Vieną vasarą savo šiltnamiu didžiavausi taip, lyg būčiau ne pomidorus auginęs, o kokią tarptautinę daržovių parodą surengęs. Krūmai aukšti, lapai žali, vaisių kekės sunkios – jau įsivaizdavau, kaip rudenį dalysiu pomidorus kaimynams ir dar aiškinsiu, kokia čia mano ypatinga veislė. Bet rugpjūtį viskas pasikeitė.
Turinys (6)
- Pirmas darbas – pašalinu visus augalų likučius
- Kaip plaunu šiltnamį nenaudodamas agresyvių priemonių?
- Kodėl nenaudoju sieros dūminių šaškių ir naminių cheminių mišinių?
- Ar reikia pakeisti visą šiltnamio žemę?
- Ką pakeičiau vasarą, kad pomidorai mažiau sirgtų?
- Dažniausios pomidorų ligos: kaip jas atpažinti?
Vieną rytą ant lapų pastebėjau tamsių dėmių, po kelių dienų dalis vaisių pradėjo gesti, o mano gražioji pomidorų karalystė ėmė priminti ligoninę be gydytojo. Žmona juokais pasakė, kad gal kitais metais vietoj pomidorų reikėtų auginti kaktusus – bent jau nereikėtų tiek jaudintis.
Tą rudenį buvau pasiruošęs šiltnamį išpurkšti viskuo, ką tik pasiūlys parduotuvėje. Atrodė, kad kuo stipresnė priemonė, tuo mažiau ligų liks kitam sezonui. Tačiau kuo daugiau domėjausi, tuo aiškiau supratau, kad stebuklingo skysčio, kuris visiems laikams išnaikintų pomidorų ligas, nėra.
Dalis sukėlėjų išlieka augalų liekanose, kai kurie gali būti atnešami su naujais daigais ar oru, o drėgname šiltnamyje ligos plinta gerokai lengviau. Todėl dabar mano rudeninė tvarka paprasta: pirmiausia kruopščiai išvalau šiltnamį, o pavasarį stengiuosi nesudaryti ligoms palankių sąlygų.
Pirmas darbas – pašalinu visus augalų likučius
Kai nuimu paskutinius pomidorus, šiltnamyje nepalieku džiūstančių stiebų ir lapų iki pavasario. Išraunu senus krūmus su šaknimis, surenku nukritusius vaisius, piktžoles ir supuvusias augalų dalis. Ypač atidžiai sutvarkau vietas, kuriose vasarą augo sergantys pomidorai. Tokių liekanų nepalieku lysvėse, o stipriai ligų pažeistų augalų nededu į įprastą šaltą komposto krūvą.
Kartu surenku senus špagatus, virveles ir susidėvėjusias atramas. Anksčiau juos palikdavau kitam sezonui, nes atrodė gaila išmesti, bet dabar pažeistus ir nešvarius geriau pakeičiu. Daugkartines atramas ir įrankius kruopščiai nuvalau, o jei reikia – dezinfekuoju jiems tinkama priemone pagal instrukciją. Taip sumažinu tikimybę pernešti dalį ligų sukėlėjų ant naujų augalų.
Burokėlių ir morkų neskubėkite sėti tą pačią dieną: viena rudens klaida gali kainuoti derlių
Prieš žiemą su braškėmis darau 4 svarbius darbus – vieno dalyko daugiau niekada nekartoju
Visą žiemą sandariai uždarydavau šiltnamį, kol sužinojau, kodėl verta pagalvoti apie pravertas duris
Prieš berdami medžio pelenus į daržą, patikrinkite vieną dalyką – ši klaida gali kainuoti kitų metų derlių
Ar tikrai verta pilti smėlį ant rožių prieš žiemą? Štai ką būtina žinoti, kad nepakenktumėte krūmams
Kai kambarinės gėlės pradėjo vysti, prisiminiau močiutės triuką – bet svarbiausia pasirodė visai kas kitaKaip plaunu šiltnamį nenaudodamas agresyvių priemonių?
