Man net akinių prireikė, kai Algirdas padėjo ant virtuvės stalo lapelį su mūsų mėnesio išlaidomis. Akiniai, kaip visada, gulėjo prie cukrinės, nors pati jų nuolat ieškau po visą butą. Užsidėjau juos, perskaičiau kelias pirmąsias eilutes ir sustojau ties viena, kurios tikrai nesitikėjau pamatyti. „Būsto paskola – 195 eurai.“ Pakėliau akis į Algirdą, o jis tuo metu ramiausiai tepė sviestą ant duonos, tarsi ką tik nebūtų pasiūlęs man apmokėti dalies jo asmeninės paskolos.
Turinys (18)
- Su Algirdu susipažinome per bendrą pažįstamą
- Po vyro mirties buvau pripratusi gyventi viena
- Jis pasiūlė gyventi kartu, nes pavargo nuo nuolatinių važinėjimų
- Pirmasis bendro gyvenimo mėnuo buvo stebėtinai ramus
- Vieną rytą ant stalo atsirado išlaidų lapelis
- Jo argumentas skambėjo logiškai, bet manęs neįtikino
- Paklausiau, kokia buto dalis po penkerių metų priklausys man
- Tą vakarą pirmą kartą pagalvojau apie grįžimą į savo butą
- Kitą rytą paklausiau, ar jis viską sugalvojo dar prieš man atsikraustant
- Paaiškėjo, kad po išėjimo į pensiją jam pasidarė finansiškai sunkiau
- Prisipažinau ir aš, kodėl nepardaviau savo buto
- Draugė patarė nemokėti nė cento, bet man norėjosi teisingesnio sprendimo
- Po kelių dienų vėl atsisėdome prie virtuvės stalo
- Kodėl man buvo svarbu kitaip pavadinti tą mokėjimą?
- Nusprendžiau išnuomoti savo vieno kambario butą
- Algirdas pasiūlė atsisakyti mano mėnesinio mokesčio
- Po šešiasdešimties meilė kartais prasideda nuo labai praktiškų klausimų
- Vieną rytą jis vėl atsisėdo prie stalo su lapeliu
Man šešiasdešimt vieneri, esu našlė, o Algirdui – šešiasdešimt ketveri. Beveik dvejus metus draugavome, kol galiausiai ryžausi persikelti į jo butą Vilniuje. Iki tol gyvenau savo nedideliame vieno kambario bute ir buvau pripratusi pati spręsti, kada eiti miegoti, ką gaminti ir kur laikyti mėgstamiausią puodelį. Persikraustymas po šešiasdešimties nėra toks paprastas dalykas, kaip gali pasirodyti iš šalies, todėl ilgai dvejojau. Tačiau pirmasis bendro gyvenimo mėnuo buvo toks jaukus, kad net pradėjau gailėtis anksčiau nesutikusi. Ir štai vieną rytą mūsų virtuvėje atsirado tas nelaimingas lapelis.
Su Algirdu susipažinome per bendrą pažįstamą
Mūsų pažintis prasidėjo visai paprastai. Viena pažįstama pasiūlė susitikti su Algirdu, nes, jos nuomone, abu buvome ramūs žmonės ir galėtume gerai sutarti. Prisipažinsiu, pirmasis susitikimas nebuvo panašus į romantišką kino sceną. Algirdas kokį ketvirtį valandos aiškino, kodėl daugiau nebeperka pomidorų vienoje parduotuvėje netoli savo namų.
Sėdėjau priešais jį ir mintyse klausiau savęs, kam man reikia tiek informacijos apie pomidorus. Tačiau kažkodėl sutikau susitikti antrą kartą. Paskui buvo trečias pasimatymas, pasivaikščiojimas Vingio parke ir keli bendri savaitgaliai. Pamažu pradėjau pastebėti, kad po visais tais ilgais paaiškinimais slepiasi šiltas ir patikimas žmogus.
Algirdas moka sutaisyti smulkius namų gedimus, puikiai verda barščius ir turi nepaprastai daug kantrybės. Užtat duoną pjausto taip, kad kiekviena riekė atrodo iš vis kito kepalo. Vienas kraštas storas, kitas beveik permatomas, o pati riekė kreiva lyg specialiai. Per dvejus metus taip ir nesupratau, kaip suaugęs vyras sugeba šitaip elgtis su paprastu duonos kepalu.
