Man keturiasdešimt devyneri, ir po skyrybų jau buvau spėjęs priprasti prie gyvenimo vienam. Net negalėčiau pasakyti, kad labai dėl to kentėjau. Turėjau darbą, draugų, savo įpročius, o vakarais galėjau ramiai žiūrėti futbolą arba skaityti knygą, nesiderindamas prie niekieno nuotaikos. Tačiau kartais pagalvodavau, kad visai norėčiau šalia turėti moterį, su kuria būtų gera pasikalbėti, pasivaikščioti ar tiesiog kartu pavakarieniauti. Tik po ankstesnių santykių jau nebenorėjau niekur skubėti.
Turinys (16)
- Mūsų pažintis prasidėjo taip lengvai, kad net pats stebėjausi
- Pirmasis susitikimas parke paliko puikų įspūdį
- Po antrojo pasimatymo jau pradėjau apie ją galvoti rimčiau
- Iš pradžių jos skambučiai atrodė malonus dėmesys
- Vieną dieną pastebėjau, kad nebenoriu kelti telefono
- Kvietimas vakarienės man pasirodė puiki proga viską išsiaiškinti
- Vos įžengęs į jos butą pajutau keistą šaltumą
- Gražiai padengtas stalas priminė oficialų susitikimą
- Vos pradėjus vakarieniauti ji uždavė klausimą, kurio nesitikėjau
- Vienas klausimas sekė kitą, o aš jaučiausi tarsi darbo pokalbyje
- Staiga supratau, kad Larisa galbūt kalbasi ne tik su manimi
- Pasakiau jai, kad atvažiavau ne į apklausą
- Pakilau nuo stalo, nors ji man vis dar patiko
- Grįždamas namo nesijaučiau laimėjęs
- Po pusvalandžio sulaukiau jos žinutės
- Kartais pagalvoju, kas būtų nutikę, jeigu būčiau pasilikęs
Kai susipažinau su keturiasdešimt šešerių Larisa, man pasirodė, kad pagaliau sutikau žmogų, su kuriuo viskas galėtų susiklostyti natūraliai. Ji buvo protinga, turėjo gerą humoro jausmą, mokėjo palaikyti pokalbį ir nesistengė per pirmąsias penkias minutes išklausinėti visos mano gyvenimo istorijos. Kelis kartus susitikome, puikiai praleidome laiką, todėl į jos namus vakarienės važiavau nusiteikęs labai maloniai. Tačiau tą vakarą supratau, kad kartais žmogus, su kuriuo lengva vaikščioti po parką, gali būti visai kitoks, kai kalba pasisuka apie bendrą ateitį.
Mūsų pažintis prasidėjo taip lengvai, kad net pats stebėjausi
Su Larisa susipažinome visai paprastai. Nebuvo jokio lemtingo susidūrimo gatvėje ar romantiško atsitiktinumo, apie kuriuos mėgstama pasakoti filmuose. Iš pradžių tiesiog susirašinėjome, paskui pokalbiai darėsi vis ilgesni, kol galiausiai nusprendėme susitikti. Man patiko, kad nereikėdavo ilgai galvoti, ką jai parašyti, nes temos atsirasdavo savaime.
Kalbėjomės apie vaikystę, senus kiemus, jaunystės nuotykius ir keisčiausius pasimatymus, kuriuose kada nors teko dalyvauti. Larisa mokėjo pajuokauti neįžeisdama, o aš irgi nevengdavau pasišaipyti iš savęs. Abu buvome išsiskyrę ir jau turėjome pakankamai gyvenimiškos patirties, kad suprastume, jog kitas žmogus neprivalo būti tobulas. Bent jau man tuo metu taip atrodė.
Pirmasis susitikimas parke paliko puikų įspūdį
Susitikti sutarėme prie nedidelio parko. Atėjau kiek anksčiau ir apsimečiau susidomėjęs skelbimais autobusų stotelėje, nors iš tikrųjų tiesiog jaudinausi. Keistas dalykas tas amžius – atrodo, jau turėtum būti visko matęs, bet prieš pirmą pasimatymą vis tiek jautiesi kaip mokinys. Kai pamačiau ateinančią Larisą, net pats nepastebėjau, kaip nusišypsojau.
