„Kam man mokėti už svetimą butą, jeigu tavo namuose yra net trys kambariai?“ – visiškai rimtai paklausė Paulius, su kuriuo susitikinėjau vos kiek daugiau nei mėnesį. Sėdėjome ant suoliuko prie Neries, o jis entuziastingai aiškino, kaip puikiai galėtume gyventi kartu. Tik kuo ilgiau klausiausi, tuo aiškiau supratau, kad jo planuose mano butas jau tapo mūsų bendrais namais, mano atlyginimas – pinigais kasdienėms išlaidoms, o jo paties uždarbis turėtų padėti greičiau išsimokėti automobilį. Įdomiausia, kad jis nė karto nepaklausė, ar aš apskritai noriu su juo gyventi.
Turinys (18)
- Su Pauliumi susipažinau vieną lietingą rudens vakarą
- Iš pradžių jis elgėsi kaip dėmesingas ir rūpestingas vyras
- Dešimt metų kūriau karjerą, kad galėčiau gyventi savarankiškai
- Vieną penktadienį jis pradėjo skųstis buto nuoma
- Jis netyčia pamatė mano banko pranešimą
- Po dviejų dienų jis pasiūlė kartu gyventi
- Jo planuose mano butas jau buvo tapęs mūsų bendrais namais
- Paklausiau, kaip jis įsivaizduoja bendrų išlaidų dalijimąsi
- Jis pareiškė, kad man pinigai uždirbami lengviau
- Mano atsisakymas jį labai supykdė
- „Taip ir liksi viena su savo katinu“, – išrėkė jis
- Išsikviečiau taksi ir palikau jį prie upės
- Vakare jis atsiuntė daugybę piktų žinučių
- Kitą rytą užblokavau jo numerį
- Kodėl kai kurie žmonės santykiuose pirmiausia pamato finansinę naudą?
- Ar santykiuose būtina uždirbti vienodai?
- Ką supratau apie santykius ir asmenines ribas?
- Dabar į savo gyvenimą žiūriu visai kitaip
Man trisdešimt penkeri. Dešimt metų sunkiai dirbau, kad tapčiau rinkodaros skyriaus vadove vienoje Vilniaus IT įmonėje, ir pagaliau galiu džiaugtis finansiniu stabilumu. Turiu nuosavą trijų kambarių butą Žirmūnuose, jaukiai įrengtus namus, mėgstamą darbą ir katiną, kuris vakare pasitinka mane prie durų. Niekada nelaikiau savęs ypatingai turtinga ar geresne už kitus, tačiau tuo, ką pavyko pasiekti, tikrai didžiuojuosi. Todėl man buvo labai skaudu suvokti, kad vyras, kuris dar neseniai atrodė nuoširdžiai susidomėjęs manimi, staiga pradėjo skaičiuoti, kiek galėtų sutaupyti mano sąskaita.
Su Pauliumi susipažinau vieną lietingą rudens vakarą
Tų metų ruduo Vilniuje buvo neįprastai drėgnas. Atrodė, kad lietus nesiliauja ištisomis savaitėmis, o tamsūs vakarai prasideda dar nespėjus baigti darbo. Grįždavau į savo butą Žirmūnuose, pasigamindavau vakarienę, pašerdavau katiną ir kartais pagalvodavau, kad namuose trūksta žmogaus, su kuriuo galėčiau pasidalyti dienos įspūdžiais. Gyventi vienai man patiko, bet nuoširdaus artumo vis tiek norėjosi.
Pauliui buvo trisdešimt devyneri. Jis dirbo statybinės įrangos pardavimo vadybininku ir prieš kelerius metus buvo išsiskyręs. Iš pirmo žvilgsnio atrodė tvarkingas, mandagus ir mokantis bendrauti vyras. Jis turėjo gerą humoro jausmą, lengvai rasdavo bendrų pokalbio temų ir nebandė per pirmą susitikimą vaidinti kažkuo ypatingu.
Pradėjome susitikinėti, ir pirmosios savaitės buvo tikrai malonios. Paulius dažnai pasitikdavo mane po darbo, o jei sinoptikai prognozuodavo lietų, kartais atvažiuodavo net su papildomu skėčiu. Jis žinojo kelias jaukias Vilniaus kavines, kuriose galima ramiai pasikalbėti, ir greitai įsiminė, kokią kavą mėgstu. Man patiko, kad nereikėdavo visko organizuoti pačiai.
