„Moteris namuose turi gaminti, skalbti ir tvarkytis. Tai jos pareiga. O aš vyras, savo jau atidirbau“, – pareiškė penkiasdešimtmetis Darius, vos spėjęs atsisėsti priešais mane kavinėje. Iš pradžių net nesupratau, ar jis kalba rimtai. Mes dar nebuvome spėję normaliai pasisveikinti, užsisakyti kavos ar aptarti, kaip praėjo diena, o jis jau aiškino, kokios pareigos manęs lauktų bendruose namuose. Pažvelgiau į jį ir pagalvojau, kad štai taip, pasirodo, gali prasidėti pirmasis pasimatymas po penkiasdešimties.
Turinys (12)
- Susipažinome internete, ir iš pradžių jis atrodė visai malonus
- Vos atsisėdęs jis pradėjo aiškinti, ką moteris privalo daryti
- Prisiminiau, kaip buvo gyvenama mūsų tėvų laikais
- Man pasirodė, kad jis ieškojo ne draugės, o namų šeimininkės
- Pirmasis mano atsakymas: „O į kokias pareigas pretenduojate jūs?“
- Antrasis mano atsakymas: „Šį darbą dirbau dvidešimt aštuonerius metus“
- Trečiasis atsakymas nuskambėjo prieš pat atsisveikinimą
- Už kavą susimokėjome atskirai
- Vėliau apie šį pasimatymą papasakojau draugėms
- Kaip dabar suprantu pirmųjų pasimatymų klausimus
- Man patinka gaminti, bet nenoriu, kad tai būtų mano pareiga
- Po šio pasimatymo supratau, ko nebenoriu
Man penkiasdešimt ketveri. Prieš šešerius metus išsiskyriau, vaikai jau seniai užaugo, o vyresnysis sūnus turi savo šeimą. Dvidešimt aštuonerius santuokos metus gaminau, skalbiau, tvarkiau namus, rūpinausi vaikais ir stengiausi, kad visiems nieko netrūktų. Namų ruošos niekada nelaikiau kažkuo žeminančiu, tačiau puikiai žinau, kiek laiko ir jėgų ji reikalauja. Todėl tą vakarą labiausiai įstrigo ne Dariaus noras gyventi tvarkinguose namuose, o jo tvirtai ištartas žodis „privalo“. Nusprendžiau nesiginčyti, o atsakyti jam taip, kad pats išgirstų, kaip skamba jo reikalavimai.
Susipažinome internete, ir iš pradžių jis atrodė visai malonus
Su Dariumi susipažinome per pažinčių programėlę. Ilgai ten nesilankiau, nes po skyrybų nebuvau tikra, ar apskritai noriu vėl pradėti santykius. Man patiko gyventi vienai, turėti savo įpročius ir vakarais niekam neaiškinti, kodėl šiandien gaminsiu vakarienę, o rytoj tiesiog suvalgysiu sumuštinį. Vis dėlto kartais norėjosi žmogaus, su kuriuo galėčiau pasivaikščioti, išgerti kavos ar pasikalbėti apie ką nors daugiau nei kasdienius reikalus.
Darius pirmasis parašė gana mandagią žinutę. Jis nevartojo kvailų kreipinių ir iš karto nepradėjo klausinėti asmeninių dalykų. Kiekvieną rytą palinkėdavo geros dienos, pridėdavo kelis besišypsančius veidukus, kartais atsiųsdavo savo nuotraukų. Pamažu pradėjome bendrauti dažniau, todėl kai pakvietė susitikti kavinėje, nemaniau, kad reikėtų atsisakyti.
Prieš pasimatymą net šiek tiek jaudinausi. Išsirinkau mėgstamą palaidinę, susitvarkiau plaukus ir pagalvojau, kad būtų visai smagu susipažinti su normaliu, savo gyvenimą susitvarkiusiu vyru. Nereikalavau nei didelių romantinių pažadų, nei prabangių dovanų. Tiesiog tikėjausi malonaus pokalbio ir galimybės suprasti, ar norėtume susitikti dar kartą.
Vos atsisėdęs jis pradėjo aiškinti, ką moteris privalo daryti
Darius atėjo laiku, pasisveikino, nusivilko striukę ir atsisėdo priešais mane. Dar nespėjome išsirinkti gėrimų, kai jis pranešė norintis iš karto išsiaiškinti vieną svarbų dalyką. Pasak jo, suaugę žmonės neturėtų gaišti laiko tuštiems pokalbiams, todėl geriau iš anksto žinoti, ko kiekvienas tikisi. Aš linktelėjau, nes iš esmės su tuo sutikau.
