jau penkiolika metų ir, tiesą sakant, ten lankausi retai: kartą per metus dėl pažymos, kartais dėl vaikų. Tą rudenį susirgau stipriau nei įprastai. Kosulys nesiliovė, krūtinėje spaudė, temperatūra nekrito. Vyras ragino eiti pas gydytoją, ir aš paskambinau į registratūrą, tikėdamasi, kad mane priims per kelias dienas.
Trys savaitės, kurių neturėjau
Kai išgirdau apie gruodžio antrąją, iš pradžių net nesupratau. Paklausiau, ar nėra kito gydytojo, ar negalima anksčiau. Registratorė atsakė, kad visi užimti, kad sezonas, kad visi serga. Pasiūlė, jei labai blogai, kviesti greitąją ar važiuoti į priėmimo skyrių. Aš nebuvau tokia ligonė, kuriai reikia greitosios. Bet ir laukti trijų savaičių su tokiu kosuliu neatrodė protinga.
Privačioje klinikoje mane priėmė kitą dieną dešimtą ryto. Gydytoja buvo maloni, išklausė, paklausė plaučius, nusiuntė į kraujo tyrimą ir rentgeną tame pačiame pastate. Diagnozė – prasidedantis bronchitas. Išrašė antibiotikus. Sumokėjau 60 eurų už konsultaciją ir dar 45 už tyrimus. Išėjau su receptu ir jausmu, kad bent kažkas pasirūpino manimi laiku.
Pasveikusi pasakojau apie tai kolegėms. Viena papasakojo, kad irgi visada eina į privačią, nes „poliklinikoje vis tiek nepriims“. Kita pasakė, kad moka už sveikatos draudimą per darbą ir net nežino, ką su juo galima gauti. O trečia, dirbanti medicinos srityje, paklausė manęs vieno klausimo: ar aš kreipiausi į ligonių kasą dėl to, kad mane užrašė po trijų savaičių?
Ką sužinojau iš ligonių kasos
Aš apie tokią galimybę nebuvau net girdėjusi. Kolegė paaiškino, kad šeimos gydytojo konsultacija, kai žmogus suserga, neturėtų būti po trijų savaičių. Ir kad tokiu atveju galima ne tik pasiskųsti, bet ir paprašyti pagalbos susitvarkyti. Netikėjau, bet paskambinau į savo teritorinę ligonių kasą. Konsultantė patvirtino: šeimos gydytojo konsultacija turi būti suteikta ne vėliau kaip per savaitę, o jei žmogui ūmiai bloga, poliklinika turi užtikrinti, kad jis būtų apžiūrėtas tą pačią dieną.
Vyras išvyko į komandiruotę, bet jo buvimo vieta išdavė melą: radau jį prie buvusios žmonos namų Vilniuje
„Kam man ją vesti? Ji ir taip viską daro nemokamai!“ – per gimtadienį pareiškė 49 metų vyras. Ryte jis sulaukė staigmenos
„Kam man mokėti už nuomą, jei tavo bute yra laisvų kambarių?“ – po mėnesio pažinties pareiškė vyras
Lukas Vainavičius Kinijoje: dronas atnešė pietus į parką, o taksi atvažiavo tuščias
„Tavo amžiuje saldumynų jau negalima!“ – išgirdau iš vyro per pasimatymą. Tai, ką padariau, jis prisimins ilgai
Man 61-eri. Persikėliau pas vyrą, o po mėnesio jis pateikė sąskaitą – vieną eilutę teko skaityti du kartusJi paaiškino ir tai, ko registratorė man nepasakė. Kad, jei mano gydytojas užimtas, mane turėjo užregistruoti pas kitą tos pačios komandos gydytoją ar bent pas šeimos slaugytoją, kuri gali įvertinti būklę. Kad daugelis poliklinikų turi ūmių ligų kabinetą arba laiką „skubiems“ pacientams, į kurį reikia klausti konkrečiai. Ir kad galima prašyti nuotolinės konsultacijos, jei atvykti sunku.
Pasiteiravau, ar galiu atgauti tuos 105 eurus. Konsultantė atsakė, kad ne, nes pati pasirinkau privačią kliniką. Bet jei kitą kartą poliklinika nepasiūlys laiko per savaitę, galiu iš karto kreiptis į ligonių kasą, ir jie padės išsiaiškinti situaciją. Tą pačią dieną parašiau ir poliklinikai. Po savaitės gavau atsakymą su atsiprašymu ir paaiškinimu, kad registratūroje buvo „nesusikalbėjimas“.
Kiek kainuoja nežinojimas
Sėdėjau ir galvojau, kiek kartų per tuos penkiolika metų aš ar mano šeima mokėjome už tai, kas mums priklausė nemokamai. Kai dukrai reikėjo pažymos sportui, nuėjome į privačią, nes „greičiau“. Kai vyrui skaudėjo nugarą, irgi. Kiekvieną kartą tai buvo 40, 50, 60 eurų. Per metus susidarydavo keli šimtai. Mes juos mokėjome ne todėl, kad poliklinikoje būtų buvę blogai, o todėl, kad nežinojome, ko ir kaip prašyti.
Nesakau, kad privačios klinikos blogos. Kartais jos tikrai išgelbsti, ir aš pati džiaugiausi, kad mane priėmė kitą dieną. Bet supratau, kad dažnai mokame ne už geresnę pagalbą, o už savo nežinojimą ir už tai, kad nedrįstame paklausti antrą kartą.
Ką dabar darau kitaip
Dabar, skambindama į registratūrą, sakau konkrečiai: kokie simptomai, kiek dienų, kokia temperatūra. Jei siūlo laiką po kelių savaičių, paklausiu, ar yra kitas komandos gydytojas, ar slaugytoja, ar ūmių ligų kabinetas. Ir pasakau, kad žinau, jog konsultacija turėtų būti suteikta per savaitę. Pastebėjau, kad vien šis sakinys dažnai pakeičia pokalbį.
Telefono numerį į savo teritorinę ligonių kasą įsirašiau į telefoną. Kol kas jo neprireikė. Kai praėjusį mėnesį susirgo jaunesnioji dukra, poliklinikoje ją priėmė tą pačią dieną po pietų. Užteko paaiškinti, kas jai yra, ir paklausti, kas gali ją apžiūrėti šiandien.
Tie 105 eurai buvo brangi pamoka. Bet galbūt pigesnė už tas, kurias mokėjome metų metus, net nežinodami, kad turime pasirinkimą.
