Žinutė nuo nuomotojo atėjo sekmadienio vakarą, kai su drauge žiūrėjome filmą: „Labas, nuo kito mėnesio nuoma bus 650 eurų, nes viskas brangsta. Jei netinka, praneškite per savaitę, ieškosiu kitų nuomininkų.“ Iki tol mokėjome 500. Sustabdžiau filmą ir kelis kartus perskaičiau žinutę. Šimtas penkiasdešimt eurų daugiau. Per metus – 1 800. Ir tik savaitė apsispręsti.
Turinys (4)
Man 28-eri, dirbu klientų aptarnavimo komandos vadove Kaune. Su drauge nuomojamės dviejų kambarių butą Šančiuose jau metus. Butas nėra prabangus: sena virtuvė, kiek girgždančios grindys, bet šviesus, su balkonu ir visai šalia upės. Mums jis patiko. Nuomotojas, vyresnio amžiaus vyras, iki tol buvo malonus ir ramus, retai pasirodydavo, o mes mokėdavome laiku kiekvieną mėnesį.
Pirma reakcija: panika
Pirmas mano jausmas buvo panika. Mes negalime sau leisti 650 eurų. Mūsų bendros pajamos leidžia mokėti nuomą, bet tokio šuolio biudžetas nepakeltų be didelių atsisakymų. Draugė iš karto pradėjo ieškoti kitų butų skelbimuose. Po valandos suradome kelis panašius, bet visi buvo brangesni nei 500, o pigesni – arba labai toli nuo centro, arba tokios būklės, kad net nuotraukose atrodė niūriai.
Supratau, kad persikraustymas irgi kainuos. Naujas užstatas, galbūt tarpininko mokestis, persikraustymo išlaidos, laisvadienis darbe. Ir dar ne faktas, kad per savaitę rasime ką nors tinkamo. Tą vakarą užmigome labai vėlai, abi vis tikrindamos skelbimus telefone.
Sutartis, kurią pagaliau perskaičiau
Kitą rytą, prieš darbą, išsitraukiau nuomos sutartį. Ją pasirašėme prieš metus, ir aš ją buvau perskaičiusi tik paviršutiniškai. Sutartis buvo sudaryta dvejiems metams. O viename iš punktų buvo parašyta, kad nuomos kaina sutarties galiojimo laikotarpiu keičiama tik abiejų šalių rašytiniu susitarimu.
Tai reiškė, kad nuomotojas negali vienašališkai pakelti kainos, kol galioja sutartis. Tiesa, jis gali pasiūlyti, bet mes turime teisę nesutikti. O jei mes nesutinkame, sutartis galioja su ankstesne kaina iki jos pabaigos. Išskyrus atvejus, kai sutartyje numatyta kitaip, bet mūsų sutartyje nieko panašaus nebuvo.
Kolega aštuonerius metus sėdėjo prie gretimo stalo ir už tą patį darbą uždirbo 600 eurų daugiau. Sužinojau atsitiktinai
Tą patį pirkinių krepšelį nupirkau trijose Utenos parduotuvėse. Per mėnesį skirtumas siekė 74 eurus
Po močiutės mirties spintoje radome 11 000 litų, taupytų „juodai dienai“. Banke sužinojome, ką su jais dar galima padaryti
Anyta slapta atvedė kitą moterį į marčios namus ir planavo ją iškraustyti. Bet viena smulkmena viską išdavė
„Išeinu pas kitą, bet pusė tavo verslo priklauso man!“ – pareiškė žmona. Vyras parodė dokumentus, kurių ji nesitikėjo
Kaimynas trejus metus skolinosi mano kopėčias. Kai paprašiau grąžinti, išgirdau, kad jos „jau seniai jo“Pasitarėme su drauge ir nusprendėme ne pykti, o kalbėtis. Supratome, kad kainos tikrai kyla, kad nuomotojui irgi brangsta komunaliniai, remontas, mokesčiai. Bet 30 procentų šuolis per vieną kartą atrodė neteisingas. Ir mes norėjome likti bute.
Pokalbis prie arbatos
Parašiau nuomotojui, kad norėtume susitikti ir pasikalbėti. Jis atėjo kitą dieną vakare. Užvirėme arbatos ir susėdome prie virtuvės stalo. Pradėjau nuo to, kad mums butas labai patinka, kad norime jame likti ilgai ir kad suprantame, jog kainos kyla. Paskui ramiai paminėjau, kad sutartis galioja dar metus ir kad joje numatyta, jog kaina keičiama tik abiejų šalių susitarimu.
Nuomotojas iš pradžių atrodė nustebęs, paskui šiek tiek susigėdęs. Prisipažino, kad sutartį buvo pamiršęs ir kad kainą pakelti nusprendė, kai pamatė, kiek kaimyniniuose namuose prašoma už panašius butus. Taip pat papasakojo, kad jam pačiam sunku: pakilo butų draudimas, reikėjo keisti boilerį, o jo pensija nėra didelė.
Pasiūliau kompromisą. Iki sutarties pabaigos mokėsime 560 eurų, o kai sutartis baigsis, aptarsime naują kainą, atsižvelgdami į rinką. Taip pat pasiūliau, kad pačios pasirūpinsime smulkiu remontu: perdažysime sieną virtuvėje ir pakeisime nusidėvėjusį maišytuvą, jei jis padengs medžiagų kainą. Jis ilgai galvojo, paskui pasakė, kad toks susitarimas jam tinka. Pasirašėme trumpą papildomą susitarimą prie sutarties.
Ką išmokau iš to
Pirmiausia, kad nuomos sutartį reikia perskaityti ne tik pasirašant, bet ir tada, kai kažkas keičiasi. Joje dažnai būna atsakymai į klausimus, apie kuriuos net nežinai, kad gali kilti. Antra, kad panika yra blogas patarėjas. Jei būtume reagavusios iš karto, būtume arba sutikusios su 650 eurų, arba persikraustę į blogesnį butą už tą pačią kainą.
Ir trečia, kad nuomotojas irgi yra žmogus su savo rūpesčiais. Kai kalbiesi ramiai, su faktais, ir pasiūlai sprendimą, dažniausiai galima susitarti taip, kad abi pusės liktų patenkintos. Jis gavo šiek tiek didesnę nuomą ir sutvarkytą virtuvę, o mes – ramybę dar metams.
Kai kitą kartą gavome žinutę iš nuomotojo, ji buvo visai kitokia. Jis parašė, kad kaimynai skundžiasi šildymu, ir paklausė, ar mums nešalta. Atrašėme, kad viskas gerai. Ir pridėjome nuotrauką su nauju maišytuvu.