Ji vilkėjo šviesų paltą, ant kaklo buvo tvarkingai užsirišusi šaliką, o plaukai dailiai susegti. Atrodė natūraliai, be jokio perdėto puošnumo, ir man tai labai patiko. Priėjusi paklausė, ar aš Matvejus, o aš atsakiau, kad jeigu ji Larisa, vadinasi, abu atėjome ten, kur reikia. Ji nusijuokė, ir visas pradinis nejaukumas iškart dingo.
Lukas Vainavičius Kinijoje: dronas atnešė pietus į parką, o taksi atvažiavo tuščias
„Aš vyras, savo jau atidirbau, o tu gaminsi ir skalbsi.“ Tokį pasiūlymą gavau per pasimatymą, bet mano atsakymas jam nepatiko
„Tavo amžiuje saldumynų jau negalima!“ – išgirdau iš vyro per pasimatymą. Tai, ką padariau, jis prisimins ilgai
Būdama 55-erių priėmiau vyrą gyventi į savo namus. Po pusmečio išgirdau žodžius, kurių nepamiršiu visą gyvenimą
„Kam man ją vesti? Ji ir taip viską daro nemokamai!“ – per gimtadienį pareiškė 49 metų vyras. Ryte jis sulaukė staigmenos
Man 61-eri. Persikėliau pas vyrą, o po mėnesio jis pateikė sąskaitą – vieną eilutę teko skaityti du kartusVaikščiojome ilgiau, nei planavome. Larisa pasakojo apie darbą ir beveik suaugusį sūnų, kuris, anot jos, jau buvo įsitikinęs, kad motina nieko neišmano apie šiuolaikinį gyvenimą. Aš papasakojau, kaip po skyrybų išmokau gaminti, nes net ir mėgstamiausi parduotuviniai koldūnai ilgainiui nusibosta. Juokėmės, dalijomės prisiminimais, o kai reikėjo atsisveikinti, abu sutarėme, kad tikrai norėtume susitikti dar kartą.
Po antrojo pasimatymo jau pradėjau apie ją galvoti rimčiau
Antrą kartą susitikome miesto centre. Pasivaikščiojome krantine, o kai pasidarė vėsu, užėjome į nedidelę kavinę ir atsisėdome prie lango. Ten įsivėlėme į visai įdomų ginčą apie tai, ar žmonės po keturiasdešimties dar gali stipriai įsimylėti. Larisa buvo įsitikinusi, kad gali, o aš atsargiau rinkausi žodžius, nes jau žinojau, kaip lengva supainioti susižavėjimą su tikru artumu.
Ji mane net šiek tiek paerzino, kad viską pernelyg apgalvoju. Prisipažinsiu, jos užtikrintumas tuo metu man atrodė patrauklus. Po skyrybų buvau sutikęs moterų, kurios pačios nežinojo, ko nori, todėl Larisa išsiskyrė savo aiškumu. Maniau, kad pagaliau bendrauju su žmogumi, kuriam nereikia žaisti slėpynių ir laukti, kol kitas atspės jos mintis.
Iš pradžių jos skambučiai atrodė malonus dėmesys
Po antrojo susitikimo Larisa ėmė dažniau skambinti. Pasiteiraudavo, ar sėkmingai grįžau namo, kaip sekėsi darbe, kodėl skambu pavargęs. Man buvo malonu, kad kažkas domisi mano diena, ypač po ilgo gyvenimo vienam. Atsakydavau noriai, kartais pats paskambindavau, ir viskas atrodė visiškai normalu.
Tačiau po savaitės klausimai pradėjo keistis. Vietoj paprasto pasiteiravimo, kaip laikausi, vis dažniau išgirsdavau, kur esu, su kuo leidžiu laiką ir kodėl neatsiliepiau į telefoną. Vieną vakarą su draugu Sergejumi nuėjome į barą pasižiūrėti futbolo. Ten buvo triukšminga, todėl, sulaukęs Larisos skambučio, išėjau į lauką, kad galėčiau normaliai pasikalbėti.
Vos atsiliepiau, ji paklausė, kur esu. Pasakiau, kad bare su Sergejumi žiūrime rungtynes, o ji iškart norėjo žinoti, kodėl jos neįspėjau. Bandžiau pajuokauti, kad nesiruošiu jokiam naktiniam nuotykiui, tik sėdžiu tarp vyrų, televizorių ir nelabai skanių bulvyčių. Tačiau Larisa nejuokavo. Ji atsakė, kad jai tiesiog patinka žinoti, kas vyksta.