15 kg granulių maišas – 6,49 arba 7,79 euro: perskaičiavau visai žiemai ir skirtumas išaugo iki šimtų
Bio-collagen_ kodėl šis ingredientas toks populiarus K-Beauty pasaulyje
Supjausčiau bananus vėduokle ir iškepiau tešloje: namiškiai netikėjo, kad toks skanėstas toks paprastas
Oro linijų bendrovė Ryanair rengia naują išpardavimą: skrydžiai nuo 14 €
Skardinė žirnelių, pomidorai ir vištiena – bet visas šių salotų skonis slypi padaže
„Ryanair“ bilietai pigiau nei pietūs: paskelbė išpardavimą – skrydžiai nuo 15 €Tačiau tada išgirdau, kad moteris jo namuose turės gaminti maistą, skalbti, lyginti drabužius ir palaikyti tvarką. Jis kalbėjo užtikrintai, tarsi vardytų savaime suprantamus dalykus. Kai paklausiau, o kuo rūpinsis pats, Darius atsakė, kad vyro darbas yra visai kitoks ir jis savo gyvenime jau pakankamai atidirbo. Pasijutau taip, lyg būčiau atėjusi ne į pasimatymą, o į pokalbį dėl namų šeimininkės darbo.
Įdomiausia, kad jis kalbėjo be jokio pykčio. Atrodė visiškai įsitikinęs, jog tokia tvarka yra natūrali ir nė neverta diskusijos. Iš jo balso supratau, kad ne tik pasakoja apie savo įpročius, bet ir tikisi mano pritarimo. O aš sėdėjau priešais jį ir galvojau, kaip žmogus, kuris manęs beveik nepažįsta, jau gali nuspręsti, kokius darbus dirbsiu jo namuose.
Prisiminiau, kaip buvo gyvenama mūsų tėvų laikais
Užaugau šeimoje, kurioje darbai buvo pasiskirstę gana tradiciškai. Mama grįždavo iš darbo ir iš karto eidavo į virtuvę, o tėtis dažniausiai prisėsdavo paskaityti laikraščio arba pažiūrėti televizoriaus. Taip gyveno ne tik mūsų šeima, bet ir daugybė kaimynų bei giminaičių. Tuo metu niekam neatrodė keista, kad moteris po visos darbo dienos dar turi pasirūpinti vakariene, skalbiniais ir vaikais.
Pati vėliau ilgus metus gyvenau panašiai. Dirbau, auginau vaikus, gaminau pietus, tvarkiau namus ir sprendžiau daugybę kasdienių problemų. Dažnai net nesusimąstydavau, kiek skirtingų darbų padarau per vieną dieną, nes viskas atrodė įprasta. Tik tada, kai vaikai užaugo ir likau gyventi viena, supratau, kiek daug laiko anksčiau skyriau kitų žmonių poreikiams.
Galbūt Darius taip pat užaugo šeimoje, kurioje namų ruoša visada buvo laikoma moters atsakomybe. Tokiu atveju suprantama, kodėl jam sunku įsivaizduoti kitokį gyvenimą. Tačiau vaikystėje matytas šeimos modelis dar nereiškia, kad visi žmonės privalo juo vadovautis. Juk suaugę galime patys nuspręsti, kaip norime gyventi ir kokius susitarimus laikome teisingais.
Man pasirodė, kad jis ieškojo ne draugės, o namų šeimininkės
Labiausiai nustebino tai, kad Darius net nepaklausė, ką mėgstu veikti laisvalaikiu. Jam nebuvo įdomu, ar keliauju, skaitau knygas, ar mėgstu sodininkauti. Jis nežinojo, kaip gyvenu, ką dirbu ir kokių santykių pati tikiuosi. Tačiau jau buvo nusprendęs, kad mano pareiga būtų pasirūpinti jo drabužiais, maistu ir namų švara.
Pradėjau galvoti, kad po ilgų santykių kai kurie žmonės labiausiai pasiilgsta ne paties artumo, o patogaus gyvenimo. Kol šalia buvo žmona, švarūs marškiniai, šiltas maistas ir sutvarkyti namai atrodė savaime suprantami. Kai tenka pradėti gyventi vienam, paaiškėja, jog visi šie darbai kažkam kainuoja laiką ir pastangas. Galbūt todėl naujoje pažintyje pirmiausia ieškoma žmogaus, kuris perimtų senąsias pareigas.
