Vynuogyną prie garažo sienos paveldėjau kartu su namu. Du seni krūmai, kurių veislės pardavėjas nežinojo, bet uogos buvo tamsiai mėlynos, saldžios ir kvepiančios braškėmis. Kai nusprendžiau pratęsti vynuogyną palei visą tvorą, nuvažiavau į medelyną ir pamačiau kainą: vazoninis sodinukas – nuo aštuonių iki penkiolikos eurų. Dešimčiai krūmų reikėjo daugiau nei šimto eurų, ir ne faktas, kad rasčiau tokią pačią veislę. Tada kaimynas, senas vyndarys mėgėjas, paklausė: „O ką darai su šakomis, kurias rudenį nukerpi?“ Atsakiau, kad išmetu. Jis tik papurtė galvą.
Turinys (7)
Šimtas eurų komposto krūvoje
Kiekvieną rudenį, kai vynmedžiai numesdavo lapus, juos apgenėdavau ir nukirptus ūglius sumesdavau į komposto krūvą. Kaimynas paaiškino, kad būtent tos šakos yra nemokami nauji krūmai. Vynuogės dauginasi auginiais labai lengvai, ir iš kiekvieno rudenį nukirpto brandaus ūglio galima gauti kelis būsimus sodinukus.
Be to, auginiai iš savo krūmo duoda lygiai tokias pačias uogas kaip motininis augalas. Jokios rizikos nusipirkti ne tą veislę.
Pirmiausia norėjau tai pasitikrinti. Kaimynas atsivedė mane į savo sodą ir parodė eilę vynmedžių palei šiltnamį. „Visi iš auginių, – pasakė jis. – Nė vieno nepirkau.“ Kai kurie jau buvo dešimties metų senumo ir derėjo kasmet.
Kada ir kaip genėti
Kaimynas paaiškino, kad vynmedžiai mūsų krašte dažniausiai genimi rudenį, po lapų kritimo, kai augalas jau ramybės būsenos, bet prieš stipresnius šalčius. Pavasarį genėti vėlu, nes prasidėjus sulėkimui vynmedžiai „verkia“ – iš žaizdų teka sultys, ir augalas nusilpsta.
Genint paliekama tiek ūglių ir akučių, kiek krūmas gali išmaitinti. Visa kita nukerpama. Mano senieji krūmai buvo seniai negenėti, todėl nukirptų ūglių buvo labai daug. Kaimynas pajuokavo, kad iš jų galėčiau pasodinti vynuogyną visam kvartalui.
Kokie ūgliai tinka
Tą rudenį genėjau jau kitaip. Kaimynas parodė, kurie ūgliai tinka. Reikia rinktis šiais metais išaugusius, gerai sumedėjusius ūglius – maždaug pieštuko storio, rudos spalvos, kieti. Jei ūglis perlenkiamas ir traška, o ne lankstosi kaip guma, jis subrendęs. Žali, ploni ar vandeningi ūgliai neperžiemos.
Iš kiekvieno tinkamo ūglio supjausčiau auginius, kurių kiekvienas turėjo dvi–keturias akutes. Apačioje pjūvį dariau tiesiai, iškart po akute, o viršuje – įstrižai, keli centimetrai virš akutės. Taip pavasarį iškart matyti, kur auginio viršus, o kur apačia. Iš vieno geresnio ūglio išėjo trys ar keturi auginiai.
Žiema šaldytuve
Auginius surišau į ryšulėlius po dešimt, pritvirtinau užrašą ir kelioms valandoms pamerkiau į vandenį, kad atsigertų. Tada suvyniojau į drėgną audinį, įdėjau į plastikinį maišelį su keliomis skylutėmis ir padėjau į šaldytuvo daržovių stalčių. Kaimynas savuosius laiko rūsyje, įkastus į drėgną smėlį. Svarbu, kad auginiai neišdžiūtų ir nepradėtų per anksti sprogti.
