Pakanka pamatyti seną medinį televizorių ant keturių kojelių, kad atmintyje pradėtų dėliotis visai kiti vaizdai. Ne plonas ekranas ant sienos ir ne keli šimtai kanalų, o vakaras namuose, viena programa visai šeimai, spragtelintis kanalų perjungiklis ir ekranas, kuriam kartais reikėdavo kelių minučių, kol vaizdas pagaliau tapdavo normalus.
Turinys (10)
- Kai televizorius buvo beveik baldas
- „Tauras-207“ pasirodė labai įdomiu Lietuvos televizijos istorijos momentu
- Už vieno televizoriaus stovėjo didžiulė Šiaulių gamykla
- Lietuviška elektronikos grandinė buvo didesnė, nei šiandien prisimename
- „Tauras-207“ buvo sukurtas tam, kad jį būtų galima taisyti
- Valdymo pultas buvo, tik visai ne toks, kokį įsivaizduojame dabar
- O kaip tas garsusis „lobis“ televizoriaus viduje?
- Šiauliuose buvo gaminami ne tik televizoriai namams
- Po nepriklausomybės istorija nesibaigė per vieną naktį
- Tačiau „Tauras“ iš Lietuvos atminties niekur nedingo
Jei aparatas pradėdavo rodyti prasčiau, namuose dažnai atsirasdavo žmogus, kuris buvo įsitikinęs tiksliai žinantis, kurią korpuso vietą reikia lengvai stukstelėti.
Man tokie daiktai įdomūs ne todėl, kad sovietmetį reikėtų romantizuoti. Įdomu tai, kiek daug asmeninės istorijos gali sutalpinti vienas buitinis daiktas. Lietuvoje vienu tokių simbolių tapo „Tauras“ – Šiauliuose gamintas televizorius, kurio vardą dar ir šiandien atsimena daugybė žmonių. O „Tauras-207“ labai gerai parodo laiką, kai televizorius namuose buvo ne fonas, o beveik vakaro su šeima centras.
Kai televizorius buvo beveik baldas
Šiandien televizorių galima pakabinti ant sienos dviem žmonėms nė nesuprakaitavus. Su „Tauru-207“ toks triukas būtų atrodęs gana drąsiai. Tai buvo didelis mediniu korpusu apgaubtas aparatas su 61 centimetro įstrižainės kineskopu, o visas televizorius svėrė maždaug 37 kilogramus.
Modelis buvo gaminamas aštuntojo dešimtmečio viduryje. Ekranas, žinoma, buvo nespalvotas, o pagrindiniame variante buvo galima pasirinkti dvylika metrinių bangų diapazono kanalų. Šiandien skaičius skamba kukliai, bet tuo metu svarbiausia buvo ne kanalų gausa – pats televizoriaus turėjimas keitė šeimos kasdienybę.
Ant viršaus neretai atsirasdavo staltiesėlė, suvenyras ar šeimos nuotrauka. Pats aparatas kambaryje užimdavo tiek vietos, kad jo praktiškai nebuvo įmanoma ignoruoti. Televizorius buvo ir technika, ir baldas, ir savotiška namų susibūrimo vieta viename.
„Tauras-207“ pasirodė labai įdomiu Lietuvos televizijos istorijos momentu
Yra viena datų sankirta, kuri man ypač patinka. „Tauras-207“ pasirodė apie 1975-uosius, o būtent tais metais Lietuvos televizija parodė pirmąją spalvotą laidą (1975 m. vasario 26 d.). Technologinis pasaulis jau žengė į spalvą, tačiau daugybėje namų dar ilgai stovėjo patikimi nespalvoti televizoriai.
Tai gerai parodo, kaip technologijos keitėsi realiame gyvenime. Viena yra naujovė televizijos studijoje, o visai kas kita – pakeisti šimtus tūkstančių žmonių namuose jau esančių aparatų. Todėl nespalvotas „Tauras“ dar ilgai galėjo rodyti pasaulį tuo metu, kai pati televizija jau mokėsi būti spalvota.
