Man penkiasdešimt treji. Prieš septynerius metus išsiskyriau su vyru, dukra jau seniai sukūrusi savo šeimą ir gyvena kitame mieste, o aš likau viena savo dviejų kambarių bute. Dirbu vaistinėje netoli turgaus, todėl dienomis žmonių tikrai netrūksta. Vieni ateina vaistų, kiti prašo patarimo, treti nori tiesiog išsikalbėti. Tačiau vakare, grįžusi namo, kartais taip aiškiai girdžiu ūžiant šaldytuvą, kad net susimąstau, kada paskutinį kartą su kuo nors vakarieniavau prie vieno stalo.
Turinys (11)
- Kodėl tiramisu man reiškia kur kas daugiau nei desertą
- Draugė įkalbėjo išbandyti internetines pažintis
- 57 metų Vadimas iš pradžių atrodė visai kitoks
- Pasimatymui ruošiausi pusantros valandos
- Vakarienė virto ilgu pasakojimu apie jo paties didybę
- Kai padavėja atnešė kepsnį, man pasidarė gėda
- Vienintelis jo klausimas man buvo apie maisto gaminimą
- Tada padavėja atnešė desertų meniu
- Per kelias sekundes prisiminiau visą savo ankstesnę santuoką
- Šį kartą nusprendžiau nebetylėti
- Jo paskutiniai žodžiai tik patvirtino mano sprendimą
Ilgai maniau, kad pasimatymams jau esu per sena. Ne todėl, kad nenorėčiau meilės, tiesiog po ankstesnės santuokos buvo sunku įsivaizduoti save vėl besipuošiančią dėl vyro, jaudinančiąsi prieš susitikimą ir laukiančią jo skambučio. Vis dėlto draugė Tamara vis kartojo, kad neturėčiau užsidaryti namuose. Galiausiai pasidaviau jos įkalbinėjimams ir užsiregistravau pažinčių svetainėje. Tada dar nežinojau, kad pirmasis rimtesnis pasimatymas baigsis prie restorano staliuko, o viską nulems paprastas itališkas desertas – tiramisu.
Kodėl tiramisu man reiškia kur kas daugiau nei desertą
Kad suprastumėte, kodėl taip sureagavau į vieno vyro pastabą, turiu papasakoti apie savo ankstesnę santuoką. Dvidešimt dvejus metus gyvenau su žmogumi, kuris nuolat stebėdavo, ką deduosi į lėkštę. Jeigu valgydavau bandelę, išgirsdavau pastabą apie svorį. Jei prie kotleto pasiimdavau duonos, jis tuoj paaiškindavo, kad tokio amžiaus moteriai reikėtų labiau save prižiūrėti.
Net saldumynus kartais valgydavau slapčia, stovėdama prie šaldytuvo, kol vyras svetainėje žiūrėdavo futbolą. Skamba kvailai, tiesa? Suaugusi moteris savo namuose bijo suvalgyti pyrago gabalėlį, kad tik nereikėtų klausytis priekaištų. Bet kai taip gyveni daugybę metų, pamažu pripranti teisintis net dėl visiškai paprastų dalykų.
Tą dieną, kai mūsų skyrybos pagaliau buvo oficialiai įformintos, pakeliui namo užėjau į konditeriją. Nusipirkau visą tiramisu tortą, nors namuose daugiau niekas manęs nelaukė. Atsisėdau virtuvėje, išsitraukiau gražų šaukštelį iš mamos dovanoto rinkinio ir ramiai suvalgiau beveik pusę. Neslėpiau lėkštės, neskaičiavau kąsnių ir nebijojau, kad kas nors įžengęs pradės mane auklėti. Tą vakarą pirmą kartą per daugelį metų pasijutau savo gyvenimo šeimininke.
Draugė įkalbėjo išbandyti internetines pažintis
Tamara mane ragino susipažinti su kuo nors nauju beveik pusmetį. Ji vis kartodavo, kad esu patraukli, savarankiška moteris ir neturiu praleisti likusio gyvenimo vien todėl, kad pirmoji santuoka buvo nesėkminga. Aš dažniausiai numodavau ranka ir pakeisdavau temą. Ką turėčiau rašyti nepažįstamam vyrui, kuriam per penkiasdešimt, ir apie ką kalbėtis pirmą kartą susitikus?
