Rožės gražiai užpildo sodą spalvomis ir kvapu, tačiau gausaus žydėjimo kitą pavasarį neverta tikėtis, jei rudenį joms nebus skirta dėmesio. Profesionalus sodininkas Timas Vudas (Tim Wood) išskiria septynis darbus, kuriuos verta padaryti dar iki šalčių, kad krūmai saugiai peržiemotų ir pavasarį greičiau atsigautų.
Turinys (4)
Rudeninė priežiūra svarbi todėl, kad šiuo metu rožės dar tebėra gyvybingos, nors dienos trumpėja ir augimas po truputį lėtėja. Jei šiuo metu augalus ir toliau skatinsite leisti naujus ūglius, jie nespės subręsti iki šalnų. Lietuvos soduose tai ypač aktualu spalį ir lapkritį, kai oras gali staiga atšalti, o dirva dar būna pakankamai šilta, kad augalas „nesuprastų“, jog metas ilsėtis.
Trąšos ir vanduo: mažiau yra geriau
1. Nustokite tręšti. Vudas pataria rožes pradėti ruošti poilsiui dar rudenį, o ne laukti pirmųjų šalnų. Tręšimą reikėtų nutraukti likus bent aštuonioms savaitėms iki numatomų pirmųjų šalnų, nes trąšos skatina jaunų ūglių augimą. Tokie ūgliai dažniausiai būna minkšti ir per šalčius nukenčia pirmiausia.
Taip pat verta sumažinti laistymą. Rožėms nereikia išdžiūti, tačiau žemė aplink jas neturėtų būti ir permirkusi. Vudas primena, kad taisyklė apie bent 2,5 cm vandens per savaitę galioja aktyvaus augimo metu, o rudenį jos jau nebereikia taikyti taip griežtai.
Patikrinti, ar krūmui reikia vandens, labai paprasta: įkiškite pirštą į žemę. Jei dirva drėgna, papildomai nelaistykite. Jei ji sausa, duokite vandens, bet darykite tai saikingai. Perteklinė drėgmė šaltu metu gali pakenkti ne mažiau nei sausra, nes šaknys gauna mažiau oro.
Ko geriau nedaryti su ūgliais ir žiedais
2. Ribokite genėjimą. Rudeninis genėjimas dažnai paskatina naujų ūglių augimą, o jie iki žiemos paprastai nespėja sutvirtėti. Be to, augalas tam išeikvoja energiją, kuri būtų reikalinga ramybės periodui. Dėl to pagrindinį genėjimą geriau palikti vėlyvai žiemai arba ankstyvam pavasariui.
Rudenį pakanka pašalinti tik sausas, ligotas ir pažeistas šakas. Ypač dėmesio reikalauja vijoklinės rožės ir rambleriai: atvirose vietose jų ilgi ūgliai žiemą gali blaškytis nuo vėjo, lūžti ir žaloti patį augalą. Tokius ūglius geriau patrumpinti arba pririšti prie atramos.
3. Neskinkite nužydėjusių žiedų. Rudenį verta sustoti ir su vadinamuoju žiedų šalinimu. Ši procedūra skatina leisti naujus ūglius, o jie šaltuoju metu būna itin pažeidžiami. Vietoj to palikite vaisius – erškėtuoges. Jos taps maistu paukščiams ir kartu bus ženklas pačiam augalui, kad metas pereiti į ramybės būseną.
Tai vienas iš tų paprastų darbų, kurie atrodo smulkūs, bet labai padeda. Jei rožė vis dar bando žydėti ar auginti naujus ūglius vėlų rudenį, ji išnaudoja daugiau jėgų nei būtina. Geriau leisti krūmui natūraliai sustoti, nei bandyti jį „pabudinti“ dar vienu kirpimu ar papildomu tręšimu.
Lapų tvarka ir mulčias po krūmais
4. Surinkite nukritusius lapus. Po rožėmis neturėtų likti užkritusių lapų, ypač jei ant jų matyti juodosios dėmėtligės požymių. Ant tokių likučių gali peržiemoti grybinės ligos ir bakterijos, o pavasarį lietaus lašai jas paskleidžia ant jaunų ūglių. Todėl švarus plotas aplink krūmą nėra vien estetika – tai ir ligų prevencija.