Nežinau, kodėl ši frazė mane taip užkliudė. Juk iš pirmo žvilgsnio nieko blogo – žmogus domisi, kur esi. Tačiau mes dar nebuvome pora, nieko vienas kitam nežadėjome, o man jau atrodė, kad turėčiau iš anksto pranešti apie kiekvieną savo planą. Nusprendžiau nesureikšminti, nes nenorėjau sugadinti gražiai prasidėjusios pažinties.
Vieną dieną pastebėjau, kad nebenoriu kelti telefono
Larisa skambindavo beveik kiekvieną vakarą. Jeigu neatsiliepdavau, po pusvalandžio gaudavau žinutę, ar esu užsiėmęs. Dar po kiek laiko ji pasiteiraudavo, ar viskas gerai, o galiausiai parašydavo, kad jai nemalonu, kai žmogus tiesiog pradingsta. Skaitydavau tas žinutes ir jausdavau vis didesnį susierzinimą, nors anksčiau jos vardas telefono ekrane mane tik pradžiugindavo.
Buvo keista suvokti, kaip greitai gali pasikeisti požiūris į tą patį žmogų. Dar neseniai laukiau jos skambučių, o dabar, išgirdęs telefono garsą, pirmiausia pagalvodavau, ar vėl reikės aiškinti, kur buvau ir ką veikiau. Nenorėjau jos įžeisti, todėl dažniausiai atsakydavau mandagiai, tačiau viduje jau kirbėjo abejonė. Galbūt mes tiesiog labai skirtingai suprantame dėmesį ir asmeninę laisvę?
Kvietimas vakarienės man pasirodė puiki proga viską išsiaiškinti
Vieną dieną Larisa pasiūlė penktadienį atvažiuoti pas ją vakarienės. Sakė pagaminsianti ką nors skanaus, galėsime ramiai pasėdėti ir pasikalbėti. Pagalvojau, kad galbūt kaip tik to mums ir reikia – susitikti be skubėjimo, be telefono skambučių ir be miesto šurmulio. Tikėjausi jaukaus vakaro, gero maisto ir pokalbio, kuris padėtų geriau vienam kitą pažinti.
Prieš važiuodamas net ilgokai rinkausi marškinius. Nenorėjau atrodyti pernelyg išsipuošęs, bet ir kasdienių drabužių tokiam vakarui nesirinkau. Pakeliui nupirkau butelį vyno ir nedidelį desertą. Prisipažinsiu, tikėjausi, kad vakarienė galbūt taps pradžia artimesnių santykių, nes Larisa man tikrai patiko.
Vos įžengęs į jos butą pajutau keistą šaltumą
Larisa duris atidarė beveik iš karto. Buvo apsirengusi tvarkinga namine suknele, plaukai kruopščiai susegti, tačiau veide nepamačiau įprastos šypsenos. Ji tik trumpai pasakė, kad užeičiau, ir pasitraukė nuo durų. Pasijutau taip, lyg būčiau atvykęs ne vakarienės pas patinkančią moterį, o kokiu nors reikalu, kurį reikia kuo greičiau sutvarkyti.
Bute buvo nepriekaištinga tvarka. Ant sofos idealiai sulankstytas pledas, prie sienos lygiai sustatytos šlepetės, ant stalelių nė vieno nereikalingo daikto. Iš virtuvės sklido keptos žuvies su citrina kvapas, o ore dar jautėsi gaivus valiklio aromatas. Bandžiau pajuokauti, kad čia taip švaru, jog bijau net stipriau sumirksėti, bet Larisa tik rimtai atsakė mėgstanti, kai viskas būna savo vietose.
Nusiaunant batus ji paprašė būti atsargiam, nes prie durų gulėjo šviesus kilimėlis. Žinoma, stengiausi jo neištepti, tačiau toks perspėjimas vos įžengus į namus pasirodė kiek neįprastas. Nenorėjau daryti išvadų dėl vienos pastabos, todėl nusivilkau striukę ir nuėjau paskui ją į virtuvę.
Gražiai padengtas stalas priminė oficialų susitikimą
Virtuvėje viskas buvo paruošta nepriekaištingai. Lėkštės sudėtos vienodais atstumais, stalo įrankiai tvarkingai išdėlioti, servetėlės kruopščiai sulankstytos. Padėjau atvežtą vyną ant stalo, o Larisa trumpai padėkojo ir pasakė, kad baltasis prie žuvies puikiai tiks. Tačiau net jos padėka nuskambėjo taip dalykiškai, kad nežinojau, kaip pradėti įprastą pokalbį.