Per žiemą kas kelias savaites juos patikrindavau. Kartą pastebėjau pelėsio pradžią ant audinio, todėl auginius nuploviau, audinį pakeičiau, ir viskas buvo gerai.
Žmona juokėsi, kad šaldytuve dabar daugiau šakų nei daržovių, o vaikai klausinėjo, kodėl tėtis saugo pagaliukus. Bet kai atėjo vasaris, jie pirmieji bėgdavo prie palangės žiūrėti, ar jau pasirodė šaknelės.
Vasaris ant palangės
Vasario pabaigoje auginius ištraukiau. Kiekvieno apačioje atnaujinau pjūvį, o kelis milimetrus žievės apatinėje dalyje lengvai nubrėžiau peiliu. Kaimynas sakė, kad šaknys pirmiausia išauga būtent ten, kur pažeista žievė. Tada auginius sudėjau į stiklainius su keliais centimetrais vandens ir pastačiau ant palangės.
Po kelių savaičių viršutinės akutės pradėjo sprogti, o apačioje pasirodė baltos šaknelės. Tai pati maloniausia akimirka – lyg mažas stebuklas virtuvėje. Kai šaknys užaugo kelių centimetrų, auginius persodinau į vazonėlius su lengva žeme ir laikiau šviesioje vietoje. Ne visi prigijo: iš trisdešimties auginių šaknis išleido dvidešimt du.
Kelis auginius pražiopsojau: jie išleido lapus, bet šaknų dar nebuvo, ir po savaitės nuvyto. Kaimynas paaiškino, kad šilta palangė skatina pumpurus, o šaknims reikia vėsesnės vietos. Kitais metais auginius laikiau vėsesnėje palangėje, ir prigijo beveik visi.
Pavasaris palei tvorą
Gegužės pabaigoje, kai praėjo šalnos, palei tvorą pasodinau dvylika jaunų vynmedžių. Kelis atidaviau kaimynui, kuris man viską parodė, o kelis – kolegai, kuri seniai norėjo vynuogių. Pirmaisiais metais jie augino šaknis ir ūglius, o trečiais metais pirmieji krūmai užmezgė kekes.
Paskaičiavau, kad medelyne tokie dvylika sodinukų būtų kainavę nuo šimto iki pusantro šimto eurų. Man jie kainavo kelis maišelius žemės, kelis vazonėlius ir šiek tiek kantrybės.
Ir dar vienas dalykas, kurio nesitikėjau: savo auginiais užauginti krūmai jau prisitaikę prie mūsų žiemų, nes motininis augalas jas ištvėrė dešimtmečius. Iš pietų atvežtų medelyno sodinukų tokios garantijos nėra.
Ką darau kiekvieną rudenį
Dabar kiekvieną lapkritį, genėdamas vynmedžius, atrenku gražiausius ūglius ir pasidarau keliolika auginių. Dalį pasilieku, dalį išdalinu. Kaimynai jau žino, kad pavasarį pas mane galima gauti vynuogių daigelių. Pernai vienas jų už tris daigelius atnešė stiklainį savo medaus, o kitas – pintinę slyvų. Pasirodo, nemokami krūmai turi ir dar vieną naudą: jie suartina kaimynus.
O seni vynmedžiai prie garažo, kuriuos kadaise paveldėjau su namu, dabar turi dvylika „vaikų“ palei tvorą ir dar keliolika kaimynų soduose. Vis dar nežinau jų veislės pavadinimo, bet dabar tai jau nebesvarbu.
Jei turite bent vieną vynuogių krūmą, kurio uogos jums patinka, neskubėkite rudenį nukirptų šakų mesti į kompostą. Atrinkite kelis brandžius ūglius, supjaustykite auginiais ir palaikykite šaldytuve iki vasario. Pavasarį turėsite naujų krūmų, o po kelerių metų – vynuogių, kokių neparduoda jokiame medelyne.