„Aš vyras, savo jau atidirbau, o tu gaminsi ir skalbsi.“ Tokį pasiūlymą gavau per pasimatymą, bet mano atsakymas jam nepatiko
Tris mėnesius draugavau su turtingu verslininku, kol vieną dieną išsikviečiau taksi. Pamačiusi vairuotoją negalėjau patikėti savo akimis
„Kam man ją vesti? Ji ir taip viską daro nemokamai!“ – per gimtadienį pareiškė 49 metų vyras. Ryte jis sulaukė staigmenos
Lukas Vainavičius Kinijoje: dronas atnešė pietus į parką, o taksi atvažiavo tuščias
Mama surengė prabangų pokylį už mano pinigus, o žmoną pavertė tarnaite. Viskas pasikeitė, kai išvydau juodą maišą
Vyras išvyko į komandiruotę, bet jo buvimo vieta išdavė melą: radau jį prie buvusios žmonos namų VilniujeIš pradžių jis elgėsi kaip dėmesingas ir rūpestingas vyras
Paulius nesistengė manęs apipilti brangiomis dovanomis, tačiau pasimatymuose būdavo dosnus. Kartais pakviesdavo vakarienės į restoraną, kartais nusipirkdavome kavos ir ilgai vaikščiodavome Senamiestyje. Jei pats pasiūlydavo susitikimą, dažniausiai apmokėdavo sąskaitą ir neleisdavo man dėl to jaustis nejaukiai. Kartodavo, kad pavaišinti patinkančią moterį jam yra malonumas, o ne nuostolis.
Man tokios smulkmenos atrodė mielos. Ne todėl, kad negalėčiau pati už save susimokėti, o todėl, kad mačiau jo pastangas. Taip pat stengdavausi atsilyginti dėmesiu: kartais pakviesdavau jį kavos, nupirkdavau bilietus į renginį ar pasiūlydavau nuveikti ką nors įdomaus. Nenorėjau santykių, kuriuose vienas žmogus viską duoda, o kitas tik priima.
Paulius dažnai domėdavosi mano darbu. Klausinėdavo apie projektus, komandos susitikimus, naujas reklamos kampanijas ir tai, kaip man sekasi vadovauti žmonėms. Kartais net stebėdavausi, kaip atidžiai klausosi, nes ne visi mano pažįstami supranta, kuo iš tiesų užsiimu. Tuo metu maniau, kad jam nuoširdžiai įdomus mano gyvenimas.
Dešimt metų kūriau karjerą, kad galėčiau gyventi savarankiškai
Rinkodaros vadove netapau per vieną dieną. Karjerą pradėjau nuo paprastų užduočių, mažų projektų ir darbo, kuriame reikėjo nuolat mokytis. Būdavo savaičių, kai iki vėlumos ruošdavau pristatymus, derindavau biudžetus, dalyvaudavau susitikimuose ir spręsdavau komandos problemas. Per tuos metus keletą kartų keičiau darbovietes, papildomai mokiausi ir stengiausi nepraleisti galimybių augti.
Dabar mano mėnesinis atlyginimas, atskaičius mokesčius, siekia apie 3500 eurų. Už sėkmingai įgyvendintus projektus kartais gaunu papildomų premijų. Tai geri pinigai, tačiau kartu ir didelė atsakomybė. Vadovauju komandai, atsakau už rezultatus ir kartais net laisvadieniais turiu spręsti netikėtai iškilusius darbo klausimus.
Prieš kelerius metus nusipirkau trijų kambarių butą Žirmūnuose. Jį rinkausi ilgai, nes norėjau erdvių, šviesių namų su dideliais langais ir patogiu susisiekimu. Įrengdama butą taip pat neskubėjau: kiekvieną baldą, šviestuvą ir spalvą rinkausi pagal savo skonį. Dabar tai vieta, kurioje galiu pailsėti po įtemptos dienos ir kurioje jaučiuosi visiškai sava.