Atsisėdau prie stalo ir tikėjausi, kad Larisa įsitaisys šalia. Tačiau ji pasirinko vietą tiesiai priešais mane, tarsi ruoštumėmės aptarti kokį rimtą verslo klausimą. Pirmas kelias minutes kalbėjomės apie maistą ir kasdienius dalykus. Ji įdėjo man žuvies, pasiūlė salotų, paklausė, ar valgysiu duonos. Atsakiau, kad valgysiu, nors apetitas dėl kažkokios priežasties jau buvo gerokai sumažėjęs.
Už lango girdėjosi pravažiuojantys automobiliai, viršuje kažkas stumdė baldus, o mes sėdėjome beveik tylėdami. Keista, nes per ankstesnius susitikimus pokalbių niekada netrūkdavo. Bandžiau prisiminti kokią juokingą istoriją, kuri padėtų pralaužti ledus. Bet Larisa mane aplenkė.
Vos pradėjus vakarieniauti ji uždavė klausimą, kurio nesitikėjau
Larisa padėjo šakutę ir pasakė, kad nori iš karto viską aptarti be nereikalingų kalbų. Paklausiau, ką ji turi omenyje. Ji paaiškino, kad jai nereikia santykių vien tam, jog turėtų su kuo pasivaikščioti ar maloniai praleisti vakarą. Jai reikia rimto, aiškaus ryšio tarp dviejų suaugusių žmonių.
Atsakiau, kad tokių santykių tikriausiai nori daugelis. Tačiau Larisa paprieštaravo, kad ne visi žmonės yra pasiruošę prisiimti atsakomybę. Pasak jos, kai kuriems vyrams patogu susitikinėti, vaikščioti į kavines ir mėnesių mėnesius vengti bet kokio sprendimo. Ji pareiškė nenorinti dar kartą švaistyti savo laiko.
Bandžiau paaiškinti, kad mes pažįstami dar visai neilgai ir man norėtųsi pirmiausia geriau ją pažinti. Larisa atsakė, jog tiek laiko pakanka bent jau suprasti, kuria kryptimi juda mūsų pažintis. Pajuokavau paklausdamas, ar aš jai primenu navigacijos sistemą, kuriai būtina nurodyti tikslų maršrutą. Tačiau ji net nešyptelėjo ir paprašė nenukreipti pokalbio juokais.
Vienas klausimas sekė kitą, o aš jaučiausi tarsi darbo pokalbyje
Larisa norėjo žinoti, ar planuoju rimtus santykius, ar esu pasirengęs bendram gyvenimui, kaip suprantu vyro ir moters pareigas namuose. Paskui pasiteiravo, ką manau apie bendrus finansus ir ar ateityje sutikčiau gyventi kartu, jeigu mūsų santykiai susiklostytų. Klausimai patys savaime nebuvo keisti, juk apie tokius dalykus anksčiau ar vėliau kalbasi beveik visos poros. Tačiau mane glumino tai, kad jie buvo užduodami vienas po kito, beveik nelaukiant natūralaus pokalbio.
Kai į vieną klausimą atsakiau atsargiau, Larisa paprašė kalbėti konkrečiau. Galiausiai tiesiai paklausė, ar apskritai suprantu, kam man gyvenime reikalinga moteris. Tą akimirką nebesusilaikiau ir pasakiau, kad mūsų vakarienė vis labiau primena atranką į laisvą darbo vietą. Larisa tik sučiaupė lūpas ir paaiškino, kad jai reikia aiškumo, o ne neapibrėžtų pažadų.
Mano lėkštėje gulėjo skaniai atrodanti žuvis, tačiau valgyti jau visai nesinorėjo. Atvažiavau pas moterį, kuri man patiko, o dabar turėjau aiškinti, ar tinku jos įsivaizduojamam bendro gyvenimo planui. Nenorėjau meluoti ir žadėti to, ko dar pats nežinojau. Juk kaip galima po kelių pasimatymų rimtai aptarinėti bendrus finansus ar gyvenimą po vienu stogu, kai dar net nesi matęs, kaip žmogus elgiasi kasdienybėje?