Nenoriu sakyti, kad kiekvienas tradiciškai mąstantis vyras yra blogas partneris. Pažįstu porų, kuriose moteris mėgsta gaminti, vyras rūpinasi kitais namų darbais ir abu tokia tvarka patenkinti. Tačiau tarp abipusio susitarimo ir vienašališkai nustatytų taisyklių yra didžiulis skirtumas. Būtent šio skirtumo Darius, regis, niekaip nesuprato.
Pirmasis mano atsakymas: „O į kokias pareigas pretenduojate jūs?“
Kai Darius baigė vardyti moters pareigas, aš išsitraukiau telefoną. Atsidariau užrašus ir labai rimtu veidu pradėjau tariamai žymėtis jo reikalavimus. Iš pradžių jis net nusišypsojo, matyt, pagalvojęs, kad stengiuosi įsidėmėti jo pageidavimus. O tada pakėliau akis ir paklausiau: „Palaukite, užsirašysiu. Maisto gaminimas, skalbimas, lyginimas, namų tvarkymas. O į kokias pareigas pretenduojate jūs ir kokios numatytos darbo sąlygos?“
Darius nusijuokė, bet jo šypsena greitai išblėso. Jis paklausė, ar iš jo tyčiojuosi. Atsakiau, kad visiškai ne, tiesiog bandau suprasti, kokį bendrą gyvenimą jis siūlo. Jeigu vienas žmogus iš anksto gauna ilgą pareigų sąrašą, natūralu pasiteirauti, kokią atsakomybę prisiims kitas.
Kurį laiką Darius nežinojo, ką atsakyti. Galiausiai numojo ranka ir pareiškė, kad viską pernelyg sureikšminu. Tačiau man pasirodė, kad pirmą kartą per mūsų susitikimą jis susimąstė apie savo paties vaidmenį. Iki tol buvo kalbėjęs tik apie tai, ką moteris turėtų padaryti dėl jo.
Antrasis mano atsakymas: „Šį darbą dirbau dvidešimt aštuonerius metus“
Po kiek laiko pokalbis pasisuko apie Dariaus buvusią žmoną. Jis pasakojo, kad santuokos pabaigoje ji esą nebesistengė, neberodė pakankamai dėmesio namams ir viskuo buvo nepatenkinta. Išgirdusi tokius žodžius prisiminiau, kaip pati kadaise grįždavau pavargusi iš darbo ir dar turėdavau pagaminti vakarienę. Tuo metu niekas neklausdavo, ar noriu bent valandėlę pailsėti.
Darius vėl pakartojo, kad namų ruoša yra moters darbas. Šį kartą jo nepertraukiau. Palaukiau, kol baigs mintį, ir pasakiau: „Žinote, aš šias pareigas ėjau dvidešimt aštuonerius metus. Gaminau, skalbiau, tvarkiau, prižiūrėjau sergančius vaikus ir tikrinau pamokas. Dabar iš šio darbo jau išėjau į pensiją ir antrą kartą į tą pačią vietą nebesidarbinčiau.“
Darius ilgam nutilo. Galbūt pirmą kartą tą vakarą suprato, kad priešais jį sėdi moteris, turinti savo patirtį, išgyvenusi ilgą santuoką ir užauginusi vaikus. Aš neieškojau žmogaus, kuris už mane viską nuspręstų ar suteiktų gyvenimui prasmę. Ieškojau artimo žmogaus, su kuriuo būtų galima dalytis geromis dienomis ir kasdieniais rūpesčiais.
Vėliau šį atsakymą papasakojau draugėms. Viena taip juokėsi, kad net pasiūlė mano žodžius atsispausdinti ir prisiklijuoti ant šaldytuvo. Sakė, kad tai puikus priminimas visoms, kurios po daugybės metų rūpinimosi šeima pagaliau nori truputį laiko sau. O man šie žodžiai nebuvo vien pokštas – tikrai nebenorėjau grįžti į santykius, kuriuose vieno žmogaus poreikiai visada svarbesni už kito.