Niekada neturėjau tikslo būtinai susirasti vyrą, uždirbantį daugiau už mane. Žinau, kad žmonės dirba skirtingus darbus ir gyvenime pasiekia nevienodą finansinį lygį. Man svarbiau, kad žmogus būtų atsakingas, sąžiningas ir mokėtų pasirūpinti savimi. Todėl su Pauliumi iš pradžių net nekalbėjome apie konkrečius atlyginimus ar santaupas.
Vieną penktadienį jis pradėjo skųstis buto nuoma
Viskas pasikeitė penktadienio vakarą, kai susitikome nedideliame restorane Vilniaus centre. Paulius nuo pat pradžių atrodė susierzinęs. Vos atsisėdome, pradėjo pasakoti apie nuomojamo buto šeimininką, kuris nusprendė padidinti mėnesio nuomos kainą. Pasak Pauliaus, už senokai remontuotą butą miesto pakraštyje dabar reikės mokėti net 650 eurų.
„Ir už ką tiek mokėti?“ – piktinosi jis, sukdamas makaronus ant šakutės. Aiškino, kad baldai seni, vonios kambarys prašosi remonto, o savininkas elgiasi taip, lyg nuomotų prabangius apartamentus. Jam buvo pikta, kad kiekvieną mėnesį didelė atlyginimo dalis atitenka žmogui, kuriam priklauso būstas. Supratau jo nepasitenkinimą, nes pati puikiai žinau, kiek Vilniuje kainuoja gyvenimas.
Tačiau nuoma buvo tik viena jo finansinių problemų. Paulius dar mokėjo paskolą už automobilį, turėjo padengti draudimo, kuro ir remonto išlaidas. Jis skundėsi, kad po visų mokėjimų beveik nieko nelieka. Kartais, pasak jo, atrodydavo, jog visą mėnesį dirba vien tam, kad išdalytų pinigus kitiems.
Aš išklausiau ir pasakiau suprantanti, kad tokiomis aplinkybėmis sunku taupyti. Nenorėjau jo mokyti gyventi ar aiškinti, kad galbūt vertėtų rinktis pigesnį automobilį. Visi turime savų sprendimų ir finansinių įsipareigojimų. Tačiau tada nutiko kažkas, kas pakeitė mūsų pokalbį.
Jis netyčia pamatė mano banko pranešimą
Ant stalo gulėjo mano telefonas. Staiga ekranas įsižiebė, nes bankas atsiuntė pranešimą apie į sąskaitą pervestą atlyginimą ir premiją už sėkmingai užbaigtą projektą. Bendra suma buvo šiek tiek didesnė nei 4700 eurų. Norėjau telefoną apversti ekranu žemyn, bet Paulius jau buvo spėjęs pamatyti skaičius.
Jis akimirką sustingo, o paskui lėtai pakėlė akis į mane. Paklausė, ar tikrai tiek pinigų gavau per vieną mėnesį. Atsakiau, kad tai atlyginimas kartu su vienkartine premija, todėl ne kiekvieną mėnesį gaunu tokią sumą. Nenorėjau iš to daryti didelės temos, tačiau Pauliui, regis, daugiau niekas nerūpėjo.
„Nieko sau, Viktorija! Tu čia tikra turtuolė“, – nusijuokė jis. Paskui pradėjo svarstyti, kiek mėnesių pats turėtų dirbti, kad uždirbtų tiek pat. Bandžiau paaiškinti, kad tokį atlyginimą pasiekiau ne šiaip sau, o per daugelį metų sunkaus darbo. Tačiau jis tik kartojo, jog vis tiek neįtikėtina, kad tiek pinigų gali tiesiog įkristi į sąskaitą.
Po to pokalbio Paulius tarsi pasikeitė. Jis beveik nebejuokavo, nebesidomėjo mano diena ir vis dažniau kažką susimąstęs skaičiavo mintyse. Kelis kartus pastebėjau jo žvilgsnį, kuris anksčiau būdavo šiltas ir dėmesingas, o dabar atrodė vertinantis. Bandžiau save įtikinti, kad tik prisigalvoju, nes vienas netikėtas pokalbis dar nieko neįrodo.
Po dviejų dienų jis pasiūlė kartu gyventi
Sekmadienį susitikome pasivaikščioti palei Nerį. Buvo vėsu, nuo upės pūtė nemalonus vėjas, o debesys taip žemai dengė dangų, kad atrodė tuoj vėl pradės lyti. Paulius laikė mane už rankos ir visą kelią buvo neįprastai tylus. Galiausiai pasiūlė prisėsti ant suoliuko.
