Anturis neretai staiga pradeda gelsti, vysti arba tiesiog užsispyrusiai nežydi, todėl šeimininkai pirmiausia įtaria ligą. Vis dėlto daugeliu atvejų problema būna daug paprastesnė: augalas gauna per daug saulės, per daug vandens, per sausą orą arba netinkamų trąšų.
Turinys (4)
Šis kambarinis augalas kilęs iš Centrinės ir Pietų Amerikos tropinių miškų, kur auga po medžių lajomis. Ten jį pasiekia tik išsklaidyta šviesa, todėl tiesioginių spindulių anturis beveik nepatiria. Būtent dėl to ryški saulė jam gali būti žalinga: ant lapų atsiranda sausų rudų dėmių, tamsiai žali lapai pabąla ir praranda blizgesį, o žiedynų pažiedės gali išblukti. Kita vertus, jei augalas stovi per giliai pavėsyje, jis sustoja augti ir visai nesukrauna žiedų.
Kur pastatyti anturį, kad jam būtų gera
Sodininkai pataria anturį laikyti prie rytinių arba šiaurės rytų langų. Tokiose vietose šviesa būna pakankamai švelni, o augalas gauna tai, ko jam reikia, nepatirdamas saulės nudegimų. Jei palangė pernelyg saulėta, vazoną verta atitraukti nuo stiklo arba pritemdyti langą tankia užuolaida ar žaliuzėmis.
Žiemą situacija pasikeičia: dienos trumpėja, natūralios šviesos sumažėja, todėl anturiui reikia kuo šviesesnės vietos namuose. Jei kambarys tamsus, gali prireikti ir papildomo apšvietimo specialiomis lempomis. Lietuviškuose butuose tai ypač aktualu šaltuoju sezonu, kai gėlės dažnai stovi toliau nuo langų dėl šalčio ar skersvėjų.
Per šlapia žemė – viena didžiausių bėdų
Dar viena dažna klaida – per gausus laistymas kartu su netinkamu substratu. Gamtoje anturis yra epifitas, todėl jo šaknims būtinas oras. O paprastame vazone, kuriame žemė nuolat permirkusi, deguonies joms paprasčiausiai trūksta. Net jei dirva drėgna, augalas gali vysti, nes šaknys nebesugeba įsiurbti vandens ir maisto medžiagų.
Dėl to dažnai pradeda gelsti ir nykti apatiniai lapai. Kai kurių veislių lapuose, ypač žiemą, kai trūksta ir šviesos, atsiranda tamsios netaisyklingos dėmės. Nuolatinė drėgmė dar ir sudaro palankias sąlygas dirvos ligų sukėlėjams, todėl šaknys ima pūti. Anturiui reikia puraus, vandeniui laidaus, rūgštaus substrato, kurio pH būtų 4,5–5,5. Tinka paruoštas mišinys monsteroms, filodendrams ir kitiems tropiniams augalams.
Net vidutinių gebėjimų žmonės dažnai pasiekia daugiau: 5 savybės, kurios tai lemia
5 išmanieji laikrodžiai, kuriuos savininkai laiko patikimiausiais
Kurioje pusėje geriausia miegoti, kad širdžiai būtų lengviau?
Kodėl automobilio žibintuose kaupiasi kondensatas ir kaip jį pašalinti
Kiek metų galima laikyti malkas ir kaip nepražiopsoti jų tinkamumo
Pamirštos kruopos, kurias verta prisiminti: nebrangios, sočios ir turinčios vieną svarbų privalumąLaistyti reikėtų reguliariai, bet saikingai: žiemą rečiau, o vandens duoti tik tada, kai viršutinis žemės sluoksnis kiek pradžiūsta. Lėkštelėje susikaupusį vandenį būtina nupilti po 15–20 minučių. Vazone turi būti drenažo skylutės, o pats vazonas neturėtų būti per didelis, nes perteklinė žemė sulaiko per daug drėgmės ir ilgiau džiūsta.