Po vyro mirties buvau pripratusi gyventi viena
Kai mirė mano vyras, ilgą laiką net negalvojau apie naujus santykius. Ne todėl, kad būčiau nusprendusi visą likusį gyvenimą gedėti ar nieko daugiau neįsileisti į širdį. Tiesiog vienatvė pamažu tapo įprastu gyvenimo būdu. Turėjau savo nedidelį butą Vilniuje, mėgstamą fotelį prie lango ir seniai nusistovėjusią dienotvarkę.
Tris mėnesius draugavau su turtingu verslininku, kol vieną dieną išsikviečiau taksi. Pamačiusi vairuotoją negalėjau patikėti savo akimis
Lukas Vainavičius Kinijoje: dronas atnešė pietus į parką, o taksi atvažiavo tuščias
Mama surengė prabangų pokylį už mano pinigus, o žmoną pavertė tarnaite. Viskas pasikeitė, kai išvydau juodą maišą
Vyras išvyko į komandiruotę, bet jo buvimo vieta išdavė melą: radau jį prie buvusios žmonos namų Vilniuje
„Aš vyras, savo jau atidirbau, o tu gaminsi ir skalbsi.“ Tokį pasiūlymą gavau per pasimatymą, bet mano atsakymas jam nepatiko
„Kam man ją vesti? Ji ir taip viską daro nemokamai!“ – per gimtadienį pareiškė 49 metų vyras. Ryte jis sulaukė staigmenosGalėdavau vakare iki vienuoliktos žiūrėti serialą arba išjungti televizorių dar prieš žinias. Kartais dvi dienas iš eilės valgydavau grikius, nes neturėdavau noro stovėti prie viryklės. Rytais vaikščiodavau po namus su sena ilga palaidine, o spintos dureles kartais palikdavau praviras. Niekas dėl to nepriekaištaudavo, ir man ši laisvė atrodė labai vertinga.
Susipažinusi su Algirdu nenorėjau staiga visko keisti. Man patiko susitikti su juo, išgerti kavos, nuvažiuoti į sodą ar kartu pažiūrėti filmą. Tačiau taip pat mėgau sugrįžti į savo namus ir pabūti viena. Algirdas tai suprato, todėl mūsų santykiai vystėsi be didelio skubėjimo.
Jis pasiūlė gyventi kartu, nes pavargo nuo nuolatinių važinėjimų
Algirdas buvo išsiskyręs jau maždaug dvidešimt metų. Po skyrybų kurį laiką gyveno pas motiną, vėliau nuomojosi būstą, o galiausiai įsigijo savo butą su banko paskola. Žinojau, kad paskolos jis dar nebuvo iki galo grąžinęs. Tačiau niekada neklausinėjau apie mėnesines įmokas, nes maniau, kad tai jo asmeninis finansinis reikalas.
Vieną vakarą Algirdas pasakė, kad galėtume pagaliau apsigyventi kartu. Jis juokavo, jog jau ir taip keturias dienas per savaitę praleidžiame pas jį, o tris – pas mane. Nuolat vežiojamės drabužius, vaistus, akinius ir kitus daiktus, tarsi gyventume iš dviejų kelioninių krepšių. Jo nuomone, būtų daug paprasčiau viską susidėti vienoje vietoje.
Atsakiau, kad galbūt kaip tik todėl taip gerai sutariame, jog kiekvienas dar turime savo namus. Algirdas nusijuokė, bet aš ne visai juokavau. Mūsų amžiuje jau žinai, kiek daug gali reikšti asmeninė erdvė ir nusistovėję įpročiai. Net labai artimi žmonės ne visada vienodai supranta, kada reikia atidaryti langą ar kur turi stovėti druskinė.
Jo pasiūlymą svarsčiau beveik dvi savaites. Galiausiai nusprendžiau pabandyti, bet iš karto pasakiau, kad savo buto neparduosiu. Algirdas šiek tiek įsižeidė ir paklausė, ar iš anksto ruošiuosi pabėgti. Atsakiau, kad taip, nes šešiasdešimt vienerių jau nebesiruošiu įrodinėti meilės atsisakydama vienintelio nuosavo būsto.
Algirdas kurį laiką patylėjo, o paskui pripažino, kad tokiame sprendime yra logikos. Būtent ši jo savybė man visada patiko. Jis galėdavo paburbėti, kartais įsižeisti, bet paprastai sugebėdavo išklausyti ir priimti protingą argumentą. Todėl tada dar labiau įsitikinau, kad galime pabandyti gyventi kartu.
