Tris mėnesius maniau, kad susitikinėju su sėkmingu verslininku, kuris turi nuosavą konsultacijų įmonę, važinėja prabangiu „Mercedes“ ir vos spėja suktis tarp svarbių susitikimų. Jis pasakodavo apie didelius klientus, sudėtingas derybas ir verslo projektus, o aš klausydavausi ir džiaugdavausi, kad pagaliau sutikau savimi pasitikintį, gyvenime daug pasiekusį vyrą. Tačiau vieną lietingą antradienį Kaune man prireikė taksi, ir visi tie gražūs pasakojimai per kelias minutes subyrėjo. Kai telefono ekrane pamačiau atvažiuojančio automobilio numerį ir vairuotojo nuotrauką, net kelis kartus patikrinau, ar nesuklydau.
Turinys (18)
- Su Tomu susipažinome prie nedidelės kavinės Kaune
- Pirmieji trys mėnesiai atrodė beveik tobuli
- Per tris mėnesius nė karto nebuvau jo namuose
- Jo darbo susitikimai visada vykdavo pačiu nepatogiausiu metu
- Net mokama automobilių stovėjimo aikštelė jam buvo problema
- Viskas paaiškėjo vieną lietingą antradienį
- Programėlėje pamačiau savo draugo nuotrauką
- Prie įėjimo sustojo tas pats juodas „Mercedes“
- Jis bandė įtikinti, kad vairavimas tėra pomėgis
- Paklausiau vieno paprasto klausimo apie jo verslą
- Vairuotojo darbas manęs neįžeidė – įskaudino visai kas kita
- Vienas jo sakinys galutinai viską nusprendė
- Užsakymą atšaukiau, o santykius nutraukiau
- Po to jis dar bandė man aiškinti, kad viską neteisingai supratau
- Kodėl kartais žmonės stengiasi atrodyti turtingesni, nei yra?
- Kodėl anksčiau nepastebėjau jo pasakojimų prieštaravimų?
- Kas santykiuose man dabar atrodo svarbiausia?
- Geriau sužinoti tiesą po trijų mėnesių nei po trejų metų
Prie manęs turėjo atvažiuoti tas pats vyras, su kuriuo dar prieš kelias dienas romantiškai vakarieniavome restorane. Tik šį kartą jis nebuvo pasipuošęs verslo susitikimui ir neatvyko manęs pasiimti į pasimatymą. Jis tiesiog dirbo pavėžėju, o aš visiškai atsitiktinai tapau jo keleive. Niekada nemaniau, kad žmogų galiu taip smarkiai nuvertinti dėl profesijos, ir tikrai ne tai mane įskaudino. Skaudžiausia buvo suvokti, kad tris mėnesius tikėjau istorija, kurios jis, kaip paaiškėjo, net nenorėjo nuoširdžiai paaiškinti.
Su Tomu susipažinome prie nedidelės kavinės Kaune
Kai pirmą kartą pamačiau Tomą, pagalvojau, kad likimas pagaliau nusprendė mane maloniai nustebinti. Jam buvo keturiasdešimt, jis atrodė tvarkingas, pasitempęs ir labai užtikrintas. Į mūsų susitikimą atvažiavo juodu „Mercedes-Benz E“ klasės automobiliu, kuris taip blizgėjo, tarsi ką tik būtų išriedėjęs iš plovyklos. Išlipęs pasitaisė švarko rankovę, nusišypsojo ir priėjo prie manęs taip ramiai, lyg tokios pažintys jo gyvenime būtų visiškai įprastas dalykas.
Ant jo puikiai gulėjo tamsus kostiumas, tik kaklaraiščio nebuvo. Automobilio salone kvepėjo oda ir maloniu kvapu, o pats Tomas atrodė tikras solidus vyras. Mes užėjome į kavinę, jis nė nepažvelgęs į kainas užsakė kavos ir pradėjo pasakoti apie save. Prisipažinsiu, pirmasis įspūdis buvo labai geras, nes po kelių nevykusių pažinčių norėjosi sutikti žmogų, kuris žinotų, ko nori iš gyvenimo.
