Pabudau nuo keisto traškesio lauke. Buvo apie trečia valanda nakties, už lango tyliai krito šlapias, sunkus sniegas, pirmasis tą žiemą. Ryte, išėjęs į kiemą, pamačiau, kas traškėjo. Dvi tujos prie vartų buvo išsiskėtusios į šonus, lyg kas būtų jas perplėšęs per vidurį. Kadagio šakos gulėjo ant žemės, nulaužtos sniego svorio. Gyvatvorė, kurią puoselėjau aštuonerius metus, per vieną naktį atrodė kaip po audros.
Turinys (4)
Kodėl šlapias sniegas pavojingesnis už šaltį
Spygliuočiai, ypač kūginės tujos ir kadagiai, turi kelis kamienus ar storas šakas, augančias vertikaliai, viena šalia kitos. Kai ant jų užsninga sausas, purus sniegas, jis dažniausiai nubyra. Bet šlapias, lipnus sniegas prilimpa prie spyglių ir susikaupia tarp šakų. Jo svoris gali siekti dešimtis kilogramų ant vieno augalo. Šakos išsiskečia į šonus, o kartais tiesiog lūžta ties pagrindu.
Dar blogiau, kai po šlapio snygio užeina šaltis. Sniegas sušąla į ledo plutą, ir šakos lieka išskėstos visą žiemą. Pavasarį jos gali nebeatsitiesti, o augalas praranda savo formą visam laikui.
Ką darau dabar prieš žiemą
Dabar kiekvieną lapkritį, prieš pirmąjį sniegą, aprišu visas kūgines tujas ir kadagius. Naudoju natūralų džiuto ar kanapių virvelę, nes ji nepjauna žievės ir pavasarį lengvai nupjaunama. Sintetinė virvė per žiemą gali įsirėžti į šakas, o vielos niekada nenaudoju.
Pradedu nuo apačios, pririšu virvės galą prie storiausio kamieno, o paskui vynioju aplink augalą spirale į viršų, maždaug kas 20–30 centimetrų. Virvę įtempiu tiek, kad šakos būtų suglaustos, bet ne suspaustos. Viršuje pririšu ją taip, kad mazgą pavasarį būtų lengva atrišti. Augalas atrodo kaip suvyniotas cigaras, bet sniegas nebegali išskėsti šakų.
Didesnėms, plačioms tujoms, kurių neįmanoma aprišti visų iš karto, šakas suglaudžiu į kelias grupes ir aprišu kiekvieną atskirai. Jaunus, mažesnius augalus kartais uždengiu agroplėvele arba pastatau virš jų lengvą rėmą, ant kurio nugula sniegas.
Kai sniegas jau prikrito
Per gausų snygį kelis kartus išeinu į kiemą su šluota ir atsargiai nubraukiu sniegą nuo šakų. Svarbiausia daryti tai iš apačios į viršų, lengvai stuksenant, o ne purtant. Jei sniegas jau sušalęs į ledą, šakų geriau neliesti, nes sušalusios jos tampa trapios ir lūžta dar lengviau. Tada geriau palaukti atlydžio.
Gyvatvorės viršų, kuris yra plokščias, kaip stalas, irgi stengiuosi nuvalyti. Ant plokščio paviršiaus sniego susikaupia daugiausia, o jo svoris gali išlaužti visą gyvatvorės liniją.
Ką daryti su sulaužytomis šakomis
Tą rytą, po pirmojo snygio, ilgai stovėjau prie tujų ir galvojau, ar jas išgelbėsiu. Išskėstas šakas atsargiai suglaudžiau ir aprišau, kad pavasarį jos galėtų atsitiesti. Visiškai nulaužtas šakas pavasarį nupjoviau aštriu sekatoriumi tiesiai prie kamieno, o pjūvius užtepiau sodo tepalu. Viena tuja per kelerius metus atsigavo, kita taip ir liko su „skyle“ viename šone.
Nuo tada aprišimas tapo tokiu pat lapkričio darbu kaip ir lapų grėbimas. Užtrunka kelias valandas visam kiemui, o virvės ritė kainuoja vos kelis eurus. Ir kai dabar naktį girdžiu, kaip už lango krenta šlapias sniegas, miegu ramiai. Mano tujos stovi suvyniotos ir laukia pavasario.