Po didžiojo tvarkymo imu kibirą šilto vandens, švelnaus muilo tirpalo ir minkštą kempinę. Pirmiausia nuplaunu dulkes bei prilipusį purvą nuo polikarbonato, paskui nuvalau sieneles, durų rėmus ir lengvai pasiekiamas konstrukcijos vietas. Polikarbonato nešveičiu metaliniais šepečiais ar šiurkščiais milteliais, nes subraižytas paviršius praranda skaidrumą ir gali būti pažeistas apsauginis sluoksnis. Baigęs viską nuskalauju švariu vandeniu ir leidžiu išdžiūti.
Svarbu suprasti, kad paprastas plovimas nėra tas pats, kas visiška dezinfekcija. Tačiau pašalinus purvą ir organines liekanas, sumažėja vietų, kuriose gali išlikti įvairių sukėlėjų. Jei praėjusį sezoną buvo rimtų ligų problemų, papildomas paviršių dezinfekavimo priemones rinkčiausi tik pagal jų paskirtį, šiltnamio medžiagų suderinamumą ir naudojimo instrukciją. Aklo purškimo viskuo iš eilės jau seniai atsisakiau.
Kodėl nenaudoju sieros dūminių šaškių ir naminių cheminių mišinių?
Anksčiau girdėdavau patarimų rudenį šiltnamį tiesiog išrūkyti sieros dūmais, kad neliktų nė vieno ligos sukėlėjo. Tačiau tokie dūmai gali būti pavojingi žmogui, skatinti metalinių konstrukcijų koroziją ir netikti tam tikroms šiltnamių dangoms. Todėl polikarbonatiniame šiltnamyje tokių priemonių savavališkai nenaudoju. Taip pat nemaišau acto su vandenilio peroksidu – toks derinys gali sudaryti pavojingų dirginančių medžiagų.
Ar reikia pakeisti visą šiltnamio žemę?
Po nesėkmingo pomidorų sezono man irgi buvo kilusi mintis iškasti visą žemę ir atvežti naują. Tačiau daugeliu atvejų tai pernelyg brangus ir nebūtinai veiksmingas sprendimas. Svarbiau nustatyti, kokia liga iš tiesų buvo užpuolusi augalus, nes ne visi sukėlėjai vienodai išlieka dirvoje. Jei problema kartojasi, verta pagalvoti apie sėjomainą, sveikus sodinukus ir dirvos tyrimus, o ne aklai keisti viršutinį sluoksnį.
Rudenį žemę paprastai tik sutvarkau, pašalinu augalų likučius ir pagal poreikį papildau subrendusiu kompostu. Jeigu dirva suslėgta, ją atsargiai supurenu, nebandydamas kasmet visko apversti kuo giliau. Vėliau patikrinu laistymo sistemą ir pasirūpinu, kad joje neliktų vandens prieš šalčius. Pavasarį man svarbu pradėti nuo švaraus ir tvarkingo šiltnamio, o ne nuo dar vieno neaiškios sudėties mišinio.
Ką pakeičiau vasarą, kad pomidorai mažiau sirgtų?
Didžiausią naudą pastebėjau pakeitęs laistymo ir vėdinimo įpročius. Pomidorus laistau prie šaknų, stengiuosi nešlapinti lapų ir nepalieku šiltnamio uždaryto karštomis bei drėgnomis dienomis. Kerelius formuoju taip, kad tarp jų galėtų judėti oras, o pageltusius ar sergančius lapus laiku pašalinu. Tai negarantuoja visiškos apsaugos, bet padeda sumažinti sąlygas, kuriomis plinta daugelis pomidorų ligų.
Dažniausios pomidorų ligos: kaip jas atpažinti?