„Turiu savo verslo konsultacijų įmonę“, – pasakė Tomas, tarp pirštų sukdamas automobilio raktelius. Jis aiškino, kad dirba su stambiomis bendrovėmis, padeda joms mažinti išlaidas, spręsti finansines problemas ir geriau organizuoti veiklą. Pasak jo, darbotvarkė tokia įtempta, jog kartais vos spėja pavalgyti. Nuolat vyksta susitikimai, derybos, skambučiai ir skubūs sprendimai, kurių niekas kitas už jį nepriims.
Klausydama galvojau, kad priešais mane sėdi žmogus, kuris daug dirbo ir savo jėgomis kažką pasiekė. Tomas nesiblaškė, kalbėjo ramiai ir mokėjo sudaryti įspūdį, kad viską kontroliuoja. Man patiko jo balsas, tvarkinga išvaizda ir dėmesys, kurį tą vakarą man rodė. Tada net mintis nekilo, kad už visų tų pasakojimų gali slypėti visai kitokia kasdienybė.
„Aš vyras, savo jau atidirbau, o tu gaminsi ir skalbsi.“ Tokį pasiūlymą gavau per pasimatymą, bet mano atsakymas jam nepatiko
„Kam man ją vesti? Ji ir taip viską daro nemokamai!“ – per gimtadienį pareiškė 49 metų vyras. Ryte jis sulaukė staigmenos
Mama surengė prabangų pokylį už mano pinigus, o žmoną pavertė tarnaite. Viskas pasikeitė, kai išvydau juodą maišą
Lukas Vainavičius Kinijoje: dronas atnešė pietus į parką, o taksi atvažiavo tuščiasPirmieji trys mėnesiai atrodė beveik tobuli
Po pirmojo susitikimo Tomas pradėjo man reguliariai skambinti. Kartais pakviesdavo išgerti kavos Laisvės alėjoje, kartais pasiūlydavo pasivaikščioti Nemuno pakrante. Kelis kartus vakarieniavome jaukiuose Kauno restoranuose, o po vakarienės jis parveždavo mane namo. Man patiko, kad jis nepamiršdavo mūsų susitarimų ir mokėjo būti dėmesingas.
Jis visada atvažiuodavo tuo pačiu juodu „Mercedes“. Automobilis būdavo švarus, salone niekada nesimėtydavo nereikalingi daiktai, o Tomas už vairo jausdavosi labai užtikrintai. Net ir per didžiausias spūstis neatrodydavo susierzinęs. Aš juokaudavau, kad jis vairuoja taip ramiai, tarsi niekada niekur neskubėtų, nors apie savo darbo skubėjimą kalbėdavo nuolat.
Per tuos tris mėnesius spėjau prie jo prisirišti. Man patiko mūsų pasivaikščiojimai, ilgi pokalbiai ir tai, kad galėdavome pasijuokti iš kasdienių smulkmenų. Niekada nereikalavau iš Tomo prabangių dovanų ar kelionių, nes man svarbiausia buvo pats bendravimas. Vis dėlto kuo ilgiau draugavome, tuo dažniau pradėjau pastebėti dalykų, kurie nelabai derėjo prie jo pasakojimų.
Per tris mėnesius nė karto nebuvau jo namuose
Pirmiausia mane nustebino tai, kad Tomas niekada nekvietė pas save. Iš pradžių nemaniau, kad tai kažkas neįprasto, nes kiekvienas žmogus turi teisę pats nuspręsti, kada įsileisti naują pažįstamą į savo namus. Tačiau laikui bėgant man pasidarė smalsu, kaip jis gyvena. Juk jau susitikinėjome ne vieną savaitę, o apie jo kasdienybę žinojau tik tai, ką jis pats papasakodavo.