„Kam man ją vesti? Ji ir taip viską daro nemokamai!“ – per gimtadienį pareiškė 49 metų vyras. Ryte jis sulaukė staigmenos
Lukas Vainavičius Kinijoje: dronas atnešė pietus į parką, o taksi atvažiavo tuščias
Man 61-eri. Persikėliau pas vyrą, o po mėnesio jis pateikė sąskaitą – vieną eilutę teko skaityti du kartus
Tris mėnesius draugavau su turtingu verslininku, kol vieną dieną išsikviečiau taksi. Pamačiusi vairuotoją negalėjau patikėti savo akimis
Būdama 55-erių priėmiau vyrą gyventi į savo namus. Po pusmečio išgirdau žodžius, kurių nepamiršiu visą gyvenimą
Vyras išvyko į komandiruotę, bet jo buvimo vieta išdavė melą: radau jį prie buvusios žmonos namų VilniujeVieną sekmadienį, palaistžiusi fikusą ir baigusi žiūrėti serialą, vis dėlto nusprendžiau pabandyti. Įkėliau nuotrauką iš dukros jubiliejaus, kurioje vilkėjau mėlyną suknelę ir nuoširdžiai juokiausi. Parašiau kelis sakinius apie save, paminėjau, kad mėgstu skaityti ir pasivaikščioti. Žinutės pradėjo plaukti beveik iš karto, tačiau dauguma vyrų man nepaliko gero įspūdžio.
Vieni net neslėpė turintys žmonas, kiti jau pirmoje žinutėje prašydavo atsiųsti daugiau nuotraukų. Perskaičiusi tokius pasiūlymus tik papurtydavau galvą ir svarstydavau, ar nepadariau klaidos. Tačiau ketvirtadienio vakarą man parašė Vadimas. Jo žinutė buvo tokia paprasta ir mandagi, kad nusprendžiau atsakyti.
57 metų Vadimas iš pradžių atrodė visai kitoks
Vadimas nevadino manęs gražuole ir nepradėjo nuo įkyrių komplimentų. Jis paklausė, kokią knygą šiuo metu skaitau. Atsakiau, kad detektyvą, nors žudiką atspėjau dar keturiasdešimtame puslapyje. Jis parašė vertinantis protingas moteris, kurios moka pastebėti smulkmenas. Prisipažinsiu, toks komplimentas man buvo malonus.
Susirašinėjome dvi dienas. Sužinojau, kad Vadimui penkiasdešimt septyneri, jis išsiskyręs, turi suaugusį sūnų, nuosavą autoservisą ir namą už miesto. Rašė taisyklingai, įdomiai, mokėjo palaikyti pokalbį. Po daugybės keistų žinučių pažinčių svetainėje jis atrodė tikras atradimas.
Tiesa, vienas jo sakinys turėjo mane priversti susimąstyti. Peržiūrėjęs mano nuotraukas Vadimas parašė, kad jam patinka moterys, kurios save prižiūri. Tą akimirką priėmiau tai kaip komplimentą, net šiek tiek susigėdau žiūrėdama į telefono ekraną. Tik vėliau supratau, kad jo žodžiai galėjo reikšti visai ką kita.
Šeštadienį jis pakvietė mane vakarienės į kavinę miesto centre. Pats išrinko vietą, paskyrė susitikimą septintą valandą vakaro ir parašė, kad vaišins jis, todėl ginčytis neturėčiau. Man pasirodė gražu, kad vyras imasi iniciatyvos. Nusprendžiau nesiginčyti ir pradėjau ruoštis.
Pasimatymui ruošiausi pusantros valandos
Iš spintos išsitraukiau tris sukneles, kiekvieną pasimatavau bent po du kartus. Galiausiai pasirinkau tą pačią mėlyną, su kuria buvau nusifotografavusi dukros jubiliejuje. Pasidažiau, tuomet nusivaliau pusę makiažo, nes pasirodė per ryškus, ir vėl pradėjau iš naujo. Jaučiausi lyg mokinukė, pirmą kartą einanti į pasimatymą.
Tamara tuo metu telefonu dalijo paskutinius patarimus. Sakė, kad jei kas nors nutiks, iš karto paskambinčiau, ir ji atvažiuosianti net su keptuve, jei reikės mane gelbėti. Nusijuokiau ir paklausiau, kas gi galėtų nutikti per paprastą vakarienę su išsilavinusiu, solidžiu vyru. Dabar prisiminusi savo naivumą tik liūdnai šypteliu.