Pirmasis bendro gyvenimo mėnuo buvo stebėtinai ramus
Persikrausčiusi į Algirdo butą Lazdynuose pirmiausia bandžiau susigaudyti, kur padėti visus savo daiktus. Kai tau dvidešimt penkeri, užtenka kelių krepšių, o sulaukus šešiasdešimties net septyni rankšluosčiai tampa rimtu klausimu. Algirdas jau turėjo savo rankšluosčių, puodų ir patalynės, o aš nenorėjau visko sugrūsti į jo spintas. Tačiau pamažu radome vietos ir mano mėgstamai kepimo formai, ir knygoms, ir žieminei antklodei.
Beveik iš karto susitarėme dėl kasdienių išlaidų. Maistą pirkdavome abu: vieną kartą už produktus sumokėdavo Algirdas, kitą – aš. Vėliau supratome, kad taip sunku prisiminti, kas ir kiek išleido, todėl pradėjome rinkti čekius į virtuvės stalčių. Savaitės pabaigoje suskaičiuodavome bendrą sumą ir ją pasidalydavome.
Komunalinius mokesčius taip pat mokėjome per pusę. Aš dažniau gamindavau, nes man tai paprasčiau, o Algirdas rūpinosi indais ir didesniais apsipirkimais. Šeštadieniais kartu tvarkydavome namus, nors žodis „kartu“ kartais būdavo gana sąlyginis. Aš spėdavau nuvalyti dulkes, sutvarkyti virtuvę ir išplauti grindis, kol jis keturiasdešimt minučių siurbdavo vieną kilimą tokiu susikaupusiu veidu, tarsi neutralizuotų sprogmenį.
Visa tai mane labiau juokino nei erzino. Rytais gerdavome kavą, vakarais kartu rinkdavomės filmą, o savaitgaliais kartais nuvažiuodavome pasivaikščioti prie Neries. Jis mėgdavo miegoti pravėręs langą, o aš net vasarą kartais traukdavau ant savęs antrą antklodę. Ginčydavomės dėl smulkmenų, bet apskritai jaučiausi gerai.
Vieną rytą ant stalo atsirado išlaidų lapelis
Tą rytą Algirdas buvo paruošęs pusryčius. Ant stalo stovėjo kepti kiaušiniai, du kavos puodeliai ir atidarytas garstyčių indelis, kurį jis kažkodėl mėgdavo laikyti šalia beveik kiekvieno patiekalo. Atsisėdau ir pastebėjau nedidelį popieriaus lapą su tvarkingai surašytomis išlaidomis. Algirdas paaiškino norintis aiškiau suskaičiuoti, kiek mums kainuoja bendras gyvenimas.
Iš pradžių nieko keisto neįžvelgiau. Juk ir anksčiau skaičiuodavome maisto bei komunalines išlaidas, todėl tokia lentelė atrodė visai naudinga. Tačiau tada pamačiau eilutę apie būsto paskolą ir šalia jos įrašytus 195 eurus. Dar kartą perskaičiau skaičių, pasitaisiau akinius ir paklausiau, kaip ši suma susijusi su manimi.
Algirdas visiškai ramiai atsakė, kad tai mūsų mėnesio išlaidos būstui. Paklausiau, ar jis tikisi, kad kiekvieną mėnesį mokėsiu pusę jo paskolos įmokos. Jis linktelėjo taip natūraliai, tarsi būčiau paklaususi, ar rytoj reikės pirkti pieno. Tada ir prasidėjo pirmasis rimtas mūsų ginčas per beveik dvejus draugystės metus.
Jo argumentas skambėjo logiškai, bet manęs neįtikino
Algirdas paklausė, ar dabar abu gyvename šiame bute. Atsakiau, kad taip. Tada jis pasiteiravo, ar abu naudojamės virtuve, vonia, svetaine ir kitomis patalpomis. Vėl linktelėjau, nes nesupratau, kur link jis suka.
„O jeigu kartu nuomotumėmės butą, ar sutiktum mokėti pusę nuomos?“ – paklausė jis. Atsakiau, kad, žinoma, sutikčiau, jeigu dėl to iš anksto būtume susitarę. Algirdas patenkintas pareiškė, kad tuomet viskas aišku. Tačiau man kaip tik atrodė, jog mes kalbame apie du skirtingus dalykus.
