Triušius pradėjau auginti prieš trejus metus, kai kaimynė, išvažiuodama gyventi pas dukrą į miestą, atidavė man porą triušių ir medinį narvą. Pirmąją vasarą viskas sekėsi puikiai. Rudenį gimė jaunikliai, ir aš džiaugiausi. Bet pirmąją žiemą, per vieną savaitę, kai lauke buvo vos keli laipsniai šalčio, netekau dviejų jauniklių. Ne nuo šalčio, kaip maniau iš pradžių. Kai veterinarė apžiūrėjo likusius triušius ir narvą, ji pasakė, kad kaltas buvo skersvėjis ir užšalęs vanduo. Šalčio triušiai, pasirodo, bijo daug mažiau nei aš galvojau.
Turinys (9)
Triušiai šalčio nebijo
Tai mane nustebino labiausiai. Veterinarė paaiškino, kad sveiki suaugę triušiai, turintys storą žiemos kailį, gerai pakelia šaltį, net ir didesnį. Jų natūrali aplinka – urvai ir laukai, kur žiemą būna šalta. Daug pavojingiau jiems yra karštis vasarą nei šaltis žiemą.
Bet su viena sąlyga: triušis turi turėti sausą, nuo vėjo apsaugotą vietą, kur gali pasislėpti, sausą kraiką ir nuolat prieinamą vandenį bei pašarą. Jei bent viena iš šių sąlygų nepatenkinta, šaltis tampa pavojingas.
Skersvėjis – tikrasis priešas
Mano narvas stovėjo kieme, prie tvarto sienos. Jo priekis buvo iš tinklo, o galas ir šonai – iš lentų. Vasarą tai buvo gerai, nes narvas buvo vėdinamas. Bet žiemą vėjas pūtė tiesiai pro tinklą, ir triušiai neturėjo kur nuo jo pasislėpti. Tarp lentų taip pat buvo plyšių, pro kuriuos traukė oras.
Veterinarė paaiškino, kad vėjas pašalina šilumą nuo kūno daug greičiau nei ramus šaltas oras. Kai vėjas pučia pro narvą, triušiai nuolat šąla, net jei termometras rodo tik kelis laipsnius šalčio. Jaunikliai, kurie dar neturi storo kailio ir riebalų sluoksnio, šąla greičiausiai.
Ką pakeičiau narve
Pirmiausia pasukau narvą taip, kad jo tinklinis priekis būtų atsuktas ne į vyraujančio vėjo pusę, o į pietus. Tada narvą pakėliau nuo žemės ant medinių kaladžių, kad nuo žemės netrauktų šaltis ir drėgmė.
Vištos pradėjo kapoti savo kiaušinius? Pirmiausia tikrinkite ne paukštį, o vištidę
Ką dedu į vištų lesyklas rudenį ir žiemą: 7 svarbūs dalykai, kuriuos verta žinoti kiekvienam šeimininkui
Vištos pradėjo dėti mažiau kiaušinių? Pirmiausia patikrinkite lesalą, kalcį ir vandenį
Rudenį bitės pačios išvaro tranus iš avilio – štai kada tai normalu, o kada verta sunerimtiNarvo viduje, viename gale, įrengiau uždarą dalį – medinę dėžę su anga, panašią į mažą namelį. Ją pripildžiau sausų šiaudų. Ten triušiai gali pasislėpti nuo vėjo ir susiglausti. Tai jų žiemos miegamasis.
Plyšius tarp lentų užkaliau plonomis lentelėmis. Naktį ir per pūgas tinklinį narvo priekį uždengiu brezentu ar sena antklode, palikdama viršuje tarpą, kad narvas būtų vėdinamas. Visiškai sandarus narvas taip pat pavojingas: jame kaupiasi drėgmė ir amoniakas iš šlapimo, kuris kenkia triušių kvėpavimo takams.