„Viktorija, aš čia daug galvojau“, – pradėjo jis. Pasakė, kad esame suaugę žmonės, puikiai sutariame ir kad mūsų santykiai, jo manymu, jau tampa rimti. Aš atsakiau, kad man taip pat malonu su juo leisti laiką, tačiau apie ateitį dar galvojau atsargiai. Paulius iškilmingai pareiškė, jog atėjo metas žengti kitą žingsnį.
Prisipažinsiu, akimirką net pagalvojau, kad jis galbūt ruošiasi pasakyti ką nors romantiško. Juk sėdėjome prie upės, o jis atrodė labai susikaupęs. Tačiau vietoj kalbų apie jausmus išgirdau samprotavimus apie būsto nuomą. Paulius pradėjo aiškinti, kad kiekvieną mėnesį išleidžia 650 eurų už svetimą butą, nors mano namuose yra net trys kambariai.
„Pagalvok, kiek galėtume sutaupyti, jei apsigyvenčiau pas tave“, – pasakė jis. Aš nustebusi paklausiau, ar jis tikrai siūlo kartu gyventi po vos mėnesio pažinties. Paulius atsakė, kad nemato jokios problemos, nes esame suaugę ir abu žinome, ko norime. Paskui dar pridūrė, kad savo daiktus galėtų atsivežti nors šią savaitę.
Jo planuose mano butas jau buvo tapęs mūsų bendrais namais
Iš pradžių net nežinojau, ką atsakyti. Mano trijų kambarių butas Pauliui, regis, atrodė idealiausia vieta naujam gyvenimo etapui. Jis pradėjo skaičiuoti, kiek pinigų kas mėnesį sutaupytų nemokėdamas nuomos. Tada paaiškino, kad visus sutaupytus 650 eurų galėtų skirti paskolai už automobilį.
„Jeigu taip daryčiau metus, beveik išsimokėčiau mašiną“, – džiaugėsi jis. Dar pridūrė, kad vėliau galėtume pradėti taupyti geresniam automobiliui arba bendrai kelionei. Klausydama supratau, kad jis jau sudėliojo gana detalų finansinį planą. Tik tame plane kažkodėl nebuvo jokio klausimo, ar aš noriu priimti vyrą į savo namus.
Tuomet Paulius pradėjo kalbėti apie maistą ir buitį. Pasak jo, mano atlyginimas toks geras, kad išlaidos produktams tikriausiai nėra labai pastebimos. Jis net nusijuokė, kad juk neskaičiuosiu kiekvieno mylimo vyro suvalgyto kąsnio. Išgirdusi šiuos žodžius pajutau, kaip visas romantiškas mūsų pasivaikščiojimo jausmas akimirksniu išnyko.
Staiga tapo aišku, kad Paulius ne tik nori sutaupyti nuomos pinigus. Jis tikisi, kad gyvendamas mano bute galės didžiąją savo atlyginimo dalį skirti asmeniniams finansiniams tikslams, o aš pasirūpinsiu kasdienėmis išlaidomis. Kitaip tariant, jo gyvenimas taptų pigesnis, o mano – brangesnis ir gerokai sudėtingesnis. Ir visa tai po kelių savaičių pažinties.
Paklausiau, kaip jis įsivaizduoja bendrų išlaidų dalijimąsi
Pažvelgiau į Paulių ir paprašiau paaiškinti, ar teisingai supratau jo pasiūlymą. Jis nori persikraustyti pas mane, nustoti mokėti už nuomą, o sutaupytus pinigus skirti savo automobilio paskolai. Tuo tarpu maistą, komunalines paslaugas ir kitus kasdienius poreikius, jo manymu, galėčiau apmokėti aš. Paulius susiraukė ir paklausė, kam viską taip sudėtingai pateikiu.
„Juk mes pora, turėtume vienas kitam padėti“, – aiškino jis. Atsakiau, kad pagalba ir bendras gyvenimas man reiškia abiejų žmonių atsakomybę. Nemanau, kad išlaidas visada būtina dalyti tiksliai per pusę, ypač jeigu pajamos skiriasi. Tačiau apie tai reikia tartis, o ne vienam žmogui iš anksto nuspręsti, kas už ką mokės.