Paaiškinau, kad nuomojantis būstą pinigai mokami savininkui už teisę jame gyventi. O šiuo atveju Algirdas grąžina savo paskolą bankui ir taip mažina asmeninį įsiskolinimą už butą, kuris priklauso jam. Mano dalis tokioje schemoje būtų tik mokėti, tačiau jokios nuosavybės teisės neįgyčiau. Man neatrodė teisinga šias dvi situacijas laikyti visiškai vienodomis.
Algirdas ėmė irzti. Jis kartojo, kad jau gyvename kaip šeima, todėl neturėtume visko skirstyti į „mano“ ir „tavo“. Aš priminiau, kad produktus perkame kartu, komunalinius mokesčius dalijamės ir niekada nesitikėjau gyventi jo sąskaita. Tačiau jo paskola egzistavo gerokai anksčiau, nei mes susipažinome.
Paklausiau, kokia buto dalis po penkerių metų priklausys man
„Gerai, Algirdai, tarkime, kad penkerius metus kas mėnesį tau pervedu po 195 eurus“, – pasakiau. „Kokia buto dalis po to priklausys man?“ Jis nieko neatsakė, tik pažvelgė į savo kavos puodelį. Tada pati atsakiau, kad jokios, nes butas priklauso jam, o mūsų žodinis susitarimas automatiškai nesuteiktų man nuosavybės dalies.
Algirdas tuoj pat priminė, kad mokėdama nuomą taip pat neįgyčiau jokios buto dalies. Negalėjau su tuo ginčytis, nes tai buvo tiesa. Tačiau nuomos atveju nuo pat pradžių aiškiai žinočiau, už ką moku ir kokie mūsų santykiai. O čia žmogus, su kuriuo ką tik pradėjau gyventi kaip su partneriu, staiga pateikė man sąskaitą už savo banko įsipareigojimą.
Pasakiau, kad mano supratimu šeima yra ne vien bendros išlaidos. Tai ir rūpestis, kai vienas suserga, ir pagalba, kai kitam sunku, ir gebėjimas prisiminti kito žmogaus įpročius. Algirdas, pavyzdžiui, puikiai žino, kad nemėgstu razinų, todėl niekada neperka man bandelių su jomis. O aš lydžiu jį pas gydytoją, nors pati nelabai mėgstu laukti poliklinikos eilėse.
Žinoma, šeimoje reikia kalbėtis ir apie pinigus. Tačiau man buvo skaudu, kad žodis „šeima“ pirmą kartą taip rimtai nuskambėjo būtent tada, kai prireikė prisidėti prie jo paskolos. Pasakiau tai garsiai, o Algirdas atsiduso. Tarp mūsų įsivyravo nemaloni tyla.
Tą vakarą pirmą kartą pagalvojau apie grįžimą į savo butą
Likusią dienos dalį kalbėjomės tik apie būtiniausius dalykus. Algirdas paklausė, ar gersiu arbatos, aš atsakiau, kad ne. Vėliau jis pasakė einantis į parduotuvę, o aš tik linktelėjau. Nebuvo nei rėkimo, nei durų trankymo, tačiau namuose tvyrojo tokia įtampa, kad abu stengėmės nesusitikti viename kambaryje.
Vakare Algirdas įsijungė futbolo rungtynes, o aš nusinešiau knygą į miegamąjį. Maždaug dvidešimt minučių žiūrėjau į tą patį puslapį ir niekaip nesugebėjau susikaupti. Mintyse vis grįždavau prie pokalbio. Viena mano dalis pyko, kad Algirdas tikriausiai buvo viską sugalvojęs iš anksto, o kita vis klausinėjo, galbūt jis iš tiesų teisus.
Juk aš gyvenau jo bute. Mano pačios būstas tuo metu stovėjo tuščias, nors už jį ir toliau reikėjo mokėti komunalinius mokesčius bei pasirūpinti priežiūra. O Algirdas kas mėnesį mokėjo paskolą už namus, kuriuose dabar gyvenome abu. Supratau, kodėl jam norėjosi, kad prisidėčiau ir prie šių išlaidų.
Tačiau labiausiai mane žeidė tai, kad apie tokį lūkestį jis nepasakė prieš mano persikraustymą. Jei būtų iš karto paaiškinęs, kad tikisi tam tikro mokesčio už gyvenimą jo bute, būtume galėję ramiai aptarti sąlygas. Gal būčiau sutikusi, gal ne, tačiau bent jau žinočiau, ką renkuosi. Dabar jau buvau atsigabenusi drabužius, knygas ir mėgstamiausius puodus, o tik tada gavau sąskaitą.