Trečiasis atsakymas nuskambėjo prieš pat atsisveikinimą
Vakarui artėjant prie pabaigos Darius jau atrodė gerokai mažiau patenkintas mūsų pažintimi. Jis pareiškė, kad esu pernelyg išlepinta ir su tokiu charakteriu man bus sunku susirasti vyrą. Tą akimirką vos nesusijuokiau. Juk dar neseniai šis žmogus buvo labai mandagus žinutėse, o dabar, vos išgirdęs man nepatinkantį atsakymą, jau aiškino, kokia esu netinkama.
Ramiai baigiau gerti arbatą ir pasakiau: „Dariau, man atrodo, kad jūs ieškote ne gyvenimo draugės, o namų tvarkytojos su pietų pristatymo paslauga. Tokius darbus galima užsisakyti, tik tada teks už juos susimokėti.“ Jis iš karto paraudo ir susiraukė. Dar bandė kažką atsakyti, tačiau šį kartą pokalbis jau nebesivystė.
Man pačiai šis atsakymas pasirodė visai paprastas. Jei žmogui svarbiausia švarūs namai, išskalbti drabužiai ir kasdien paruošta vakarienė, galima samdyti pagalbą arba išmokti viską daryti pačiam. Tačiau artimi santykiai neatsiranda vien todėl, kad kas nors gerai valo grindis ir skaniai kepa kotletus. Norint būti kartu reikia domėtis ir pačiu žmogumi, jo savijauta, norais bei gyvenimu.
Už kavą susimokėjome atskirai
Kai padavėja atnešė sąskaitą, Darius iš karto pasiūlė kiekvienam sumokėti už save. Tam neprieštaravau, nes ir pati niekada nesitikėjau, kad vyras būtinai turi už mane mokėti. Atsiskaitėme, susirinkome daiktus ir pakilome nuo stalo. Mūsų atsisveikinimas buvo mandagus, bet gana šaltas.
Išėjusi į lauką pajutau palengvėjimą. Ne todėl, kad būčiau laimėjusi kokį nors ginčą ar įrodžiusi savo pranašumą. Paprasčiausiai supratau, kad nereikės gaišti kelių mėnesių bandant užmegzti santykius su žmogumi, kurio požiūris į bendrą gyvenimą man visiškai netinka. Kartais vienas pirmasis pasimatymas apie būsimą partnerį pasako daugiau nei ilgas susirašinėjimas.
Vėliau apie šį pasimatymą papasakojau draugėms
Kitą dieną susitikau su keliomis draugėmis ir papasakojau, ką išgirdau iš Dariaus. Jos iš pradžių juokėsi iš mano atsakymų, o paskui pradėjo prisiminti savo pažintis. Pasirodo, ne viena buvo susidūrusi su vyru, kuris per pirmą susitikimą labiau domėjosi moters gebėjimu gaminti ir tvarkytis nei jos pomėgiais ar charakteriu. Skyrėsi tik vardai ir aplinkybės, bet pokalbiai kartais skambėdavo stebėtinai panašiai.
Viena draugė papasakojo, kad per pasimatymą vyras jos tiesiai paklausė, ar ji kiekvieną dieną gamintų šiltus pietus. Kita prisiminė pažįstamą, kuris sakė, jog moteris privalo mokėti prižiūrėti jo marškinius. Klausydama supratau, kad tokie lūkesčiai pasitaiko ir šiandien, nors dauguma mūsų jau seniai dirbame, pačios užsidirbame ir rūpinamės savo gyvenimu.
Vis dėlto nė viena nenorėjome daryti išvados, kad visi vyrai vienodi. Turime draugų, brolių, sūnų ir pažįstamų, kurie puikiai gamina, tvarkosi namuose ir nė nemano, kad šie darbai priklauso tik moterims. Man atrodo, svarbiausia ne tai, ar vyras moka iškepti pyragą, o ar suvokia, kad bendras gyvenimas reikalauja abiejų pastangų. Jeigu vienas žmogus viską laiko kito pareiga, ilgainiui atsiranda nuovargis ir nuoskaudos.
Kaip dabar suprantu pirmųjų pasimatymų klausimus
Po tos vakarienės pradėjau labiau kreipti dėmesį į tai, kuo domisi žmogus, su kuriuo susipažįstu. Man malonu, kai vyras klausia, kaip leidžiu laisvalaikį, ką mėgstu skaityti, kur norėčiau nukeliauti ir kas man svarbu gyvenime. Tačiau jeigu beveik visas pokalbis sukasi apie tai, ką turėčiau dėl jo daryti, susimąstau, ar apskritai ieškome to paties. Juk pažintis turėtų būti abipusis susidomėjimas, o ne vieno žmogaus reikalavimų pristatymas.