Pauliui toks atsakymas nepatiko. Jis pareiškė, kad esu pernelyg įtari ir viską vertinu per pinigus. Pasak jo, jis siūlo kurti rimtus santykius, o aš vietoj to pradedu skaičiuoti eurus. Bandžiau paaiškinti, kad mes pažįstami vos kiek daugiau nei mėnesį ir dar net nežinome, kaip vienas kitas elgiamės kasdienybėje.
„Tu juk nė nepaklausei, ar aš apskritai pasirengusi su kuo nors gyventi“, – pasakiau. Tačiau jis tik numojo ranka ir atsakė, kad nereikia ieškoti problemų ten, kur jų nėra. Jam atrodė, kad jeigu bute yra laisvų kambarių, vadinasi, juose gali apsigyventi dar vienas žmogus. Man toks požiūris į mano namus pasirodė labai nemalonus.
Jis pareiškė, kad man pinigai uždirbami lengviau
Kai nepavyko manęs įtikinti, Paulius pradėjo lyginti mūsų darbus. Jis pasakojo, kad visą dieną važinėja po statybų objektus, bendrauja su klientais, kartais dirba per lietų ir šaltį. O aš, jo žodžiais, sėdžiu šiltame biure prie kompiuterio ir uždirbu kelis tūkstančius eurų. Atrodė, kad mano atlyginimas jam tapo įrodymu, jog mano darbas yra daug lengvesnis.
Tokie žodžiai mane įskaudino labiau, nei tikėjausi. Dešimt metų mokiausi, stengiausi, prisiėmiau atsakomybę ir kartais dirbdavau net iki vidurnakčio. Žinoma, mano darbas nėra fiziškai sunkus taip, kaip kai kurie darbai statybose, tačiau tai nereiškia, kad pinigai man tiesiog dovanojami. Kai apie tai pasakiau Pauliui, jis susierzino ir apkaltino mane kabinėjimusi prie žodžių.
Paskui jis vėl pradėjo kalbėti apie abipusę paramą. Pasak jo, santykiuose žmonės turi būti komanda, o jei vienam sekasi geriau, jis turėtų padėti kitam. Su šia mintimi iš esmės sutikau. Tačiau paklausiau, kodėl jo siūlomoje komandoje aš turėčiau prisiimti daugiau išlaidų, o jis visus sutaupytus pinigus naudotų savo automobilio paskolai.
Paulius į tai aiškiai neatsakė. Tik kartojo, kad dabar jam sunkesnis laikotarpis, o vėliau galbūt viskas pasikeis. Jokių konkrečių susitarimų ar pasiūlymų dėl savo indėlio nepateikė. Tada galutinai supratau, kad mes ne kartu planuojame ateitį, o aptarinėjame jau jo vieno priimtą sprendimą.
Mano atsisakymas jį labai supykdė
Pakilau nuo suoliuko ir pasakiau, kad man toks pasiūlymas netinka. Paaiškinau, jog noriu santykių, kuriuose abu žmonės jaučiasi gerbiami ir kartu priima sprendimus. Jeigu kada nors nuspręsčiau su vyru gyventi po vienu stogu, pirmiausia norėčiau jį gerai pažinti. O tada ramiai aptartume, kaip dalysimės išlaidas, namų darbus ir atsakomybę.
Paulius staiga pašoko. Jo veidas paraudo, balsas pasidarė gerokai garsesnis. Jis pareiškė, kad esu materialistė, nes vietoj meilės galvoju tik apie pinigus. Pasak jo, jis siūlo man rimtą ateitį, o aš neva gailiu kelių laisvų kvadratinių metrų žmogui, kuris man patinka.
Bandžiau paaiškinti, kad problema ne buto dydyje. Man tiesiog nepatinka, kai kitas žmogus nusprendžia, kaip turėčiau naudoti savo turtą ir pajamas. Niekada nesakiau, kad vyras būtinai turi uždirbti daugiau už mane. Tačiau tikiuosi, kad jis bus pasirengęs prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir nesitikės, kad vos susipažinusi moteris išspręs visas jo finansines problemas.
