Tą rytą mane pažadino ne gaidys, kaip įprastai, o tyla. Išėjusi į kiemą, jau iš tolo pamačiau, kad vištidės durelės pravertos, o ant sniego prie tvoros – plunksnų kuokštai. Viduje buvo tylu. Iš dvylikos vištų liko penkios, susigrūdusios į patį aukščiausią laktos kampą. Gaidys gulėjo prie durų. Ant šviežio sniego aplink vištidę buvo aiškūs pėdsakai: viena eilė, lygi, tarsi kas nors būtų ėjęs ant pirštų galiukų. Lapė. Ji atėjo naktį, rado tarpą, ir per kelias valandas pridarė tiek žalos, kiek per visą vasarą nepadarė niekas.
Turinys (9)
Kaip ji pateko vidun
Kai nusiraminau, pradėjau ieškoti, kaip lapė pateko į vidų. Vištidės durelės, pro kurias vištos dieną išeina į aptvarą, užsidarydavo ant paprasto kabliuko. Pasirodo, lapė jas tiesiog atstūmė snukiu – kabliukas buvo užkabintas ne iki galo, nes vakare skubėjau. Bet tai ne viskas. Apžiūrėjusi aptvarą, radau ir kitą vietą: po tinkline tvora, viename kampe, buvo išrausta duobė. Lapė, matyt, jau keletą naktų lankėsi ir ieškojo kelio.
Kaimynas, kuris vištas laiko jau dvidešimt metų, pasakė, kad tai klasikinė klaida. Tinklas aptvaro, pritvirtintas tik ant žemės paviršiaus, lapės nesulaiko. Ji prasirausia po juo per kelias minutes.
Lapės elgesys, kurio nesupratau
Labiausiai mane sukrėtė tai, kad lapė išpjovė daugiau vištų, nei galėjo suėsti ar išsinešti. Kaimynas paaiškino, kad tai būdinga plėšrūnams, kai jie patenka į uždarą erdvę su daug panikoje plasnojančių paukščių. Instinktas liepia griebti vis naujus grobio gyvūnus, kol jie juda. Lapė dažnai išsineša vieną ar dvi, o kitas palieka, kartais planuodama grįžti vėliau.
Tai reiškia, kad jei lapė rado kelią vieną kartą, ji tikrai grįš. Todėl apsaugą reikia sutvarkyti tą pačią dieną.
Tinklas turi būti įkastas
Tą pačią dieną su kaimynu sutvirtinome aptvarą. Pirmiausia palei visą tinklinės tvoros perimetrą iškasėme griovelį. Tinklą pratęsėme žemyn ir įkasėme jį į žemę maždaug trisdešimties ar keturiasdešimties centimetrų gyliu. Kaimynas patarė dar geriau: tinklo apačią įkasti ne tiesiai žemyn, o užlenkti į išorę, kaip „L“ raidę, maždaug keturiasdešimt centimetrų nuo tvoros. Kai lapė pradeda kasti prie tvoros, ji atsitrenkia į tinklą po žeme ir negali prasikasti.
Kadangi žemė jau buvo įšalusi, kasti buvo sunku. Kur negalėjome įkasti, tinklą prispaudėme prie žemės sunkiais akmenimis ir betoninėmis trinkelėmis.
Tinklo stiprumas
Taip pat pakeičiau tinklą. Senasis buvo plonas, vištoms skirtas tinklelis su šešiakampėmis akutėmis. Jis sulaiko vištas, bet ne plėšrūną. Lapė, kiaunė ar šeškas gali jį prakąsti ar praplėšti. Dabar apatinė aptvaro dalis yra iš storesnio, suvirinto metalinio tinklo mažomis akutėmis, per kurias neprasibrautų net šeškas.
Uždarymas naktį – kasdien
Svarbiausia taisyklė, kurią dabar laikausi be išimčių: kiekvieną vakarą, kai sutemsta ir vištos sueina į vidų, uždarau vištidės dureles. Ne ant kabliuko, o ant sklendės, kurios lapė negali atstumti. Ir patikrinu, ar jos tikrai užsidarė.
Rudenį ir žiemą, kai temsta anksti, dažnai grįždavau iš darbo jau tamsoje. Kartais vištos būdavo pačios suėjusios į vidų, bet durelės likdavo atviros. Dabar įrengiau automatines vištidės dureles su laikmačiu ir šviesos jutikliu. Jos pačios užsidaro, kai sutemsta, ir atsidaro ryte. Tai kainavo kelias dešimtis eurų, bet aš daugiau nesijaudinu, jei vėluoju. Vis tiek vakare, jei tik galiu, nueinu patikrinti, ar visos vištos viduje.
Kitos silpnos vietos
Su kaimynu apėjome ir pačią vištidę. Radome dar kelias silpnas vietas. Tarpas po vištidės grindimis, kur lapė galėjo prasikasti. Supuvusi lenta galinėje sienoje. Ventiliacijos anga, uždengta tik plonu tinkleliu. Visas jas sutvarkėme: tarpą užkalėme, lentą pakeitėme, ventiliacijos angą uždengėme tvirtu metaliniu tinklu.
Kaimynas sakė, kad lapei ar kiaunei pakanka labai mažo plyšio, o jauna lapė gali pralįsti ten, kur, atrodo, netilptų net katė. Kiaunė gali pralįsti pro kelių centimetrų angą. Todėl reikia apžiūrėti kiekvieną vištidės kampą.
Ką dar padariau
Vištidę dabar apšviečia šviestuvas su judesio jutikliu. Kai naktį kas nors priartėja, užsidega šviesa. Tai nėra garantija, bet daugelis plėšrūnų nemėgsta staigios šviesos. Kai kurie kaimynai laiko šunį, kuris saugo kiemą naktį. Mūsų šuo miega namuose, bet dabar svarstome jį įprasti būti kieme ir vakarais.
Taip pat sužinojau, kad lapės dažniau artėja prie sodybų žiemą, kai miške ir laukuose sunkiau rasti maisto. Tai metas, kai reikia būti ypač atidiems. Ir dar vienas dalykas: lapės kartais būna užsikrėtusios pasiutlige. Jei lapė elgiasi keistai, nebijo žmonių, eina dieną į kiemą, reikia nesiartinti ir pranešti veterinarijos tarnybai.
Ko nedaryti
Po šio įvykio pirmoji mintis buvo kaip nors atkeršyti. Bet kaimynas perspėjo: lapės yra medžiojamieji gyvūnai, ir jas medžioti gali tik medžiotojai, turintys leidimus. Spąstai, nuodai ir kitos priemonės yra neteisėtos ir pavojingos naminiams gyvūnams, šunims, katėms ir net vaikams. Jei lapė nuolat lankosi sodyboje, geriausia kreiptis į vietos medžiotojų būrelį.
Naujas pradžios taškas
Pavasarį nusipirkau naujų viščiukų ir jauną gaidį. Aptvaras dabar atrodo kaip mažytė tvirtovė: įkastas tinklas, tvirtos durelės, šviestuvas su jutikliu. Nuo tos nakties lapė prie mūsų vištidės nepriartėjo, nors jos pėdsakų ant sniego prie miško krašto kartais matau.
Jei laikote vištas, nelaukite, kol lapė parodys silpnas vietas. Apeikite aptvarą ir vištidę šiandien, patikrinkite, ar tinklas įkastas, ar durelės užsidaro tvirtai, ar nėra plyšių. Ir kiekvieną vakarą uždarykite vištas. Ta viena naktis, kai pamiršite, gali kainuoti visą pulką.