Į kavinę atėjau pavėlavusi keturias minutes. Vadimas jau sėdėjo prie lango, ant stalo pasidėjęs automobilio raktelius su ryškiu pakabuku. Nuotraukose jis atrodė šiek tiek jaunesnis ir lieknesnis, tačiau dėl to visai nesijaudinau. Juk ir pati suprantu, kad nė vienas mūsų nebeatrodome taip, kaip prieš dvidešimt metų.
Vos man priėjus prie staliuko, Vadimas atsistojo ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Tada pažvelgė į laikrodį ir pasakė, kad pavėlavau keturias minutes, bet moterims tai galima atleisti. Šyptelėjau ir atsisėdau, nors jo tonas nelabai patiko. Nusprendžiau, kad galbūt jis tiesiog jaudinasi ir nelabai vykusiai juokauja.
Vakarienė virto ilgu pasakojimu apie jo paties didybę
Prie mūsų priėjo jauna padavėja, vardu Daša. Vadimas sau užsisakė mažai keptą jautienos kepsnį, o man, net nepasiteiravęs, ko norėčiau, parinko salotas su antiena ir uogų gėrimą. Nespėjus padavėjai nueiti, jis pradėjo pasakoti apie savo autoservisą. Kalbėjo, kaip sunkiai viską kūrė, kokie nevykę jo darbuotojai ir kaip be jo visas verslas sugriūtų per savaitę.
Paskui pasakojimas pasisuko apie namą užmiestyje. Vadimas gyrėsi pats išklojęs plyteles pirtyje, nes samdyti meistrai, pasak jo, tik lupa pinigus ir nieko dorai nesugeba. Netrukus pradėjo kalbėti apie buvusią žmoną, kurią vadino visiškai niekam tikusia šeimininke. Klausydama pastebėjau, kad apie visus kitus žmones jis kalba su kažkokiu paniekos atspalviu.
Bandžiau papasakoti apie savo darbą vaistinėje, tačiau jis net neleido baigti sakinio. Numojęs ranka pareiškė, kad vaistininkės darbas labai paprastas – sėdi sau ir paduodi dėžutes. O štai jis, suprask, turi tikrą atsakomybę, nes vadovauja žmonėms ir tvarko verslą. Tą vakarą sužinojau net tai, kad jis sugeba dvidešimt kartų prisitraukti prie skersinio, tačiau apie mane jis taip ir nepaklausė beveik nieko.
Po kurio laiko pasijutau nebe pasimatyme, o kažkokiame susirinkime, kuriame vienas žmogus pasakoja apie savo nuopelnus, o visi kiti privalo klausytis. Net pradėjau svarstyti, ar vertėjo taip ilgai rinktis suknelę. Vis dėlto sėdėjau, mandagiai šypsojausi ir laukiau, gal pokalbis dar pasikeis.
Kai padavėja atnešė kepsnį, man pasidarė gėda
Pagaliau Daša atnešė maistą. Ji atsargiai padėjo kepsnį prieš Vadimą ir palinkėjo gero apetito. Jis atsipjovė gabalėlį, pažvelgė į mėsos vidų ir staiga paraudo iš pykčio. Pradėjo garsiai šaukti, kad užsisakė mažai keptą kepsnį, o jam atnešė kažkokią padą primenančią mėsą.
Jo balsas buvo toks garsus, kad net prie gretimų staliukų žmonės nustojo kalbėtis. Mačiau, kaip jaunai padavėjai pradėjo drebėti pirštai. Ji stovėjo laikydama padėklą ir atrodė nežinanti, ką sakyti. Man pasidarė taip gėda, lyg pati būčiau ją išplūdusi.
Paprašiau Vadimo kalbėti tyliau ir priminiau, kad padavėja kepsnio nekepė, tik atnešė iš virtuvės. Jis net neatsisuko į mane, tik piktai liepė nesikišti ir pareiškė pats žinantis, kaip reikia kalbėti su tokiais darbuotojais. Daša tylėdama paėmė lėkštę ir nuėjo. Greta sėdėjusi vyresnio amžiaus moteris pažvelgė į mane tokiu užjaučiančiu žvilgsniu, kad pasijutau dar nejaukiau.