5. Mulčiuokite dirvą. Aplink rožės pagrindą rekomenduojama paskleisti 5–7,5 cm storio komposto sluoksnį. Jis padės apsaugoti šaknis nuo šalčio, o pavasarį praturtins dirvą maistinėmis medžiagomis ir naudingais mikroorganizmais. Kompostą galima papildyti smulkintais lapais arba medžio drožlėmis.
Mulčias dar vienu būdu padeda augalui: jis sulaiko drėgmę ir sumažina riziką, kad per lietų ant lapų taškysis žemė kartu su ligų sukėlėjais. Vis dėlto jo nereikėtų krauti per anksti. Sluoksnį geriausia dėti po stiprių šalnų, kai žemė jau aiškiai pereina į žiemos režimą.
Lietuvoje toks laikas dažnai ateina nevienodu metu, todėl verta stebėti ne kalendorių, o orus. Jei dirva dar šilta, o naktys tik kartais nukrenta žemiau nulio, mulčio sluoksnį galima dar palaikyti atidėtą. Svarbiausia, kad po krūmu liktų švaru, sausa tiek, kiek reikia, ir neužsistovėtų pūvantys lapai.
Kaip apsaugoti jautresnes rožes nuo šalčio
6. Įvertinkite, ar reikia žiemos dangos. Ne visoms rožėms reikia papildomos apsaugos. Atsparios veislės dažnai peržiemoja ir be papildomo apdangalų sluoksnio, o štai jautresnės, tarp jų arbatinės hibridinės, floribundos ir grandifloros rožės, šaltuose regionuose paprastai saugomos kruopščiau. Tai ypač svarbu ten, kur sniego būna mažai, o temperatūra gali kristi iki konkrečios veislės atsparumo ribos.
Vudas pabrėžia, kad reikia atsižvelgti į vietos žiemą. Jei rožė jau gerai prisitaikiusi prie jūsų sodo sąlygų, jai dažnai pakanka minimalių priemonių. Tačiau jei veislė jautresnė, geriau pasirūpinti iš anksto, o ne laukti, kol šalna jau padarys žalos.
7. Skirtingai dengkite skiepytas ir ant savo šaknų augančias rožes. Skiepytoms rožėms svarbiausia apsaugoti skiepo vietą. Vėlyvą rudenį ją rekomenduojama papildomai apkasti žeme arba mulčiu, o pavasarį, pasibaigus šalnoms, perteklinį sluoksnį nuimti. Jei ta vieta žūsta, gali išgyventi tik poskiepis, ir augalas neteks veislinių savybių.
Rožės, augančios ant savo šaknų, skiepo vietos neturi, tačiau ir jų apatinę stiebų dalį reikia saugoti. Pakanka išsaugoti 10–15 cm stiebo ir keturis–šešis sveikus pumpurus. Ypač jautrias vijoklines veisles verta pridengti dar atidžiau, nes jų ilgi ūgliai šaltyje pažeidžiami greičiau.
Kaip apsaugą Vudas siūlo naudoti žemę aplink stiebus arba metalinės tinklo užtvarą, užpildytą smulkintais lapais ar žievės mulčiu. Putplasčio kūgelių jis nerekomenduoja: žemės, mulčio ar tinklo su lapais sprendimas yra pigesnis ir nereikalauja vietos sandėliavimui. Toks uždangalas dedamas po pirmųjų šalnų, kad augalas spėtų numesti lapus ir kad viduje rečiau įsikurtų pelės ar triušiai.
Jei rožes ruošiate žiemai pirmą kartą, pravartu įsidėmėti paprastą taisyklę: kuo ramesnis augalas įeina į šaltąjį laikotarpį, tuo lengviau jis jį perneša. Todėl rudenį verta mažinti tręšimą, saikingai laistyti, išvalyti plotą aplink krūmą ir tik tada galvoti apie dangą. Toks nuoseklus paruošimas dažnai lemia, ar pavasarį rožė startuos silpnai, ar leis stiprius ūglius ir gausiau žydės.




