Kartą paklausiau, ar galėtume kurį savaitgalį pavakarieniauti pas jį. Tomas atsakė, kad jo bute vyksta remontas, todėl ten visiška netvarka. Kitą kartą paaiškino gyvenantis už miesto, o važiuoti tokiu atstumu vien dėl kavos esą nepatogu. Dar vėliau pasakė, kad meistrai vėluoja, todėl geriau palaukime, kol viskas bus sutvarkyta.
Bandžiau jį suprasti. Remontas tikrai gali užsitęsti, ypač jeigu tenka derinti meistrų grafikus ir laukti užsakytų medžiagų. Be to, man pačiai nebūtų malonu kviesti svečio į būstą, kuriame viskas apversta aukštyn kojomis. Todėl neklausinėjau per daug, nors laikui bėgant tie nuolat besikeičiantys paaiškinimai vis labiau kliuvo.
Jo darbo susitikimai visada vykdavo pačiu nepatogiausiu metu
Dar viena keistenybė buvo mūsų susitikimų laikas. Tomas mielai susitikdavo vidurdienį arba gana vėlai vakare, tačiau įprastu metu po darbo dažnai būdavo užimtas. Jeigu pasiūlydavau pavakarieniauti šeštą valandą, išgirsdavau, kad kaip tik tada turi svarbių skambučių. Jei kviesdavau į kiną septintą, jis sakydavo, kad derybos gali užsitęsti, todėl geriau susitikti po devintos.
Kartais mano skambučiai likdavo neatsakyti net kelias valandas. Vėliau ateidavo žinutė: „Atsiprašau, buvau susitikime, negalėjau atsiliepti.“ Aš nesu iš tų moterų, kurios reikalauja, kad vyras kiekvieną minutę būtų pasiekiamas. Puikiai suprantu, kad žmonės dirba, turi pareigų ir kartais negali pakelti telefono.
Tačiau po truputį pradėjau pastebėti pasikartojantį ritmą. Dienomis Tomas dažnai būdavo užsiėmęs, vakare staiga atsirasdavo laisvo laiko, o savaitgaliais kartais dingdavo dėl netikėtai iškilusių darbo reikalų. Visa tai galėjo turėti paprastą paaiškinimą, todėl nenorėjau iš anksto įtarinėti. Vis dėlto nuojauta man vis dažniau kuždėjo, kad apie Tomo gyvenimą žinau gerokai mažiau, negu man atrodė.
Net mokama automobilių stovėjimo aikštelė jam buvo problema
Vieną vakarą važiavome vakarieniauti į Kauno centrą. Prie restorano buvo laisvų mokamų stovėjimo vietų, bet Tomas net nebandė ten sustoti. Vietoj to jis pradėjo sukti ratus aplinkinėmis gatvėmis, ieškodamas, kur galėtų palikti automobilį nemokamai. Kai jau trečią kartą pravažiavome pro tą pačią sankryžą, nebeištvėriau ir paklausiau, kodėl tiesiog nesusimokame už stovėjimą.
Tomas susiraukė ir pareiškė, kad nemėgsta mokėti už orą. Pasak jo, mokamos aikštelės tėra būdas iš žmonių surinkti pinigus už paprastą asfalto gabalą. Pusiau juokais priminiau, kad jis juk turi sėkmingą verslą, todėl keli eurai neturėtų būti didelė problema. Jis pažvelgė į mane ir pasakė, kad būtent mokėjimas skaičiuoti pinigus skiria sėkmingus verslininkus nuo tų, kurie viską išleidžia be reikalo.
Tą vakarą jo atsakymas net pasirodė protingas. Pagalvojau, kad žmogus tikriausiai ne šiaip sau pasiekė gerą finansinę padėtį, jeigu moka taupyti net mažose situacijose. Dabar suprantu, kaip lengvai mūsų įspūdžius gali paveikti iš anksto susikurtas žmogaus įvaizdis. Kai tiki, kad prieš tave turtingas verslininkas, net paprastas nenoras mokėti už stovėjimą gali pasirodyti išmintinga finansine strategija.