Staiga supratau, kad Larisa galbūt kalbasi ne tik su manimi
Vienu metu Larisa pasakė daugiau nebenorinti gaišti mėnesių su vyru, kuris pats nežino, ko jam reikia. Ir tada man kilo mintis, kad šis pokalbis galbūt susijęs ne vien su mūsų pažintimi. Galbūt anksčiau jos gyvenime buvo vyras, kuris ilgai žadėjo rimtus santykius, bet niekada nesiryžo jų kurti. Gal kas nors ją nuvylė, dingo, sugrįžo ir vėl paliko laukti. Nežinojau tikrosios priežasties, tačiau pradėjau suprasti, kodėl jai taip svarbu viską išsiaiškinti kuo anksčiau.
Tik nuo šio supratimo man nepasidarė lengviau. Aš nebuvau tas vyras iš jos praeities ir nenorėjau už svetimus poelgius atsakinėti taip, lyg jau būčiau kažką pažadėjęs ir netesėjęs. Man tikrai patiko Larisa, bet norėjau pažinti ją natūraliai, be nuolatinių patikrinimų ir reikalavimo kiekvieną atsakymą suformuluoti kuo tiksliau. Juk bendras gyvenimas nėra sutartis, kurią galima išsamiai aptarti dar prieš pajuntant, ar iš tiesų norisi būti kartu.
Pasakiau jai, kad atvažiavau ne į apklausą
Pažvelgiau į Larisą ir pasakiau, kad nesu jos priešas. Ji nustebusi atsakė niekada taip ir neteigusi. Tada paaiškinau, kad šiuo metu jaučiuosi taip, lyg būčiau kažkuo įtariamas ir turėčiau įrodyti savo gerus ketinimus. Man norėjosi paprasto žmogiško šilumos jausmo, o ne pokalbio, kuriame kiekvienas mano žodis vertinamas pagal iš anksto nustatytus kriterijus.
Larisa kurį laiką tylėjo, o paskui pakartojo, kad nori žinoti, ar mūsų santykiai turi ateitį. Pasakiau, kad man pirmiausia norisi pajusti, ar mums gera kartu, ir tik tada kalbėti apie bendrus planus. Ji atsakė, jog mūsų amžiuje jau nebegalima pasikliauti vien šiltais jausmais. Kai paklausiau, kuo tuomet reikėtų pasikliauti, ji trumpai ištarė: „Susitarimais.“
Šis atsakymas mane galutinai įtikino, kad į santykius žiūrime labai skirtingai. Aš nesu prieš susitarimus, bendrus planus ar atsakomybę. Tačiau nenoriu pradėti pažinties nuo taisyklių, kurių privalėsiu laikytis dar nespėjęs suprasti, ar apskritai norime vienas kitą matyti kiekvieną rytą. Tą vakarą jaučiau, kad bet kuris mano atsakymas bus arba teisingas, arba neteisingas, o tokio santykio su moterimi tikrai neieškojau.
Pakilau nuo stalo, nors ji man vis dar patiko
Galiausiai atsistojau ir padėkojau Larisai už vakarienę. Ji nustebusi paklausė, ar jau išeinu, o išgirdusi teigiamą atsakymą norėjo žinoti, ar mane taip įžeidė jos atvirumas. Paaiškinau, kad mane trikdo ne rimtas pokalbis, o jausmas, jog ji viską nusprendė dar prieš man ateinant. Atrodė, kad mano užduotis buvo tik patvirtinti jos numatytą gyvenimo planą.
Larisa irgi atsistojo, tačiau taip ir liko kitoje stalo pusėje. Neprašė pasilikti, nepasiūlė atidėti rimtų klausimų kitam kartui. Tik paklausė, ar dar pagalvosiu. Tas sakinys man pasirodė toks dalykiškas, kad nejučia vėl prisiminiau darbo pokalbį. Lyg būčiau kandidatas, kuriam suteikiama galimybė persvarstyti savo sprendimą.
Nuėjau į prieškambarį, pasiėmiau striukę ir pradėjau autis batus. Ant lentynėlės prie durų pastebėjau tvarkingai padėtą užrašų knygelę ir rašiklį. Žinoma, nežinojau, kas ten užrašyta, galbūt paprasčiausias pirkinių sąrašas. Tačiau galvoje netikėtai šmėstelėjo juokinga mintis, kad ten galėtų būti ir mano aprašymas: Matvejus, keturiasdešimt devyneri, išsiskyręs, pernelyg atsargus, mėgsta juokauti, vengia konkrečių pažadų.