Už vieno televizoriaus stovėjo didžiulė Šiaulių gamykla
Šiaulių televizorių gamykla buvo įkurta 1961 metais. Pradžia nebuvo tokia, kad vieną rytą atsidarė vartai ir iš jų pradėjo važiuoti tūkstančiai „Taurų“. Reikėjo žmonių, inžinierių, technologijų, gamybinių pastatų ir visos tiekimo grandinės, o Šiauliai tuo metu sparčiai virto vienu svarbiausių Lietuvos pramonės miestų.
Pirmieji čia gaminti televizoriai buvo „Temp“ šeimos aparatai. Vėliau atsirado vardas, kuris prilipo daug stipriau – „Tauras“. Skirtinguose istoriniuose šaltiniuose pirmųjų „Tauro“ aparatų datavimas šiek tiek skiriasi, tačiau septintojo dešimtmečio pabaigoje šis vardas jau buvo tapęs Šiaulių televizorių gamybos vizitine kortele.
Tai nebuvo nedidelė vietinė dirbtuvė. Geriausiais laikais gamykloje dirbo tūkstančiai žmonių, ji turėjo daugybę cechų ir tapo viena svarbiausių miesto įmonių. 1986 metais Šiauliuose buvo pagaminta daugiau kaip 454 tūkstančiai televizorių – skaičius, kuris šiandien leidžia suprasti tikrąjį tuometės gamybos mastą.
Lietuviška elektronikos grandinė buvo didesnė, nei šiandien prisimename
„Tauras“ nebuvo vienišas reiškinys. Panevėžyje veikęs „Ekranas“ gamino kineskopus, Kaune buvo kuriami ir gaminami garsieji „Šileliai“, Vilniuje veikė radijo komponentų pramonė. Žiūrint iš šiandienos perspektyvos kartais net sunku patikėti, kiek daug televizijos technikos ir jos komponentų buvo gaminama Lietuvoje.
Šiauliai šiame žemėlapyje turėjo ypatingą vietą. Čia neapsiribota vien buitiniais televizoriais. Gamykloje buvo kuriama studijinė technika ir kur kas sudėtingesni įrenginiai profesionaliai televizijai.
„Tauras-207“ buvo sukurtas tam, kad jį būtų galima taisyti
Nuėmus galinį dangtį pasitikdavo vaizdas, kurio šiuolaikinio televizoriaus savininkas beveik nebepažintų: didelis kineskopas, transformatoriai, laidai, plokštės, lempos ir daugybė atskirų komponentų. Vietos viduje buvo daug, o atskiras dalis meistras galėjo pasiekti palyginti lengvai.
Toks projektavimo principas atspindėjo visai kitokį požiūrį į buitinę techniką. Sugedęs televizorius nebūtinai reiškė naujo aparato pirkimą. Į namus ateidavo televizorių meistras su lagaminėliu, nuimdavo galinį dangtį ir pradėdavo ieškoti gedimo.
Vyresni žmonės tokius vizitus dar prisimena. Kartais būdavo pakeičiama lempa, kartais perlydomas kontaktas ar sutvarkomas vienas blokas, ir aparatas vėl dirbdavo. Dabartinėje elektronikoje tokio lygio remontas vartotojui dažniausiai jau nebeįsivaizduojamas.
Valdymo pultas buvo, tik visai ne toks, kokį įsivaizduojame dabar
Šiandien nuotolinio valdymo pultelio ieškome tarp sofos pagalvių, bet anuomet pats nuotolinio valdymo principas atrodė gerokai egzotiškiau. Kai kuriuose to laikotarpio televizoriuose buvo numatyta galimybė naudoti laidu prijungiamą valdymą. Jokio infraraudonųjų spindulių signalo ir jokio valdymo iš kito kambario – žmogus vis dar buvo fiziškai sujungtas su televizoriumi.
Pagrindinius veiksmus vis tiek atlikdavai prie aparato. Kanalų perjungimo rankenėlė, garsumas, kontrastas ir ryškumas buvo tikri mechaniniai valdikliai. Pasukti juos reikėdavo ne piršto prisilietimu, o normaliai suėmus ranka.
O kaip tas garsusis „lobis“ televizoriaus viduje?
Apie seną sovietinę elektroniką iki šiol sklinda pasakojimai, kad jos viduje slypi mažas tauriųjų metalų lobynas. Šiek tiek pagrindo tam yra: elektronikos komponentuose buvo naudojamas varis, o kontaktuose ir kai kuriuose elektroniniuose elementuose galėjo būti sidabro ar kitų metalų. Todėl seni prietaisai metalo supirkėjams kartais iš tiesų kelia susidomėjimą.