Viskas paaiškėjo vieną lietingą antradienį
Tą rytą Kaune smarkiai lijo. Mano automobilis jau kelias dienas stovėjo autoservise, o po pietų turėjau dalyvauti svarbiame darbo susitikime kitame miesto gale. Iš pradžių galvojau važiuoti viešuoju transportu, tačiau laiko buvo likę visai nedaug. Stovėjau prie verslo centro, žiūrėjau į nuo stogelio bėgantį vandenį ir supratau, kad reikia kviestis automobilį.
Atsidariau pavėžėjimo programėlę telefone. Iš pradžių pasirinkau įprastą kelionės kategoriją, bet laukimo laikas buvo pernelyg ilgas. Kadangi skubėjau ir nenorėjau į susitikimą atvykti permirkusi, nusprendžiau pasirinkti aukštesnės klasės automobilį. Ekrane pasirodė pranešimas, kad ieškomas netoliese esantis vairuotojas.
Po kelių akimirkų gavau informaciją apie atvykstantį automobilį. Juodas „Mercedes-Benz E“ klasės sedanas. Iš pradžių nieko keisto nepastebėjau, nes tokių automobilių mieste tikrai yra. Tačiau kai pažvelgiau į valstybinį numerį, pajutau, kaip kažkas nemaloniai suspaudė krūtinę.
Numerio pabaigoje buvo trys septynetai. Tą numerį pažinojau beveik mintinai, nes per tris mėnesius jį mačiau daugybę kartų. Tai buvo Tomo automobilis. O kai ekrane pasirodė vairuotojo nuotrauka, nebeliko nė menkiausios abejonės.
Programėlėje pamačiau savo draugo nuotrauką
Ekrane švietė Tomo veidas. Tas pats vyras, kuris vakarais pasakodavo apie savo konsultacijų įmonę, didelius klientus ir sudėtingus verslo susitikimus. Tik dabar šalia jo nuotraukos buvo parašyta, kad jis yra pavėžėjimo vairuotojas. Jo įvertinimas siekė 4,98 balo, o automobilis turėjo atvykti po trijų minučių.
Kurį laiką stovėjau ir žiūrėjau į telefoną. Net pagalvojau, kad galbūt programėlėje įvyko klaida. Gal Tomas kartais paskolina automobilį draugui, o nuotrauka netyčia liko jo? Tačiau viskas sutapo pernelyg tiksliai, kad galėčiau tuo patikėti.
Mano galvoje ėmė suktis pačios keisčiausios mintys. Gal jis iš tiesų turi konsultacijų įmonę, o laisvalaikiu papildomai vairuoja? Gal tai koks nors su verslu susijęs projektas? Nenorėjau iš anksto daryti blogiausių išvadų, tačiau buvo sunku suprasti, kodėl per tris mėnesius Tomas nė karto neužsiminė apie tokį darbą.
Prie įėjimo sustojo tas pats juodas „Mercedes“
Vos po kelių minučių prie verslo centro privažiavo pažįstamas automobilis. Atpažinau jį dar prieš jam sustojant, nes žinojau net mažas salono detales. Už vairo sėdėjo Tomas, vilkėdamas baltus marškinius, kuriuos buvo apsirengęs ir per mūsų paskutinį susitikimą. Jis žiūrėjo į telefono ekraną ir tikrino užsakymo informaciją.
Aš stovėjau keli metrai nuo automobilio ir laukiau. Tomas paspaudė mygtuką, patvirtindamas, kad atvyko, o mano telefone pasirodė pranešimas, jog vairuotojas jau laukia. Tik tada nuėjau prie galinių durelių ir jas atidariau. Tomas atsisuko įprastai maloniai šypsodamasis.