Grįždamas namo nesijaučiau laimėjęs
Išėjęs iš buto nuėjau prie automobilio ir kurį laiką sėdėjau neįjungęs variklio. Keista, tačiau nejaučiau nei didelio palengvėjimo, nei pykčio. Greičiau buvo liūdna, nes Larisa man tikrai patiko ir iki tos vakarienės nuoširdžiai tikėjausi, kad mūsų pažintis gali tęstis. Prisiminiau jos šypseną parke, juoką kavinėje, mūsų pokalbius apie jaunystę ir supratau, kad nenorėčiau visko prisiminti vien blogai.
Važiuodamas namo galvojau, galbūt turėjau būti kantresnis. Gal reikėjo pasakyti, kad suprantu jos norą turėti aiškumą, tačiau man pačiam reikia daugiau laiko. Juk Larisa neslėpė, ko tikisi, ir tai savaime nėra blogai. Vis dėlto nuolatiniai klausimai apie mano buvimo vietą ir tas vakarienės pokalbis jau buvo privertę mane jaustis suvaržytą, nors mūsų santykiai dar net nebuvo rimtai prasidėję.
Po pusvalandžio sulaukiau jos žinutės
Praėjus maždaug pusvalandžiui po mano išėjimo, Larisa parašė. Padėkojo, kad atvažiavau, ir paprašė pagalvoti apie mūsų santykius, nes jai svarbu suprasti, ar ši pažintis turi aiškią kryptį. Perskaičiau žinutę kelis kartus. Ji nebuvo nemandagi ar pikta, tačiau net ir joje man pritrūko paprasto klausimo, kaip jaučiuosi ir kodėl taip netikėtai nusprendžiau išeiti.
Padėjau telefoną ir tą vakarą nebeatsakiau. Nenorėjau rašyti piktai ar pasakyti ko nors, dėl ko vėliau gailėčiausi. Galvojau, kad kitą dieną viskas atrodys paprasčiau, tačiau ryte jausmas buvo toks pat. Man nesinorėjo tęsti pažinties, kurioje dar net neprasidėjus rimtiems santykiams jau turėjau jaustis kažkam nuolat atsiskaitantis.
Kartais pagalvoju, kas būtų nutikę, jeigu būčiau pasilikęs
Praėjus kuriam laikui vis dar prisimindavau tą vakarienę. Ne todėl, kad ilgėčiausi nemalonaus pokalbio, o todėl, kad Larisa man nebuvo abejinga. Kartais pagalvoju, kas būtų nutikę, jeigu būčiau nepaisęs susierzinimo, prisipylęs dar šiek tiek vyno ir paprašęs jos papasakoti, kodėl taip bijo neapibrėžtumo. Galbūt būtume atvirai pasikalbėję apie ankstesnes nesėkmes ir vienas kitą supratę geriau.
O gal niekas nebūtų pasikeitę. Gal ji ir toliau norėtų žinoti kiekvieną mano žingsnį, o aš vis labiau priešinčiausi tokiam dėmesiui. Juk ne kiekvienas nesutarimas išsprendžiamas vien ilgesniu pokalbiu. Kartais du visai geri žmonės tiesiog nori skirtingų dalykų ir skirtingai įsivaizduoja, kaip turėtų prasidėti artimi santykiai.
Dabar aiškiau suprantu, kad rimti ketinimai ir noras viską kontroliuoti nėra tas pats. Galima nuoširdžiai ieškoti žmogaus bendram gyvenimui ir kartu leisti jam turėti savo draugų, pomėgių bei laiko sau. Man patiktų moteris, kuri galėtų atvirai pasakyti, ko tikisi iš mūsų santykių, bet kartu norėtų sužinoti ir tai, ko tikiuosi aš. Nes jeigu vienas žmogus tik klausinėja, o kitas turi nuolat atsakinėti, anksčiau ar vėliau abu pavargsta.
Iki šiol prisimenu jos jaukią virtuvę, gražiai padengtą stalą ir keptos žuvies su citrina kvapą. Viskas buvo paruošta nepriekaištingai, tačiau tą vakarą man labiausiai trūko vieno paprasto dalyko – jausmo, kad esu laukiamas ne dėl to, kokį vaidmenį galėčiau atlikti jos gyvenime, o tiesiog todėl, kad esu aš.
O kaip jūs manote, ar po keturiasdešimties verta jau per pirmuosius pasimatymus aptarti bendrą gyvenimą ir finansus? Galbūt aš išėjau per anksti ir reikėjo duoti Larisai daugiau laiko, o gal gerai padariau, kad neignoravau savo nuojautos?