Paulius mano žodžių nebeklausė. Jis vis labiau pyko, o jo sakiniais pradėjo skambėti nebe noras susitarti, o priekaištai. Tada išgirdau tai, ko tikrai nesitikėjau iš žmogaus, kuris dar prieš savaitę taip mandagiai ir rūpestingai su manimi elgėsi.
„Taip ir liksi viena su savo katinu“, – išrėkė jis
Paulius pareiškė, kad su tokiu charakteriu visą gyvenimą praleisiu viena savo brangiame bute. Pasak jo, būsiu kaip kokiame auksiniame narve, kalbėsiu tik su katinu ir džiaugsiuosi savo nepriklausomybe. Jis net pavadino mane senmerge, tarsi tai būtų pats skaudžiausias įžeidimas trisdešimt penkerių metų moteriai. Kelios pro šalį einančios poros atsisuko į mus.
Stovėjau prieš jį ir negalėjau patikėti, kaip greitai pasikeitė jo elgesys. Dar visai neseniai šis vyras atvažiuodavo su skėčiu, kviesdavo kavos ir sakydavo, kad nori mane pažinti. O dabar, vos išgirdęs atsisakymą persikraustyti į mano namus, pradėjo mane žeminti. Atrodė, kad visas jo dėmesingumas išnyko tą akimirką, kai paaiškėjo, jog nesutiksiu su jo planu.
Labiausiai mane nustebino tai, kad Paulius nė karto nepabandė pasiūlyti kompromiso. Jis nepasakė, jog galėtų mokėti dalį komunalinių išlaidų ar prisidėti prie bendro maisto biudžeto. Neklausė, kaip pati įsivaizduoju bendrą gyvenimą. Jam tiesiog nepatiko, kad nepriėmiau jo pasiūlymo tokio, kokį buvo sugalvojęs.
Išsikviečiau taksi ir palikau jį prie upės
Išsitraukiau telefoną ir išsikviečiau automobilį. Paulius vis dar bandė man aiškinti, kokia esu neteisi, bet aš jau nenorėjau tęsti pokalbio. Pasakiau, kad linkiu jam rasti būstą, kuris atitiktų jo biudžetą. Tai nebuvo bandymas jį įžeisti, tiesiog man atrodė, kad savo finansinius sprendimus jis turėtų priimti pats.
Jis nustebęs paklausė, ar tikrai dėl tokios smulkmenos ketinu viską baigti. Atsakiau, kad jam galbūt tai smulkmena, o man – klausimas, ar kitas žmogus gerbia mano ribas. Jis vėl pasakė, kad su tokiu požiūriu niekam nebūsiu reikalinga. Šį kartą net nebeatsakiau.
Kai prie gatvės sustojo taksi, atsisveikinau ir įsėdau į galinę sėdynę. Paulius liko stovėti prie suoliuko, kažką dar šaukdamas man pavymui. Tačiau automobilis jau pajudėjo, ir aš nebesistengiau suprasti jo žodžių. Važiuodama namo stebėjau lietaus lašus ant lango ir galvojau, kaip greitai kartais gali pasikeisti požiūris į žmogų.
Vakare jis atsiuntė daugybę piktų žinučių
Dar tą patį vakarą pradėjo ateiti Pauliaus žinutės. Iš pradžių jis rašė, kad viską supratau neteisingai. Paskui kaltino, jog dėl pinigų sugrioviau galėjusius būti gražius santykius. Dar vėliau aiškino, kad tikra moteris turėtų palaikyti vyrą ir nepriekaištauti dėl išlaidų.
Vienoje žinutėje jis parašė, kad manė sutikęs kitokią moterį, tačiau dabar pamatė, jog man pinigai svarbesni už meilę. Perskaičiau ir kurį laiką galvojau, kaip keistai jis supranta mūsų situaciją. Aš neatsisakiau jo dėl mažesnio atlyginimo, nuomojamo buto ar automobilio paskolos. Atsisakiau todėl, kad jis norėjo pats nuspręsti, kaip turėčiau panaudoti savo namus ir pajamas.