Kokį vandenį ir kokią drėgmę mėgsta
Ne mažiau svarbus ir pats laistymo vanduo. Kietame vandentiekio vandenyje esantis kalcis pamažu kelia dirvos pH, todėl anturis ima prasčiau įsisavinti mikroelementus, ypač geležį. Taip išsivysto chlorozė: lapai pagelsta, o gyslos išlieka žalios. Žalingas ir per šaltas vanduo, nes jis sukelia augalui temperatūrinį šoką.
Geriausiai tinka minkštas, šiek tiek rūgštus, kambario temperatūros vanduo, pavyzdžiui, lietaus vanduo. Jei naudojate tik čiaupo vandenį, jį reikėtų perfiltruoti ir palaikyti bent parą. Vandens bei dirvos rūgštingumą galima pasitikrinti indikatorinėmis juostelėmis arba elektroniniu matuokliu.
Anturis kilęs iš drėgnų miškų, todėl jam labiausiai tinka apie 60–80 proc. oro drėgmė. Sausas butų oras, ypač šildymo sezonu arba patalpose su kondicionieriumi, augalui greitai ištraukia drėgmę. Tuomet ruduoja ir džiūsta lapų kraštai bei galiukai, lapai susisuka, o žiedų atsiranda mažiau ir jie būna smulkesni.
Drėgmę galima didinti padėjus vazoną ant padėklo su vandeniu ir akmenukais arba keramzitu, kad dugnas nesiliestų su vandeniu. Praverčia ir oro drėkintuvas netoliese. Purkšti anturį minkštu vandeniu rekomenduojama kasdien, tačiau pačių žiedynų geriau nemirkyti, nes ant jų gali atsirasti rudų dėmių.
Trąšos ir šaltis: kas labiausiai kenkia
Pertręšimas šiam augalui taip pat labai pavojingas. Mineralinių trąšų perteklius sūdrina dirvą, o anturis į tai reaguoja itin jautriai. Šaknys nustoja įsisavinti vandenį, todėl pirmiausia gelsta, o vėliau ruduoja ir džiūsta lapų kraštai bei galiukai. Jei azoto per daug, o fosforo ir kalio per mažai, augalas leidžia lapus, bet žiedų nekrauna.
Anturiui geriausiai tinka žydintiems augalams skirtos trąšos, kuriose yra mažiau azoto ir daugiau fosforo bei kalio. Tręšti patariama kas dvi savaites nuo pavasario iki vasaros pabaigos. Rudenį ir žiemą tręšimą reikia smarkiai sumažinti arba visai nutraukti. Jei įtariate, kad dirva užsūdyta, o tai dažnai matyti iš sulėtėjusio augimo ir balto apnašo ant žemės paviršiaus, substratą verta perplauti dideliu kiekiu minkšto vandens, o vėliau tręšti rečiau.
Kadangi anturis yra tropinis augalas, jis labai blogai pakelia šaltį ir staigius temperatūros svyravimus, ypač žieminius skersvėjus. Jei oras nukrenta žemiau 12 °C, gėlė gali žūti. Nuo šalčio žiedai vysta ir ruduoja, apatiniai lapai gelsta bei džiūsta, augalas nustoja augti ir gali visai nunykti. Jam tinkamiausia 20–28 °C temperatūra, o dirva net žiemą neturėtų atšalti žemiau 18 °C.
Anturį verta laikyti šiltoje, nuo skersvėjų apsaugotoje vietoje, saugoti nuo šalto oro pro nesandarius langus ir nuo tiesioginės kondicionieriaus srovės. Jei augalą perkate vėsiu oru, jį reikia gerai apvynioti ir parvežti taip, kad nenukentėtų pakeliui namo. Dažnai pakanka sutvarkyti vieną iš šių veiksnių, kad anturis vėl pradėtų leisti sveikus lapus ir sukrautų žiedus.