„Laba diena, sėskitės, prašau…“ – pradėjo sakyti jis, tačiau pamatęs mane vidury sakinio sustingo. Šypsena išnyko, veidas išblyško, o akys taip išsiplėtė, lyg būtų pamatęs vaiduoklį. Kurį laiką jis tiesiog spoksojo į mane, nesugebėdamas pratarti nė žodžio. Pagaliau tyliai ištarė: „Egle? Ką tu čia veiki?“
Pažvelgiau į jį ir atsakiau, kad kviečiuosi taksi. Dar pridūriau, jog pasirinkau aukštesnės klasės automobilį, nes skubu į susitikimą. Tada paklausiau, kaip jis pats čia atsidūrė, jeigu šiandien, pasak jo, turėjo dalyvauti svarbiose derybose. Tomas bandė nusišypsoti, tačiau šį kartą jam nepavyko.
Jis bandė įtikinti, kad vairavimas tėra pomėgis
„Egle, tu viską ne taip supratai“, – pagaliau ištarė Tomas. Pasakiau, kad labai norėčiau suprasti teisingai, todėl tegul paaiškina. Juk tris mėnesius jis pasakojo apie savo konsultacijų įmonę, didelius klientus ir susitikimus, kurių metu negalima net atsiliepti į telefoną. O dabar aš jį išsikviečiau per pavėžėjimo programėlę kaip eilinį vairuotoją.
Tomas sujudo sėdynėje ir bandė atsisegti saugos diržą. Diržas užkliuvo už drabužių, todėl jis pradėjo nepatogiai muistytis, tuo pačiu skubėdamas kalbėti. Paaiškino, kad vairavimas jam iš tiesų labai patinka. Esą kartais pavargsta nuo biuro, derybų ir visų verslo rūpesčių, todėl važinėdamas po miestą tiesiog atsipalaiduoja.
Paklausiau, ar tikrai jo poilsio būdas yra vežioti nepažįstamus žmones už pinigus. Tomas patikino, kad nemato tame nieko keisto. Jis mėgstantis automobilius, bendravimą ir miesto gyvenimą, todėl kartais taip praleidžiantis laisvą laiką. Galiausiai pridūrė, kad dar turi kažkokių interesų su pavėžėjimo veikla susijusiame projekte, todėl jam naudinga iš vidaus suprasti, kaip visa sistema veikia.
Nejučiomis kilstelėjau antakius. „Vadinasi, tu ne tik vairuotojas, bet dar ir slaptas investuotojas?“ – paklausiau. Tomas pasimuistė ir atsakė, kad viskas ne visai taip paprasta. Kuo daugiau jis kalbėjo, tuo labiau man atrodė, kad vietoj aiškaus paaiškinimo girdžiu naują istoriją.
Paklausiau vieno paprasto klausimo apie jo verslą
Galiausiai paprašiau Tomo pasakyti tiesiai, ar jis tikrai turi konsultacijų įmonę. Jis nusuko akis ir atsakė, kad dalyvauja keliuose projektuose. Pakartojau klausimą, nes tai nebuvo atsakymas. Tada Tomas susierzino ir pareiškė, kad nereikia jo tardyti, ypač kai jis dabar dirba ir laukia klientas.
Pažvelgiau į savo telefoną ir pasakiau, kad tas klientas, regis, esu aš. Tomas akimirką sutriko, bet paskui vėl pabandė šypsotis. Pasiūlė vakare susitikti ir viską ramiai aptarti. Esą dabar netinkamas metas tokiam pokalbiui.
Paklausiau, kada būtų buvęs tinkamas metas. Gal tada, kai tris mėnesius nekvietė manęs į savo namus? O gal per vieną iš tų vakarų, kai negalėjo atsiliepti, nes neva vyko svarbus posėdis? Jis nuolat kalbėjo apie įmonės reikalus, tačiau nė karto nepasakojo apie tai, ką dabar mačiau savo akimis. Man atrodė, kad po trijų mėnesių pažinties jau nusipelniau bent vieno atviro atsakymo.