Tą akimirką tikrai turėjau atsistoti ir išeiti. Bet likau. Nenorėjau kelti scenos, atrodė nemandagu staiga nutraukti vakarienę, be to, juk tiek laiko ruošiausi šiam susitikimui. Dabar suprantu, kad dvidešimt dveji metai ankstesnėje santuokoje mane buvo išmokę pernelyg dažnai nutylėti ir pateisinti nemalonų kito žmogaus elgesį.
Vienintelis jo klausimas man buvo apie maisto gaminimą
Kepsnį galiausiai pakeitė, Vadimas pavalgė ir gerokai pralinksmėjo. Vėl pradėjo pasakoti apie autoservisą, pažįstamus ir tai, kaip puikiai moka pastatyti žmones į vietą. Aš tuo metu stumdžiau šakute salotas, kurių skonio beveik nejaučiau. Net nesupratau, kodėl vis dar sėdžiu prie to stalo.
Galiausiai jis uždavė man pirmą rimtesnį klausimą. Norėjo sužinoti, ar moku gaminti valgį, nes labai mėgsta tikrus barščius su kaulu ir naminius pyragus. Pasiskundė, kad buvusi žmona beveik negamindavo, viską pirkdavo parduotuvėje. Atsakiau, kad gaminti tikrai moku, o jis patenkintas linktelėjo, tarsi būčiau išlaikiusi svarbų egzaminą.
Keisčiausia, kad net ir tada bandžiau jį pateisinti. Galvojau, gal tiesiog toks jo charakteris, gal įpratęs vadovauti ir darbe, ir namuose. Juk turi namą, verslą, atrodo tvarkingas, neprasigėręs, savarankiškas. Argi penkiasdešimt trejų metų moteriai dar derėtų tikėtis tobulo vyro?
Tada padavėja atnešė desertų meniu
Daša prie mūsų priėjo dar kartą. Ji padėjo desertų meniu ir atsargiai paklausė, ar norėtume ko nors saldaus. Atsiverčiau pirmą puslapį ir iš karto pamačiau tiramisu nuotrauką. Švelnus kremo sluoksnis, kakava apibarstytas viršus ir graži balta lėkštė priminė man tą dieną, kai po skyrybų pirmą kartą leidau sau valgyti tai, ko iš tiesų noriu.
Staiga labai užsinorėjau šio deserto. Gal net ne dėl skonio, o todėl, kad norėjosi bent kažkuo maloniu užbaigti tokį nevykusį vakarą. Pažvelgiau į padavėją ir paprašiau tiramisu bei arbatos su čiobreliais. Daša jau ruošėsi užsirašyti, kai Vadimas garsiai nusijuokė.
Jis atsilošė kėdėje, nužvelgė mane ir paklausė, ar rimtai ketinu valgyti tiramisu. Tada pareiškė, kad mano amžiuje saldumynai jau draudžiami, nes reikia rūpintis figūra. Dar priminė, kad susirašinėdamas aiškiai pasakė mėgstantis moteris, kurios save prižiūri. Ir nė nelaukęs mano atsakymo pasisuko į padavėją.
„Panele, desertą atšaukite. Palikite tik arbatą. Be cukraus“, – pasakė jis tokiu tonu, tarsi sprendimas jau būtų priimtas. Aš sėdėjau ir žiūrėjau į jį. Negalėjau patikėti, kad vyras, kurį matau pirmą kartą gyvenime, ką tik nusprendė už mane, ką galiu valgyti.
Per kelias sekundes prisiminiau visą savo ankstesnę santuoką
Tą akimirką prieš akis tarsi prabėgo visi dvidešimt dveji metai su buvusiu vyru. Visi jo komentarai apie mano svorį, kiekvienas priekaištas dėl bandelės, kiekvienas kartas, kai paslapčia valgiau saldumynus prie šaldytuvo. Prisiminiau net tą šaukštelį iš mamos rinkinio, kuriuo valgiau tiramisu po skyrybų. Ir staiga supratau, kad sėdžiu prieš žmogų, kuris nuo pat pirmojo susitikimo bando mane įsprausti į jam patogius rėmus.
Juk viskas prasidėjo dar nuo žinutės apie save prižiūrinčias moteris. Paskui buvo jo žvilgsnis į mano figūrą, pastaba dėl keturių minučių vėlavimo, sprendimas už mane užsakyti salotas, nepagarba mano darbui ir šaukimas ant padavėjos. Aš visus tuos dalykus pastebėjau, tačiau kiekvienam suradau pateisinimą. O dabar jis jau atvirai nurodinėjo, ką man leidžiama valgyti.
