Rudenį, kai sode pradeda kristi lapai, man visada norisi pasiimti sekatorių ir viską gražiai sutvarkyti. Anksčiau buvau įsitikinęs, kad kuo trumpiau nukirpsiu augalus, tuo mažiau rūpesčių turėsiu pavasarį. Tačiau vieną kartą per stipriai nugenėjęs klematį supratau, kad toks tvarkingumas gali kainuoti dalį žiedų.
Turinys (9)
- 1. Rožės – rudenį svarbiausia nepersistengti
- 2. Avietės – svarbu atskirti vasarines nuo remontantinių
- 3. Vynmedžiai – netinkamai nukirpus galima prarasti derlių
- 4. Klematiai – klaida, kuri man kainavo žiedus
- 5. Serbentai – ne visas senas šakas reikia palikti
- 6. Bijūnai – svarbu nesupainioti dviejų rūšių
- 7. Flioksai – pašalinu senus stiebus ir ligotus lapus
- 8. Gervuogės – išpjaunu tik tai, kas jau derėjo
- Kokias genėjimo klaidas rudenį darome dažniausiai?
Dabar prieš imdamasis darbo pirmiausia pasižiūriu, kokį augalą ruošiuosi genėti. Vieniems rudeninis genėjimas tikrai naudingas, o kitiems užtenka pašalinti nudžiūvusias, ligotas ar nulūžusias šakas. Štai aštuoni augalai, kuriems prieš žiemą verta skirti dėmesio, tačiau kiekvieną jų reikia genėti skirtingai.
1. Rožės – rudenį svarbiausia nepersistengti
Rudenį pirmiausia apžiūriu rožių krūmus ir pašalinu ligotus, nulūžusius bei nesubrendusius ūglius. Jei šakos labai ilgos ir jas stipriai judina vėjas, šiek tiek patrumpinu, kad mažiau laužytųsi. Tačiau stipriai genėti rožių prieš žiemą neskubu.
Pagrindinį daugelio sodo rožių formavimo genėjimą geriau palikti pavasariui, kai jau matyti, kurios šakos sėkmingai peržiemojo. Per anksti ir pernelyg smarkiai nugenėtas krūmas gali būti jautresnis žiemos sąlygoms.
2. Avietės – svarbu atskirti vasarines nuo remontantinių
Su avietėmis taisyklė gana aiški, tik reikia žinoti, kokias augini. Įprastų vasarinių aviečių stiebus, kurie šiemet jau davė uogų, išpjaunu prie pat žemės. Jie kitais metais nebed derės, todėl palikti juos nėra prasmės.
Stiprius jaunus stiebus išsaugau, nes būtent ant jų kitą vasarą sunoks uogos. Su remontantinėmis avietėmis kitaip: jei noriu vieno gausesnio vėlyvo derliaus, pasibaigus vegetacijai galima nupjauti visus stiebus prie žemės. Lietuvos sąlygomis šį darbą galima atlikti ir anksti pavasarį, kol neprasidėjo augimas.
Paminklo raidės buvo patamsėjusios: prieš imdamas valiklį išbandžiau paprastesnį būdą
Atidariau šaldiklį ir stalčiai vos pajudėjo: vienas paprastas būdas padėjo greičiau pašalinti ledą
Apverčiau seną keptuvę ir išsigandau jos dugno: štai ką sužinojau apie populiarų valymo triuką
Ką pilti po obelimis ir kriaušėmis spalį? 3 priemonės, kurios naudingos tik tinkamai naudojamos
Sumaišiau citrinos rūgštį su indų plovikliu: supratau, kur šis triukas naudingas, o kur gali pridaryti žalos
Senos medinės durys prarado blizgesį? Štai 3 ingredientų triukas ir viena svarbi taisyklė
3. Vynmedžiai – netinkamai nukirpus galima prarasti derlių
Vynmedžių genėjimą atlieku tik tada, kai nukrenta lapai ir augalas pereina į ramybės būseną. Pašalinu silpnus, pažeistus ir nereikalingus ūglius, o gerai subrendusias šakas palieku kitų metų derliui formuoti.
Čia svarbu žinoti veislę ir pasirinktą vynmedžio formavimo būdą. Jei visas šakas nukirpsiu vienodai trumpai, galiu pašalinti ir dalį būsimam derliui reikalingų pumpurų. Jautresnius vynmedžius, kuriuos reikia pridengti žiemai, geniu atsižvelgdamas ir į jų apsaugos nuo šalčio būdą.
4. Klematiai – klaida, kuri man kainavo žiedus
Su klematais pats esu apsigavęs. Kartą rudenį nusprendžiau gerokai patrumpinti vešlų augalą, nes jo stiebai atrodė susipynę ir netvarkingi. Tik vėliau išsiaiškinau, kad skirtingų grupių klematiai žydi ant skirtingo amžiaus ūglių.