Vairuotojo darbas manęs neįžeidė – įskaudino visai kas kita
Stovėdama prie automobilio supratau, kad man visiškai nesvarbu, ar Tomas iš tiesų yra turtingas verslininkas. Aš niekada neieškojau milijonieriaus ir tikrai nebūčiau atstūmusi vyro vien todėl, kad jis užsidirba vežiodamas keleivius. Tai normalus, reikalingas darbas, kuriam taip pat reikia kantrybės, atsakomybės ir gebėjimo bendrauti su žmonėmis. Jeigu Tomas nuo pat pradžių būtų pasakęs, kuo užsiima, būčiau jį vertinusi pagal tai, kaip su manimi elgiasi, o ne pagal pareigas.
Tačiau mūsų pažintis prasidėjo nuo jo paties nupiešto įvaizdžio. Jis norėjo atrodyti nuolat užsiėmęs verslininkas, turintis svarbių ryšių ir didelius projektus. Aš tuo patikėjau, nes nemačiau priežasties juo abejoti. Dabar, užuot atvirai pasikalbėjęs, jis vis dar bandė išsaugoti tą pačią istoriją.
Galbūt Tomas ir turėjo kokių nors papildomų projektų, kurių aš nežinojau. To negalėjau patikrinti vien stovėdama šalia automobilio. Tačiau man buvo akivaizdu, kad bent jau savo darbą pavėžėjimo srityje jis sąmoningai nutylėjo. O kai paklausiau, kodėl taip elgėsi, nesugebėjo pateikti paprasto atsakymo.
Vienas jo sakinys galutinai viską nusprendė
Kol mudu kalbėjomės, lietus vis dar smarkiai pliaupė. Gatve važiavo automobiliai, žmonės skubėjo po skėčiais, o aš stovėjau prie atidarytų juodo „Mercedes“ durelių ir jau buvau beveik pamiršusi, kad pati vėluoju į svarbų susitikimą. Tomas kelis kartus žvilgtelėjo į programėlės ekraną, bet aš dar norėjau išgirsti bent vieną nuoširdų sakinį. Maniau, gal pagaliau prisipažins, kad bijojo pasirodyti nepakankamai sėkmingas.
Tačiau staiga jis susirūpinęs sušuko: „Egle, tik netrenk durelių! Dar sumažins mano įvertinimą!“ Kelias sekundes negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu. Aš ką tik sužinojau, kad vyras, su kuriuo tris mėnesius kūriau santykius, nuo manęs slėpė svarbią savo gyvenimo dalį. O jis labiausiai jaudinosi dėl programėlėje rodomų balų.
Suprantu, kad vairuotojui aukštas įvertinimas gali būti svarbus. Jis gali turėti įtakos klientų pasitikėjimui ir darbui, todėl nenorėčiau niekam be reikalo gadinti reputacijos. Tačiau tuo metu man reikėjo visai ne priminimo atsargiai uždaryti dureles. Man reikėjo žmogaus, kuris suprastų, kodėl esu sutrikusi ir nusivylusi.
Užsakymą atšaukiau, o santykius nutraukiau
Pažvelgiau į Tomą ir pasakiau, kad dėl įvertinimo gali nesijaudinti. Atšauksiu užsakymą ir išsikviesiu kitą automobilį. Jis akimirksniu atsipalaidavo, net padėkojo už supratingumą. Tada pradėjo sakyti, kad vakare galėsime susitikti ir jis viską paaiškins.
Tačiau aš jį sustabdžiau. „Užsakymą atšauksiu, Tomai. O mūsų santykius nutraukiu visam laikui“, – pasakiau. Jis pažvelgė į mane taip nustebęs, lyg tik dabar būtų supratęs, kokia rimta ši situacija. Dar kartą paklausė, ar kalbu rimtai.