Ir žinote, kas mane pačią nustebino? Aš nesupykau taip, kaip būčiau supykusi anksčiau. Atvirkščiai, pasijutau nepaprastai rami. Atsargiai sulanksčiau servetėlę, padėjau šalia lėkštės ir pažvelgiau į padavėją, kuri vis dar stovėjo prie mūsų staliuko.
Šį kartą nusprendžiau nebetylėti
„Daša, prašau, tiramisu neatšaukite. Tik supakuokite jį išsinešti. Ir dar atneškite man atskirą sąskaitą už salotas bei gėrimą“, – pasakiau visiškai ramiai. Padavėja akimirką sutriko, o Vadimo veide išnyko šypsena. Jis paklausė, ką čia sugalvojau, nes juk iš anksto sakė, kad pats vaišins.
Atsakiau, kad nenoriu, jog jis mane vaišintų, ir tuo labiau nenoriu klausytis jo nurodymų apie mano figūrą. Pasakiau, kad per visą vakarą jis beveik nieko nepaklausė apie mane, užtat spėjo pažeminti padavėją, išjuokti mano darbą ir dabar dar nusprendė, kokį desertą man galima užsisakyti. Primenu, visa tai vyko per mūsų pirmąjį pasimatymą. Nei mes kartu gyvenome, nei buvome vienas kitam ką nors pažadėję.
„Vadimai, pasilik sau savo autoservisą, pirtį, namą ir visus neprašytus patarimus. Man penkiasdešimt treji, ir iki šios dienos puikiai gyvenau be tavęs. Patikėk, gyvensiu ir toliau“, – pasakiau jam. Kalbėjau tyliai, tačiau taip aiškiai, kad net prie gretimo staliuko sėdinti moteris viską girdėjo. Ji vos pastebimai linktelėjo, o aš pirmą kartą per visą vakarą pasijutau gerai.
Vadimas iš pradžių neteko žado. Pravėrė burną, tarsi norėtų kažką atsakyti, bet nieko nepasakė. Paskui vėl bandė prabilti, tačiau atrodė visiškai pasimetęs. Matyt, nebuvo pratęs, kad moteris, kuri dar prieš kelias minutes mandagiai klausėsi jo pasakojimų, staiga pati priimtų sprendimą.
Jo paskutiniai žodžiai tik patvirtino mano sprendimą
Žinoma, ilgai tylėti Vadimas nesugebėjo. Kai jau ruošiausi eiti, jis piktai pareiškė, kad tokiame amžiuje aš niekam nereikalinga ir dar pati pas jį sugrįšiu. Nesupratau, iš kur toks įsitikinimas, juk mes net nebuvome pora. Pirmą kartą susitikome, kartu praleidome vos vieną vakarą, o jis jau kalbėjo taip, lyg būčiau praradusi paskutinę galimybę gyvenime būti laiminga.
Nieko jam nebeatsakiau. Pasiėmiau rankinę, atsistojau ir nuėjau prie baro susimokėti už savo vakarienę. Kojos šiek tiek drebėjo, todėl tikrai negaliu pasakyti, kad jaučiausi drąsi tarsi kino herojė. Tačiau kažkur giliai viduje buvo labai aišku, kad šį kartą pasielgiau teisingai.
Tas tiramisu man priminė vieną paprastą dalyką, kurį kažkada buvau beveik pamiršusi. Per daug metų praleidau stengdamasi būti tokia moterimi, kokios norėjo kitas žmogus, ir nebenorėjau grįžti į tą patį gyvenimą. Man nereikėjo vyro, kuris vertintų mano lėkštę, skaičiuotų mano kąsnius ar spręstų, kaip turiu atrodyti. Norėjau žmogaus, šalia kurio galėčiau būti savimi, net jei kartais pavargstu, apsivelku paprastą suknelę ar užsimanau deserto.
Nežinau, ar dar kada nors sutiksiu vyrą, su kuriuo norėsiu kurti bendrą gyvenimą. Tačiau tą vakarą supratau, kad vienatvė nėra pats baisiausias dalykas. Kur kas blogiau sėdėti prie vieno stalo su žmogumi ir jaustis taip, tarsi turėtum nuolat prašyti leidimo būti savimi.
O kaip jūs būtumėte pasielgusios mano vietoje? Ar būtumėte nutylėjusios tokią pastabą per pirmąjį pasimatymą, ar taip pat atsistojusios ir išėjusios?