Trečiosios genėjimo grupės klematai žydi ant tais pačiais metais išaugusių ūglių. Juos ramybės laikotarpiu paprastai galima patrumpinti iki maždaug 20–50 cm nuo žemės, paliekant kelias pumpurų poras. Tačiau klematų, kurie anksti žydi ant pernykščių ūglių, taip stipriai genėti negalima – kitaip pavasarį galima nesulaukti įprasto žydėjimo.
Jei nežinau, kuriai grupei priklauso augalas, rudenį apsiriboju tik sanitariniu genėjimu.
5. Serbentai – ne visas senas šakas reikia palikti
Serbentus mėgstu apžiūrėti tada, kai nukrenta lapai ir gerai matyti visas krūmas. Juodųjų serbentų pirmiausia pašalinu senas, menkai derančias šakas, silpnus ūglius ir tas šakas, kurios guli ant žemės arba auga į krūmo vidų.
Raudonieji ir baltieji serbentai skiriasi tuo, kad jų šakos produktyvios ilgiau. Todėl jų negeniu taip pat intensyviai kaip juodųjų. Mano tikslas – praretinti krūmą, kad jo vidų pasiektų šviesa ir laisviau judėtų oras, bet kartu išsaugoti derančias šakas.
6. Bijūnai – svarbu nesupainioti dviejų rūšių
Žolinius bijūnus kerpu vėlyvą rudenį, kai jų lapai pagelsta, sugula arba nukenčia nuo šalnų. Stiebus patrumpinu beveik prie pat žemės, palikdamas maždaug 2–3 cm aukščio galiukus. Jei lapuose pastebiu ligų požymių, nupjautas augalo dalis surenku ir pašalinu iš gėlyno.
Tačiau sumedėjusių bijūnų taip genėti negalima. Jie išsaugo sumedėjusias šakas, ant kurių formuojasi žiediniai pumpurai. Nukirpęs jas iki žemės galėčiau prarasti būsimą žydėjimą ir smarkiai susilpninti augalą.
7. Flioksai – pašalinu senus stiebus ir ligotus lapus
Daugiamečius šluotelinius flioksus pasibaigus sezonui patrumpinu, palikdamas maždaug 5–10 cm aukščio stiebų galiukus. Ypač atidžiai apžiūriu lapus, nes flioksus gana dažnai pažeidžia miltligė.
Ligotus stiebus ir lapus iš gėlyno pašalinu, o į įprastą šaltą komposto krūvą jų nededu. Jei ruduo labai sausas, prieš įšąlant žemei augalus galima palaistyti. Jaunus pasodintus flioksus taip pat verta lengvai mulčiuoti, kad šaknys būtų geriau apsaugotos nuo temperatūros svyravimų.
8. Gervuogės – išpjaunu tik tai, kas jau derėjo
Su įprastomis gervuogėmis elgiuosi panašiai kaip su vasarinėmis avietėmis. Po derliaus pašalinu antramečius stiebus, kurie jau subrandino uogas. Jie daugiau nederės, o palikti tik tankins krūmą.
Jaunus, stiprius ūglius išsaugau kitų metų derliui. Priklausomai nuo veislės ir jos atsparumo šalčiui, juos galima atsargiai prilenkti ir paruošti žiemos apsaugai. Visų gervuogių šakų iš eilės nenukerpu, nes taip lengva likti be kitų metų uogų.
Kokias genėjimo klaidas rudenį darome dažniausiai?
Per laiką išmokau vieną paprastą taisyklę: vien dėl tvarkingo vaizdo neverta visų augalų nukirpti iki vienodo aukščio. Visada naudoju aštrų, švarų sekatorių, o po ligotų šakų genėjimo įrankį dezinfekuoju. Taip pat vengiu stipraus genėjimo prieš pat didelius šalčius.
Dar viena klaida – rudenį stipriai genėti pavasarį žydinčius krūmus. Alyvos, forsitijos ir kai kurios hortenzijos žiedinius pumpurus sukrauna ant ankstesniais metais išaugusių ūglių. Nukirpęs tokias šakas rudenį, kartu galiu pašalinti ir būsimus žiedus.
Ypač atsargiai elgiuosi su didžialapėmis hortenzijomis, nes daugelis jų veislių žydi ant pernykščių ūglių. Šluotelinės ir šviesiosios hortenzijos dažniausiai žydi ant naujų ūglių, todėl jų genėjimo taisyklės kitokios. Jei nesu tikras dėl veislės, stipresnį genėjimą atidedu, kol išsiaiškinu augalo ypatybes.
Dabar rudenį į sodą su sekatoriumi einu jau ne tam, kad viską kuo trumpiau nukirpčiau. Pirmiausia apžiūriu augalus ir įvertinu, kuriems genėjimas iš tikrųjų reikalingas. Supratau, kad gerai paruoštas sodas žiemai nėra tas, kuriame visi krūmai vienodai trumpi, o tas, kuriame kiekvienam augalui palikta tai, ko jam reikės pavasarį.
O kokius augalus jūs rudenį genite būtinai, o kuriuos paliekate iki pavasario? Pasidalykite savo patirtimi komentaruose – ypač jei esate pastebėję, kad po netinkamo genėjimo augalas prasčiau žydėjo ar derėjo.