Atsakiau, kad visiškai rimtai, palinkėjau sėkmės keliuose ir uždariau automobilio dureles. Tomas kažką dar šūktelėjo man pavymui, tačiau nesustojau. Programėlėje išsikviečiau kitą vairuotoją ir galiausiai išvažiavau į savo susitikimą. Visą kelią galvojau ne apie automobilį ar jo kainą, o apie tai, kaip lengvai galima patikėti gražiai papasakota istorija.
Po to jis dar bandė man aiškinti, kad viską neteisingai supratau
Vėliau Tomas kelis kartus skambino. Siuntė žinutes, kuriose kartojo, kad jo darbas pavėžėjimo srityje nieko nekeičia. Rašė ketinęs man viską papasakoti, tik esą niekaip nepasitaikė tinkama proga. Tačiau man buvo sunku patikėti, kad per tris mėnesius neatsirado nė vieno vakaro paprastam ir nuoširdžiam pokalbiui.
Jeigu jis būtų parašęs, kad bijojo mano reakcijos ir todėl pagražino savo gyvenimą, galbūt bent būčiau geriau supratusi jo poelgį. Tačiau kiekvienoje žinutėje jis bandė įtikinti, kad problema yra mano neteisingas situacijos vertinimas. Nė karto aiškiai nepasakė, ką iš tiesų veikia jo konsultacijų įmonė ir kodėl darbas vairuotoju buvo tokia didelė paslaptis. Galiausiai nusprendžiau nebeatsakinėti.
Kodėl kartais žmonės stengiasi atrodyti turtingesni, nei yra?
Po šios istorijos dar ilgai galvojau, kodėl Tomas apskritai pasirinko tokį kelią. Juk niekas jo neprašė pristatyti save kaip didelės įmonės savininko. Galbūt jis tikėjo, kad moterims labiau patinka pasiturintys vyrai ir prabangūs automobiliai. O gal pačiam buvo malonu bent trumpam pasijusti tuo žmogumi, kuriuo svajojo tapti.
Kai susipažįstame su nauju žmogumi, visi norime palikti gerą pirmąjį įspūdį. Aš pati prieš pasimatymą renkuosi gražesnius drabužius, pasitvarkau plaukus ir stengiuosi atrodyti pailsėjusi. Nemanau, kad tame yra kas nors blogo. Tačiau vienas dalykas yra parodyti geriausias savo savybes, o visai kas kita – pradėti santykius pasakojant išgalvotas ar gerokai pagražintas istorijas.
Prabangus automobilis ir gražus kostiumas dar nieko nepasako apie žmogaus finansinę padėtį. Automobilis gali būti pirktas išsimokėtinai, nuomojamas arba naudojamas darbui. Be to, net ir kukliau gyvenantis vyras gali būti patikimas, rūpestingas ir sąžiningas. Man atrodo, kad didžiausia klaida yra bandyti kitą žmogų sužavėti tuo, kuo pats nesi.
Kodėl anksčiau nepastebėjau jo pasakojimų prieštaravimų?
Dabar prisiminusi mūsų susitikimus suprantu, kad keistų detalių buvo gana daug. Vis atidėliojamas apsilankymas jo namuose, nuolatiniai pasiteisinimai dėl darbo, neatsakyti skambučiai ir keistas noras išvengti mokamų automobilių stovėjimo vietų. Tačiau kiekvienam dalykui atskirai turėjau visai logišką paaiškinimą. Nenorėjau būti įtari moteris, kuri kiekviename žingsnyje ieško apgaulės.
Ir nemanau, kad reikėtų pradėti tikrinti kiekvieną naują pažįstamą tarsi detektyvui. Žmogus gali ilgai neatsiliepti dėl tikro darbo, nenorėti iš karto kviesti į namus dėl asmeninių priežasčių ar tiesiog būti labai taupus. Nė vienas toks dalykas savaime neįrodo melo. Tačiau kai paaiškinimai nuolat keičiasi, o paprasti klausimai sukelia nepasitenkinimą, verta atidžiau įsiklausyti į savo abejones.