Kitą rytą paklausiau, ar jis viską sugalvojo dar prieš man atsikraustant
Ryte radau Algirdą virtuvėje skutantį bulves. Atsistojau tarpduryje ir tiesiai paklausiau, ar jis dar prieš pakviesdamas mane gyventi kartu tikėjosi, kad prisidėsiu prie paskolos. Jis sustojo, o iš jo veido iškart supratau, kad pataikiau į jautrią vietą. Kurį laiką Algirdas tylėjo, paskui prisipažino apie tai galvojęs.
Paklausiau, kodėl man nieko nepasakė. Jis gūžtelėjo pečiais ir atsakė nežinojęs, kaip tokią temą pradėti. Pusiau juokais pasiūliau, kad galėjo tiesiog atsisėsti priešais mane ir pasakyti savais žodžiais. Algirdas atsiduso ir pripažino, kad kvietimas gyventi kartu, iškart priduriant prašymą padėti mokėti paskolą, skambėtų negražiai.
„O dabar gražiai skamba?“ – paklausiau. Jis trumpam pažvelgė į mane, tada netikėtai šyptelėjo ir atsakė, kad dabar irgi nelabai. Vos susilaikiau nenusijuokusi. Įtampa dar niekur nebuvo dingusi, bet pirmą kartą nuo vakarykščio pokalbio pajutau, kad galbūt mums vis dėlto pavyks susikalbėti.
Paaiškėjo, kad po išėjimo į pensiją jam pasidarė finansiškai sunkiau
Algirdas padėjo peilį ir atsisėdo prie stalo. Tada pirmą kartą nuoširdžiai papasakojo, kaip pasikeitė jo finansinė padėtis. Išėjęs į pensiją jis vis dar retkarčiais dirbdavo papildomai, tačiau nuolatinių pajamų turėjo mažiau nei anksčiau. Tuo tarpu bankui įmoką reikėjo pervesti kiekvieną mėnesį, nesvarbu, kiek papildomo darbo tąkart pavykdavo gauti.
Jis paaiškino turintis santaupų, tačiau nenorintis jų kas mėnesį naudoti einamosioms išlaidoms. Komunaliniai mokesčiai, maistas ir kiti kasdieniai pirkiniai taip pat kainavo daugiau, nei jis buvo įpratęs. Algirdas vis dar sugebėjo susimokėti, bet nuolat jausdavo įtampą dėl ateities. Jis prisipažino, kad mano persikraustymas jam atrodė ir galimybė daugiau laiko praleisti kartu, ir šansas šiek tiek lengviau tvarkytis su išlaidomis.
„Ar kvietei mane gyventi kartu todėl, kad reikėjo pagalbos su paskola?“ – paklausiau. Algirdas papurtė galvą ir pasakė, kad tikrai ne vien dėl to. Tačiau pripažino, kad finansinės pagalbos tikėjosi dar prieš pasiūlydamas man atsikraustyti. Keista, bet būtent šis atviras atsakymas mane šiek tiek nuramino.
Pirmą kartą mačiau ne žmogų, kuris gudriai bando pasinaudoti mano pinigais, o šešiasdešimt ketverių vyrą, kuriam buvo nejauku pripažinti sumažėjusias pajamas. Tai, žinoma, nepanaikino jo klaidos nutylint lūkesčius. Tačiau padėjo suprasti, kodėl jis taip pasielgė. Pajutau, kad dabar galime kalbėtis ne apie tariamą vienas kito godumą, o apie tikrus rūpesčius.
Prisipažinau ir aš, kodėl nepardaviau savo buto
Iki tol Algirdui vis kartodavau, kad savo vieno kambario buto neparduosiu dėl atsargumo. Tai buvo tiesa, bet ne visa. Iš tikrųjų bijojau dar kartą prarasti saugumo jausmą. Po vyro mirties man prireikė daug laiko susidėlioti savo gyvenimą iš naujo, todėl mintis vėl tapti priklausomai nuo kito žmogaus sprendimų mane gąsdino.
Algirdui pasakiau, kad bijau vieną dieną išgirsti: „Čia mano butas, susirink daiktus.“ Ne todėl, kad laikyčiau jį blogu žmogumi. Tiesiog niekas nežino, kaip santykiai atrodys po penkerių ar dešimties metų. Net labai ilgai kartu gyvenę žmonės kartais išsiskiria ir pradeda dalytis daiktais, kurių vertės anksčiau nė nepastebėdavo.