Pomidorų maras (fitoftorozė)
Šios ligos labiausiai bijau drėgnomis ir vėsiomis vasaros savaitėmis. Ant lapų gali atsirasti greitai didėjančių tamsių, tarsi vandeningų dėmių, o ant stiebų ir vaisių – rudų pažeidimų. Esant palankioms sąlygoms liga plinta labai sparčiai. Pastebėjęs įtartinus požymius nelaukiu, kol susirgs visi krūmai, ir pašalinu stipriai pažeistas augalų dalis, bet vien iš nuotraukos galutinės diagnozės nenustatinėju.
Pomidorų alternariozė (sausligė)
Alternariozę dažnai išduoda rudos dėmės ant senesnių, apatinių lapų. Jose kartais matomi koncentriniai ratilai, primenantys mažą taikinį, o aplink pažeistas vietas lapas gelsta. Liga gali pažeisti ir stiebus bei vaisius. Todėl nuo vasaros pradžios reguliariai apžiūriu apatinius lapus, nes būtent ten pirmuosius simptomus pastebėti lengviausia.
Pomidorų septoriozė (lapų šviesmargė)
Šiai ligai būdingos daugybė smulkių dėmelių su šviesesniu viduriu ir tamsesniu pakraščiu. Dažniausiai pirmiausia nukenčia žemutiniai lapai, kurie vėliau gelsta ir džiūsta. Iš pradžių tokias dėmes nesunku supainioti su kitomis lapų ligomis. Todėl vertinu ne vien dėmės spalvą, bet ir jos dydį, vietą bei bendrą augalo būklę.
Pomidorų lapų rudasis pelėsis
Ši liga ypač aktuali šiltnamiuose, kur ilgai laikosi didelė oro drėgmė. Viršutinėje lapo pusėje atsiranda gelsvų dėmių, o apačioje gali susiformuoti alyvuogių ar rusvo atspalvio aksominis apnašas. Anksčiau matydamas geltoną lapą iškart galvodavau apie trąšų trūkumą, tačiau dabar visada apžiūriu ir jo apačią. Geresnis vėdinimas bei mažesnė lapų drėgmė yra svarbi šios ligos prevencijos dalis.
Pilkasis puvinys
Pilkasis puvinys dažnai pasirodo ant pažeistų stiebų, lapų ar vaisių ir gali būti atpažįstamas iš pilkšvo, puraus pelėsio. Jam palankios drėgnos sąlygos ir prasta oro cirkuliacija. Genėdamas pomidorus stengiuosi kuo mažiau sužaloti stiebus, o pažeistas augalų dalis pašalinu. Tankiai suaugusių krūmų šiltnamyje vengiu, nes tarp jų sunkiau išdžiūsta drėgmė.
Vaisių viršūninis puvinys – dažna, bet ne užkrečiama problema
Šį sutrikimą verta paminėti atskirai, nes daugelis jį palaiko infekcine liga. Ant pomidoro apačios atsiranda tamsi, įdubusi dėmė, tačiau dažniausiai tai susiję su sutrikusiu kalcio pasisavinimu, ypač dėl netolygaus laistymo. Tokiu atveju viso šiltnamio dezinfekavimas nieko neišspręs. Daug naudingiau palaikyti tolygią dirvos drėgmę ir vengti staigių laistymo svyravimų.
Po kelių nesėkmingų sezonų supratau, kad sveiki pomidorai prasideda ne nuo stebuklingo buteliuko parduotuvėje, o nuo kasdienės priežiūros ir tvarkingo šiltnamio. Rudenį stengiuosi pašalinti tai, kas gali tapti problemų šaltiniu, o vasarą atidžiau stebiu augalus. O kokia pomidorų liga jūsų šiltnamyje pasitaiko dažniausiai – maras, alternariozė, lapų pelėsis ar viršūninis puvinys? Parašykite komentaruose, kaip su ja kovojate ir kas jums iš tikrųjų pasiteisino. Įdomu būtų palyginti skirtingų Lietuvos daržininkų patirtį!