Mano atveju tiesa paaiškėjo visai atsitiktinai. Nebuvau nusprendusi Tomo sekti, neieškojau jo darbovietės ir neklausinėjau bendrų pažįstamų. Tiesiog lietingą dieną skubėjau į darbą ir pasirinkau patogesnę kelionę. Vienas programėlės pranešimas privertė pažvelgti į mūsų pažintį visiškai kitaip.
Kas santykiuose man dabar atrodo svarbiausia?
Po viso šio įvykio dar aiškiau supratau, kad man nereikia vyro, kuris nuolat kalbėtų apie savo pajamas, pareigas ir pasiekimus. Daug svarbiau, kad jo žodžiai sutaptų su veiksmais. Jei žmogus dirba paprastą darbą ir apie tai atvirai pasakoja, nematau jokios priežasties dėl to jo menkinti. O jeigu jis pasakoja apie įspūdingą verslą, bet negali atsakyti į paprasčiausius klausimus, vien gražių kalbų man neužtenka.
Taip pat supratau, kad klaidos pripažinimas gali pasakyti daugiau negu dešimtys komplimentų. Visi kartais norime pasirodyti geresni, negu jaučiamės, ir kartais pasakome ne visai tai, ką reikėtų. Tačiau suaugęs žmogus gali pripažinti, kad pasielgė netinkamai. Man būtų buvę lengviau išgirsti nemalonią tiesą nei dar vieną istoriją apie slaptus projektus ir neva nepelningą vairavimo pomėgį.
Nesakau, kad po vieno melo visada būtina iš karto nutraukti santykius. Kiekvienas atvejis skirtingas, ir kartais žmonės sugeba atkurti pasitikėjimą nuoširdžiai pasikalbėję. Tačiau tam reikia abiejų noro kalbėti apie tikrus dalykus, o ne ginti susikurtą įvaizdį. Mūsų atveju tokio pokalbio taip ir nesulaukiau.
Geriau sužinoti tiesą po trijų mėnesių nei po trejų metų
Praėjus kuriam laikui nustojau pykti ant Tomo. Galbūt jis iš tiesų turėjo kokių nors verslo planų, o gal vairuotojo darbas buvo pagrindinis jo pajamų šaltinis. Dabar jau nesvarbu, nes mūsų pažintį sugriovė ne jo profesija, o nuolatinis nenoras apie savo gyvenimą kalbėti atvirai. Jeigu Tomas nuo pradžių būtų prisistatęs pavėžėju, tikriausiai būčiau jį vertinusi lygiai taip pat kaip bet kurį kitą vyrą.
Man nereikėjo juodo „Mercedes“, brangių restoranų ar iškilmingų pasakojimų apie verslo pasaulį. Norėjau sutikti žmogų, su kuriuo galėčiau pasijuokti, pasikalbėti ir nesijausti nuolat klaidinama. Galbūt būtume galėję kartu išgerti paprastos kavos, pasivaikščioti Santakoje ir puikiai praleisti laiką nė karto neužsiminę apie pinigus. Kartais patys žmonės apsunkina savo gyvenimą bandydami atrodyti tuo, kuo nėra.
Šiandien tą lietingą antradienį prisimenu jau be didelio kartėlio. Net šypteliu pagalvojusi, kaip atsitiktinai programėlė parinko būtent tą automobilį iš visų tą dieną Kaune dirbusių vairuotojų. Gyvenimas kartais turi labai savotišką humoro jausmą. Ir vis dėlto džiaugiuosi, kad viskas paaiškėjo dabar, o ne tada, kai būčiau pradėjusi rimtai planuoti bendrą ateitį.
O kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje? Ar galėtumėte suteikti antrą galimybę žmogui, kuris tris mėnesius slėpė savo tikrąjį darbą ir kūrė sėkmingo verslininko įvaizdį? O gal jums, kaip ir man, svarbiausia būtų ne jo pajamos ar automobilis, bet tai, kad nuo pat pažinties pradžios galėtumėte vienas kitu pasitikėti?