Algirdas ilgai tylėjo, paskui paklausė, ar tikrai galvoju, kad jis galėtų mane išvaryti. Atsakiau, kad šiandien taip nemanau, bet ateities numatyti negaliu. Jis kiek susimąstė ir tada pasakė, jog šakutes galėčiau pasiimti jau dabar, nes jam jos niekada nepatiko. Abu nusijuokėme, ir tas juokas buvo pirmasis ženklas, kad nesame vienas kitam priešai.
Draugė patarė nemokėti nė cento, bet man norėjosi teisingesnio sprendimo
Vėliau paskambinau draugei Danutei ir papasakojau apie mūsų ginčą. Ji nė nesvarsčiusi pareiškė, kad neturėčiau Algirdui duoti nė cento paskolai. Paklausiau kodėl, o ji atsakė, kad butas juk priklauso jam. Kai paprašiau paaiškinti plačiau, draugė tik pakartojo, kad čia ir taip viskas aišku.
Tačiau man viskas neatrodė taip paprasta. Nenorėjau laimėti ginčo vien tam, kad galėčiau pasakyti buvusi teisi. Man buvo gera gyventi su Algirdu, ir nenorėjau dėl vienos neaptartos finansinės temos visko nutraukti. Kita vertus, neketinau įsipareigoti mokėti jo paskolos, kai nei nuosavybė, nei tokios įmokos prasmė nebuvo aiškiai aptartos.
Supratau, kad abu turime po dalį tiesos. Algirdas pagrįstai norėjo, kad prisidėčiau prie gyvenimo jo bute išlaidų. O aš pagrįstai norėjau, kad mano mokami pinigai nebūtų pristatomi kaip įnašas į svetimą nuosavybę. Mums reikėjo ne nugalėtojo, o susitarimo.
Po kelių dienų vėl atsisėdome prie virtuvės stalo
Šį kartą ant stalo nebuvo nei sąskaitų, nei skaičiavimų. Aš pasiūliau atskirti du dalykus: Algirdo būsto paskolą ir mano gyvenimą jo bute. Pasakiau, kad paskolos sutartis yra jo vardu, todėl pats kreditas lieka jo atsakomybė. Tačiau kadangi naudojuosi būstu, sutinku mokėti sutartą sumą už gyvenimą jame.
Algirdas iš pradžių susiraukė ir paklausė, ar dabar būsiu jo nuomininkė. Atsakiau, kad galime nevartoti šio žodžio, jeigu jam jis nepatinka, bet mums vis tiek reikia aiškiai susitarti dėl pinigų. Pridūriau, kad paprasti nuomininkai paprastai neskalbia buto savininkui apatinių. Algirdas tuoj pat pareiškė, kad moka skalbti pats, o aš priminiau kartą matytus baltus marškinėlius, kuriuos jis išskalbė kartu su raudonu rankšluosčiu.
Galiausiai pasiūliau mokėti po 100 eurų per mėnesį už gyvenimą jo bute. Komunalinius mokesčius ir maisto išlaidas, kaip ir anksčiau, būtume dalijęsi per pusę. Algirdas pasakė, kad tokia suma jam atrodo per maža, ir pasiūlė 150 eurų. Aš nesutikau, todėl prasidėjo visai linksmas derybų etapas.
Jis siūlė 120 eurų, aš laikiausi savo šimto. Tada jis dar pabandė susitarti dėl 110 eurų, o aš juokais paklausiau, ar jis nesiruošia už kiekvieną papildomą eurą pradėti skaičiuoti, kiek kartų per mėnesį naudojuosi televizoriumi. Algirdas nusijuokė ir galiausiai sutiko su mano pasiūlymu. Taip susitarėme, kad kas mėnesį jam pervesiu 100 eurų už gyvenimą, o jo būsto paskolą jis ir toliau mokės pats.
Kodėl man buvo svarbu kitaip pavadinti tą mokėjimą?
Iš šalies gali pasirodyti, kad ginčijomės dėl palyginti nedidelio skirtumo. Tačiau man jis reiškė gerokai daugiau nei vien skaičius banko sąskaitoje. Jeigu būčiau sutikusi mokėti jo paskolos dalį, viduje nuolat galvočiau, kad prisidedu prie turto, kuris man nepriklauso. O susitarusi dėl aiškaus mokesčio už gyvenimą žinau, kokia yra mano atsakomybė ir ko nesiekiu įgyti.