Tačiau su konkrečiais „Tauras-207“ kilogramais ir tauriųjų metalų gramais būčiau atsargus. Internete kartojami labai tikslūs skaičiai, tačiau patikimo gamyklinio šaltinio, kuris patvirtintų būtent tokį šio modelio metalų kiekį, rasti nėra lengva. Dėl to pasakojimo apie „lobį“ nepaversčiau faktu vien todėl, kad jis skamba patraukliai.
Be to, šiandien gerai išlikęs visas televizorius istorine prasme gali būti daug įdomesnis nei jo išardytos detalės. Išimti varį galima vieną kartą. O originalų „Taurą“ su korpusu, valdikliais ir išlikusiu kineskopu po išardymo jau sunkiai sugrąžinsi.
Šiauliuose buvo gaminami ne tik televizoriai namams
Čia istorija įgauna visai kitą mastą. Šiaulių gamykla kūrė ir kilnojamąsias televizijos stotis – iš esmės televizijos studijas ant ratų. Tokios mašinos važiuodavo ten, kur reikėdavo tiesiogiai filmuoti sporto varžybas, renginius ar kitus svarbius įvykius.
Vienas garsiausių projektų buvo „Magnolija“. Šiauliuose pagamintos šio tipo kilnojamosios televizijos stotys buvo naudojamos per 1980 metų Maskvos olimpines žaidynes. Tad miesto, kurį daugelis pirmiausia siejo su buitiniais „Taurais“, inžinieriai dirbo ir su technika, skirta tarptautinio masto televizijos transliacijoms.
Man šis faktas labai keičia požiūrį į gamyklą. Ji nebuvo vien didelė surinkimo linija, gaminanti medines dėžes su kineskopais. Čia buvo sutelkta nemažai inžinerinės kompetencijos, reikalingos gerokai sudėtingesnei televizijos aparatūrai.
Po nepriklausomybės istorija nesibaigė per vieną naktį
Po nepriklausomybės atkūrimo gamyklos istorija nesibaigė per vieną naktį. Keitėsi rinka, tiekimo grandinės ir pati pramonė, tačiau „Tauro“ vardas dar ilgai liko gyvas.
1994 metais įregistruota bendrovė „Šiaulių tauro televizoriai“ tęsė televizorių gamybos tradiciją. Vėlesniais metais čia gaminti ne tik kineskopiniai, bet ir modernesni televizoriai, didžioji produkcijos dalis buvo eksportuojama. Tai reiškia, kad „Tauras“ išgyveno pačią politinę sistemą, kurioje buvo sukurtas.
Galutinis lūžis atėjo daug vėliau. Finansinių sunkumų turėjusi bendrovė 2015 metais sustabdė gamybą ir pradėjo bankroto procesą. Juridinis asmuo galutinai išregistruotas 2017 metais.
Tačiau „Tauras“ iš Lietuvos atminties niekur nedingo
Ir čia, mano akimis, yra visas šios istorijos atpildas. Galima kalbėti apie kineskopo dydį, kanalų skaičių, transformatorius ar net metalus viduje, bet žmonės „Taurą“ prisimena visai ne dėl techninės lentelės. Jie prisimena kambarį, kuriame jis stovėjo.
Vienam tai buvo pirmos sporto varžybos, kurias leido žiūrėti iki galo. Kitam – vakarinės žinios, filmas ar savaitgalio laida, prie kurios susėsdavo visa šeima. Dar kitam – tėvas ar kaimynas, nuėmęs galinį dangtį ir rimtu veidu aiškinęs, kuri televizoriaus lempa vėl „išėjo“.
Todėl senas „Tauras-207“ šiandien atrodo kitaip nei tada, kai buvo tiesiog buitinė technika. Jis tapo mažyte Lietuvos pramonės ir kasdienybės kapsule. Medinė dėžė, 61 centimetro nespalvotas ekranas ir Šiauliuose pagamintas vardas, kurį po pusės amžiaus vis dar pakanka ištarti, kad kas nors pasakytų: „Tokį ir mes turėjome.“