Užšalęs vanduo
Antroji problema buvo vanduo. Narve buvo paprasta plastikinė gertuvė su snapeliu. Šaltomis naktimis vanduo joje užšaldavo, ir triušiai ryte neturėdavo ko gerti. Aš ateidavau tik ryte, o kartais ir vėliau, jei skubėdavau į darbą. Taigi kelias valandas, o kartais ir pusę dienos, triušiai likdavo be vandens.
Veterinarė pasakė, kad vanduo triušiams žiemą yra toks pat svarbus kaip ir vasarą. Be vandens jie nustoja ėsti, nes sausas pašaras neina į skrandį, sutrinka virškinimas, o jaunikliai labai greitai nusilpsta. Kai kurie šeimininkai galvoja, kad triušiai gali laižyti sniegą, bet to nepakanka, ir šaltas sniegas dar labiau atvėsina organizmą.
Kaip dabar duodu vandenį
Dabar žiemą turiu dvi gertuves kiekvienam narvui. Kai viena užšąla, ją pakeičiu kita, kuri stovi šiltoje patalpoje. Vandenį keičiu bent du kartus per dieną: ryte prieš darbą ir vakare grįžusi. Pilu šiltą, bet ne karštą vandenį. Kai labai šalta, dar ir per pietus paprašau vyro, kuris dirba namuose, pakeisti gertuvę.
Taip pat išbandžiau keramikinius dubenėlius. Juose vanduo užšąla lėčiau nei plastikinėse gertuvėse su snapeliu, kurių snapelis užšąla pirmiausia. Yra ir šildomų gertuvių, kurios jungiamos į elektros tinklą. Jei triušių daugiau, tai verta investicija, bet reikia, kad laidai būtų apsaugoti nuo graužimo.
Pašaras žiemą
Žiemą triušiai suėda daugiau, nes daugiau energijos sunaudoja kūno šilumai palaikyti. Visada narve laikau šieno, kurio jie gali ėsti kiek nori. Šienas yra svarbiausias jų pašaras: jis palaiko virškinimą ir šildo iš vidaus, nes jį virškinant išsiskiria šiluma. Papildomai duodu grūdų mišinio, kelis kartus per savaitę – morkų, burokėlių ar obuolių gabalėlių, o kartais – šakelių nuo obelų ar karklų, kurias jie labai mėgsta graužti.
Šlapių, sušalusių ar supelijusių daržovių niekada neduodu. Jie gali sukelti virškinimo sutrikimus, kurie triušiams labai pavojingi.
Sausas kraikas
Kraiką dabar keičiu dažniau. Šlapias kraikas žiemą yra pavojingas: jis neleidžia triušiams sušilti, o šlapias kailis praranda savo šilumines savybes. Tą vietą narve, kur triušiai šlapinasi, išvalau kas kelias dienas, o likusį kraiką keičiu kartą per savaitę. Šiaudai yra geriausias kraikas, nes jie sausi ir šilti. Pjuvenos sugeria drėgmę, bet jose triušiams ne taip šilta.
Jaunikliai žiemą
Dabar stengiuosi, kad jaunikliai negimtų vėlai rudenį ar žiemą. Jie labiausiai pažeidžiami. Jei vis dėlto gimsta, patelę su jaunikliais perkeliu į tvartą, kur šilčiau ir nėra vėjo. Lizdą jai paruošiu iš šiaudų ir šieno, o ji pati jį išklos savo pūkais.
Ką sužinojau iš klaidų
Tų dviejų jauniklių netektis buvo skaudi. Bet ji išmokė mane suprasti, ko iš tikrųjų reikia triušiams žiemą. Ne šildymo, ne lempų ir ne uždarų, karštų patalpų. Jiems reikia sauso, nuo vėjo apsaugoto kampelio, sausų šiaudų, šieno ir vandens, kuris neužšąla.
Šią žiemą visi mano triušiai sveiki. Jie pūkuoti, žvalūs ir, kai ryte atnešu šiltą vandenį, pirmiausia bėga prie gertuvės. Jei ir jūs laikote triušius lauko narve, patikrinkite, ar jie turi kur pasislėpti nuo vėjo ir ar jų vanduo nebūna užšalęs. Dažniausiai tai ir lemia, kaip jie išgyvens žiemą.