Suprantu, kad vien kitoks mokėjimo pavadinimas savaime nepakeičia teisinių aplinkybių. Todėl nusprendėme aiškiai užsirašyti, kokią sumą ir už ką mokėsiu, kad vėliau nekiltų nesusipratimų. Man svarbu, kad abu vienodai suprastume mūsų susitarimą. Juk sulaukus mūsų amžiaus norisi kuo mažiau neaiškumų, ypač kalbant apie namus ir pinigus.
Po šio pokalbio pasijutau gerokai ramiau. Algirdas taip pat atrodė atsipalaidavęs, nes bent jau žinojo, kokia pagalba gali tikėtis iš manęs. Niekas nebeturėjo spėlioti, kas ką turėjo omenyje. Ir nors prie bendro sprendimo priėjome ne iš karto, džiaugiausi, kad vis dėlto sugebėjome susitarti.
Nusprendžiau išnuomoti savo vieno kambario butą
Praėjus maždaug savaitei pradėjau galvoti, ką daryti su savo butu. Jis stovėjo tuščias, tačiau vis tiek reikėjo mokėti už jo išlaikymą ir kartkartėmis užsukti patikrinti, ar viskas gerai. Pardavinėti nenorėjau, nes būstas man tebebuvo labai svarbus saugumo garantas. Galiausiai nusprendžiau jį išnuomoti.
Algirdą šis mano sprendimas nustebino. Jis paklausė, ar nebijau prarasti savo atsarginio prieglobsčio. Atsakiau, kad butas niekur nedingsta, tik jame laikinai gyvens kitas žmogus. Jei kada nors nuspręsčiau grįžti, viską tvarkyčiau laikydamasi nuomos sutarties sąlygų. Man patiko mintis, kad galiu išsaugoti nuosavybę ir kartu gauti papildomų pajamų.
Pradėjau ieškoti tinkamos nuomininkės. Po kelių apžiūrų susipažinau su penkiasdešimt aštuonerių buhaltere, kuri norėjo ramaus buto Vilniuje. Ji kalbėjo mandagiai, atrodė tvarkinga ir sakė neauginanti naminių gyvūnų. Vis dėlto pastebėjau, kad pati pradėjau klausinėti taip smulkmeniškai, tarsi nuo to priklausytų visos mano gyvenimo santaupos.
Paklausiau, ar ji nepamirš palaistyti ant palangės likusių augalų. Ji pažadėjo tuo pasirūpinti. Tada pasiteiravau, ar rūko balkone, o ji atsakė apskritai nerūkanti. Galiausiai paklausiau apie svečius, ir moteris nusijuokė: „Man penkiasdešimt aštuoneri. Jei kas ir užsuka, tai dažniausiai draugė su kraujospūdžio matuokliu.“
Tada ir aš nusijuokiau. Supratau, kad tikriausiai radau žmogų, su kuriuo galėsiu ramiai susitarti. Pasirašėme nuomos sutartį, aptarėme mokėjimus ir buto priežiūrą. Dalis gaunamų pinigų dabar skiriama pačiam būstui išlaikyti, o likusią sumą atidedu santaupoms.
Algirdas pasiūlė atsisakyti mano mėnesinio mokesčio
Sužinojęs, kad pradėjau gauti pajamų iš nuomos, Algirdas netikėtai pasiūlė, jog galbūt man visai nebereikia mokėti tų 100 eurų už gyvenimą pas jį. Iš pradžių nesupratau, kodėl jis taip sako. Juk vos prieš kelias savaites dėl tos temos turėjome vieną nemaloniausių pokalbių per visą pažintį. Tačiau jo balse nebuvo nei pašaipos, nei noro vėl ginčytis.
Pasakiau, kad mūsų susitarimas lieka galioti. Man patiko, kad pagaliau abu aiškiai suprantame savo finansinius įsipareigojimus. Nenorėjau, kad kiekvieną mėnesį iš naujo svarstytume, kas kiek kam skolingas. Algirdas linktelėjo ir daugiau prie šio klausimo nebegrįžo.