Man tikrai nebūtų buvę sunku draugauti su vyru, kuris uždirba mažiau. Pažįstu daug laimingų porų, kuriose moteris gauna didesnį atlyginimą, ir niekam dėl to nekyla problemų. Tačiau tokiose šeimose žmonės kalbasi, tariasi ir gerbia vienas kito pastangas. Paulius vietoj pokalbio pasiūlė man tapti jo finansinių problemų sprendimu.
Kitą rytą užblokavau jo numerį
Ryte atsikėliau gerokai ramesnė. Pasidariau kavos, pašėriau katiną ir atsisėdau prie virtuvės lango. Paulius buvo parašęs dar kelias žinutes, tačiau nė vienoje nemačiau noro suprasti mano poziciją. Jis vis dar kartojo, kad elgiuosi neteisingai, esu savanaudė ir nevertinu jo ketinimų.
Nusprendžiau daugiau nebetęsti šio ginčo. Užblokavau jo numerį ir ištryniau mūsų susirašinėjimą. Nebuvo lengva pripažinti, kad žmogus, su kuriuo vos prieš kelias dienas mielai leidau laiką, iš tiesų gali turėti tokių skirtingų lūkesčių. Tačiau kartu pajutau didžiulį palengvėjimą.
Tą rytą supratau, kad nepraradau kažkokios didžiosios savo gyvenimo meilės. Tiesiog laiku pamačiau, kaip vyras reaguoja, kai negauna to, ko tikisi. Ir geriau tai sužinoti po mėnesio pažinties nei po kelerių bendro gyvenimo metų, kai jau būtų tekę spręsti daug sudėtingesnius klausimus.
Kodėl kai kurie žmonės santykiuose pirmiausia pamato finansinę naudą?
Po šios istorijos nemažai galvojau apie tai, kodėl Paulius taip greitai nusprendė, kad galėtų gyventi mano sąskaita. Galbūt jį slėgė nuoma, automobilio paskola ir kasdienės išlaidos, todėl jis iš tiesų ieškojo lengvesnio gyvenimo. Tačiau man atrodė, kad jo požiūris pasikeitė būtent tada, kai pamatė mano banko pranešimą. Iki tol jis kalbėjo apie pasimatymus, bendrus pomėgius ir gražų laiką kartu, o paskui staiga pradėjo planuoti mano buto kambarius ir finansus.
Nemanau, kad kiekvienas žmogus, siūlantis greitai apsigyventi kartu, būtinai turi blogų ketinimų. Kartais du žmonės iš tiesų labai greitai suartėja ir nusprendžia, kad nori kasdien matytis. Tačiau tokiu atveju abu turi norėti bendro gyvenimo. Jeigu vienas partneris tik pateikia savo planą ir supyksta išgirdęs klausimus, tai jau visai kitokia situacija.
Man atrodo, kad svarbiausia atkreipti dėmesį į tai, kaip žmogus kalba apie bendrus išteklius. Ar jis klausia, ką jūs manote? Ar siūlo pasidalyti išlaidomis? Ar supranta, kad kito žmogaus butas ir santaupos nėra savaime suprantama dovana naujiems santykiams? Būtent tokie dalykai padeda suprasti, ar šalia jūsų žmogus ieško partnerystės, ar patogumo.
Ar santykiuose būtina uždirbti vienodai?
Tikrai nemanau, kad vyras ir moteris privalo gauti vienodą atlyginimą. Vienas gali dirbti geriau apmokamą darbą, kitas mažiau uždirbti, bet daugiau prisidėti prie bendros buities. Gali būti laikotarpių, kai vienam prireikia finansinės pagalbos dėl ligos, darbo paieškų ar kitų gyvenimo aplinkybių. Man tokia parama yra normali artimų santykių dalis, jeigu abu žmonės dėl jos susitaria.
Tačiau finansinė pagalba turėtų būti savanoriška. Ji neturėtų atsirasti iš kaltės jausmo ar baimės, kad atsisakius partneris supyks ir pradės žeminti. Jeigu kada nors gyvensiu su vyru, kuris uždirbs mažiau už mane, galėsime ramiai apskaičiuoti, kiek kiekvienas galime skirti bendram gyvenimui. Bet norėčiau, kad abu suvoktume savo pareigas ir gerbtume vienas kito pastangas.