Manau, visai normalu paklausti vyro, kaip jis pats įsivaizduoja kasdienius namų darbus. Nebūtina to daryti provokuojamai ar ieškant prie ko prikibti. Užtenka pasiteirauti, ar mėgsta gaminti, kaip tvarkosi gyvendamas vienas, ar yra pratęs pats pasirūpinti savo drabužiais. Iš atsakymų dažnai galima suprasti daugiau nei iš gražiai parašytos pažinčių anketos.
Be to, nemanau, kad reikia per vieną vakarą žmogų perauklėti. Jei vyras penkiasdešimt metų gyveno įsitikinęs, kad virtuvė ir skalbiniai priklauso tik moteriai, vargu ar pakeis nuomonę dėl kelių mano pastabų. Aš ir pati nenorėčiau, kad kas nors bandytų mane iš esmės perdirbti pagal savo pageidavimus. Todėl verčiau iš anksto išsiaiškinti skirtumus ir nuspręsti, ar mums apskritai pakeliui.
Man patinka gaminti, bet nenoriu, kad tai būtų mano pareiga
Po visos šios istorijos nenorėčiau, kad kas nors pagalvotų, jog esu nusistačiusi prieš namų ruošą. Man patinka gaminti, ypač kai savaitgalį aplanko vaikai ar anūkai. Mielai iškepu pyragą, išverdu sriubos, paruošiu gražią vakarienę ir džiaugiuosi, kai artimieji sėda prie stalo. Tačiau visa tai darau todėl, kad noriu, o ne todėl, kad kas nors iš anksto paskelbė mane atsakinga už kiekvieną lėkštę ir švarų rankšluostį.
Jeigu vieną dieną vėl gyvensiu su vyru, norėčiau, kad abu galėtume susitarti dėl kasdienių darbų. Galbūt aš dažniau gaminsiu, o jis mieliau pasirūpins apsipirkimu ar namų tvarkymu. Gal vieną savaitę daugiau nuveiksiu aš, kitą – jis, priklausomai nuo darbų ir savijautos. Man nėra svarbu viską dalyti tiksliai per pusę, tačiau labai svarbu jausti, kad abu rūpinamės bendrais namais.
Po šio pasimatymo supratau, ko nebenoriu
Praėjus kelioms dienoms po susitikimo su Dariumi, vėl ramiai gėriau kavą savo virtuvėje ir galvojau apie mūsų pokalbį. Nesu nusivylusi visais vyrais ir tikrai nemanau, kad gyvenime nebeįmanoma sutikti artimo žmogaus. Tačiau dabar dar aiškiau žinau, kad man nereikia santykių vien tam, jog nebūčiau viena. Verčiau turėsiu ramius namus ir savo laiką nei nuolat jausiuosi privalanti pateisinti kito žmogaus lūkesčius.
Penkiasdešimt ketveri man nėra amžius, kai reikėtų sutikti su bet kokiu pasiūlymu. Jau pakankamai gyvenau, dirbau ir rūpinausi kitais, kad suprasčiau, kokių santykių norėčiau ateityje. Man svarbu, kad šalia esantis vyras matytų manyje ne vien žmogų, kuris pagamins vakarienę, bet ir draugę, pašnekovę, moterį su savo norais bei charakteriu. O visa kita, įskaitant nešvarius indus, skalbinius ir pietų ruošą, du suaugę žmonės tikrai gali išspręsti susitarę.
Dariaus daugiau nebesutikau. Galbūt jis ras moterį, kuriai jo siūlomas gyvenimo būdas bus priimtinas, ir abu bus patenkinti. Aš jam nieko blogo nelinkiu, tiesiog žinau, kad tokiuose santykiuose pati laiminga nebūčiau. Kartais geriausia, ką galima gauti iš pirmojo pasimatymo, yra ne antras kvietimas susitikti, o aiškus supratimas, kad šį kartą keliai išsiskirs.
O kaip jūs būtumėte pasielgusios mano vietoje? Ar laikytumėte normaliu vyro pageidavimą, kad moteris viena rūpintųsi visa namų ruoša, ar taip pat paklaustumėte, kokią atsakomybę bendruose namuose ketina prisiimti jis pats?