Atrodė, kad būtent po to ginčo mūsų bendras gyvenimas tapo net ramesnis. Nebebuvo nepasakytų lūkesčių, kuriuos vienas turėtų atspėti iš kito nuotaikos. Galėjome kalbėtis apie pinigus be gėdos, o apie savo baimes – neslėpdami jų po juokeliais. Manau, kad abu iš to pokalbio kažko išmokome.
Po šešiasdešimties meilė kartais prasideda nuo labai praktiškų klausimų
Kai buvau jauna, maniau, kad svarbiausi poros pokalbiai turi būti apie meilę, ištikimybę ir vaikus. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad būdama šešiasdešimt vienerių rimčiausiai ginčysiuosi dėl vienos eilutės išlaidų lentelėje. Tačiau dabar suprantu, kad gyvenant kartu praktiški dalykai kartais būna ne mažiau svarbūs už gražius jausmus. Ypač tada, kai abu žmonės jau turi savo būstus, įpročius ir finansinius įsipareigojimus.
Man vis dar gera gyventi su Algirdu. Rytais kartu geriame kavą, vakarais aptariame dieną, o kartais ginčijamės dėl visiškų smulkmenų. Jis vis dar mėgsta miegoti prie praviro lango, o aš vis dar ieškau papildomos antklodės. Kartais jo druskinę randu visai ne ten, kur palikau, bet dabar tokie dalykai man atrodo miela bendro gyvenimo dalis.
Labiausiai džiaugiuosi, kad per mūsų ginčą Algirdas galiausiai pripažino tiesą. Jis galėjo ir toliau tvirtinti, kad viskas savaime suprantama, tačiau pasirinko pasakyti, ko bijojo ir ko tikėjosi. Aš taip pat atvirai papasakojau apie savo nesaugumą. Galbūt būtent todėl dabar vienas kitą suprantame geriau nei prieš persikraustymą.
Vieną rytą jis vėl atsisėdo prie stalo su lapeliu
Prieš kelias dienas atėjusi į virtuvę pamačiau Algirdą, susikaupusį prie dar vieno popieriaus lapelio. Iš karto sunerimau ir paklausiau, ką jis vėl skaičiuoja. Algirdas pakėlė akis ir pareiškė, kad nieko ypatingo. Tačiau aš jau buvau išmokusi nepasitikėti paslaptingais lapeliais ant mūsų pusryčių stalo.
„Po tų 195 eurų turiu teisę patikrinti kiekvieną tavo skaičiavimą“, – pareiškiau ir ištiesiau ranką. Algirdas nusijuokė, bet lapelį vis dėlto padavė. Paaiškėjo, kad tai tik pirkinių sąrašas: duona, pienas, lemputė voniai ir maistas kaimynų katei, kurią kartais prižiūrime. Grąžinau lapą ir iškilmingai leidau jam toliau ramiai gyventi.
Algirdas atsidarė šaldytuvą, ištraukė sūrį ir pradėjo jį pjaustyti. Žinoma, pirmasis gabalėlis iš vienos pusės buvo storas, o iš kitos beveik permatomas. Pažiūrėjau į jį ir pasakiau, kad mūsų bendrame gyvenime vis dėlto liko viena labai rimta problema. Algirdas sunerimęs paklausė, kas dabar atsitiko.
„Per dvejus metus taip ir neišmokai normaliai pjaustyti sūrio“, – atsakiau. Jis pareiškė pjaustantis puikiai, o aš perspėjau, kad dėl tokio dalyko vieną dieną dar galime išsikraustyti į atskirus butus. Algirdas tik nusijuokė ir priminė, kad manasis kol kas išnuomotas. Pasakiau, jog nieko tokio – palauksiu, kol baigsis nuomos sutartis.
Jis padėjo tą kreivą sūrio gabalėlį ant mano duonos ir pastūmė lėkštę arčiau. Aš jį suvalgiau, nors buvo storas beveik kaip mažas kepsnys. Juk dėl pinigų mes galiausiai susitarėme, o su tuo sūriu, matyt, teks dar ilgai mokytis kantrybės. Ir jeigu po visų rimtų pokalbių didžiausia mūsų problema liks kreivai pjaustytas sūris, galbūt mums iš tiesų viskas bus gerai.
O kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje? Ar sutiktumėte prisidėti prie partnerio būsto paskolos, jeigu persikeltumėte gyventi į jam priklausantį butą? O gal, kaip ir mes su Algirdu, bandytumėte atskirti asmeninį kreditą nuo sutarto mokesčio už bendrą gyvenimą?