Paulius vis kartojo, kad mes turime būti komanda. Iš pradžių šis žodis man net patiko. Tačiau komanda nėra tada, kai vienas žmogus nusprendžia, kaip naudos kito turtą, o kitas turi tik pritarti. Tikra partnerystė man reiškia bendrus sprendimus, nuoširdų pasikalbėjimą ir atsakomybę už savo pasirinkimus.
Ką supratau apie santykius ir asmenines ribas?
Mano butas Žirmūnuose nėra vien trys kambariai, kuriuose galima sutalpinti daugiau žmonių. Tai mano darbo, pastangų ir daugelio metų taupymo rezultatas. Kai vakare grįžtu namo, noriu jaustis saugi, rami ir žinoti, kad pati sprendžiu, kas čia gyvens. Pauliui šis butas tapo galimybe sutaupyti 650 eurų, tačiau man jis reiškia gerokai daugiau.
Iki šios pažinties niekada nesvarsčiau, kad reikėtų slėpti savo pajamas nuo žmogaus, su kuriuo bendrauju. Ir dabar nemanau, kad tai būtų geriausias sprendimas. Tačiau supratau, kad verta stebėti, kaip kitas žmogus reaguoja į informaciją apie jūsų finansinę padėtį. Viena yra nuoširdžiai pasidžiaugti partnerio pasiekimais, o visai kas kita – iškart pradėti planuoti, kaip tais pasiekimais pasinaudoti.
Dar daugiau apie žmogų pasako jo reakcija į atsisakymą. Paulius galėjo pasakyti, kad supranta mano abejones ir niekur neskubėsime. Galėjo pasiūlyti grįžti prie šios temos po kelių mėnesių, kai geriau vienas kitą pažinsime. Tačiau vietoj to jis pradėjo mane įžeidinėti ir gąsdinti vienatve. Būtent ši reakcija galutinai įtikino, kad mūsų požiūris į santykius nesutampa.
Dabar į savo gyvenimą žiūriu visai kitaip
Praėjus kuriam laikui šią istoriją jau galiu prisiminti be didelio pykčio. Žinoma, gaila malonių pasimatymų, gražių pokalbių ir vilčių, kurias buvau pradėjusi puoselėti. Tačiau kartais pažintis baigiasi ne todėl, kad kas nors pasielgė nepataisomai blogai, o todėl, kad vienas pokalbis atskleidžia labai skirtingus lūkesčius. Manau, kad taip nutiko ir mums.
Vis dar norėčiau sutikti artimą žmogų. Neieškau milijonieriaus, nereikalauju brangių dovanų ir nemanau, kad vyras turi mane išlaikyti. Norėčiau partnerio, su kuriuo būtų galima juoktis, keliauti, kartu spręsti problemas ir kalbėtis net tada, kai mūsų nuomonės išsiskiria. Man atrodo, kad būtent nuo tokių paprastų dalykų prasideda tikras artumas.
O kol kas gyvenu savo trijų kambarių bute su katinu ir nejaučiu, kad man kažko skubiai trūktų. Po darbo kartais išeinu pasivaikščioti Neries pakrante, savaitgaliais susitinku su draugėmis, o vakarais mėgaujuosi namų ramybe. Manęs nebegąsdina Pauliaus pasakyti žodžiai, kad liksiu viena. Daug labiau gąsdintų gyvenimas su žmogumi, šalia kurio turėčiau nuolat įrodinėti, kad mano pastangos, namai ir pinigai yra verti pagarbos.
Jeigu kada nors nuspręsiu dalytis šiais namais su kitu žmogumi, tai bus mūsų abiejų sprendimas. Norėsiu, kad jis ateitų ne todėl, jog čia nemokama nuoma ir pilnas šaldytuvas, o todėl, kad jam gera būti šalia manęs. Nesvarbu, kiek kambarių turiu ar kiek uždirbu, noriu būti mylima ne už tai, ką galiu suteikti, o už tai, kokia esu.
O kaip jūs būtumėte pasielgusios mano vietoje? Ar sutiktumėte po mėnesio pažinties priimti vyrą gyventi į savo butą, jeigu jis norėtų sutaupytus nuomos pinigus skirti asmeninei paskolai? O gal ir jums svarbiausia būtų pirmiausia susitarti, kaip abu prisidėsite prie bendro gyvenimo?
