Septynis rožių krūmus palei terasą sodinau pati. Kiekvieną pirkau atskirai, kiekvienos vardą žinojau mintinai, o vieną, kreminę, prieš ketverius metus atvežiau iš močiutės sodo. Pernai rudenį, kaip patarė pardavėja sodo prekių parduotuvėje, visas apkaupiau durpėmis – po du didelius maišus. Atrodė, kad padariau viską teisingai. Balandį, kai nukasiau durpių kauburius, penkių krūmų stiebai prie pat žemės buvo juodi, minkšti ir dvokė pelėsiu. Tarp jų buvo ir močiutės rožė.
Turinys (7)
Pavasaris, kurio nesitikėjau
Iš pradžių galvojau, kad rožes nušaldė žiema. Ji buvo permaininga: savaitę šalčio keitė atlydis, paskui vėl šaltis. Bet kai atidžiau pažiūrėjau, supratau, kad šaltis čia niekuo dėtas. Žievė ties žeme nebuvo sutrūkinėjusi, kaip nušalus. Ji buvo išpuvusi, o po ja – rudi, gleivėti audiniai. Keisčiausia, kad viršutinės stiebų dalys, kurios kyšojo iš kauburių, buvo žalios ir gyvos. Rožės žuvo ne nuo šalčio viršuje, o nuo to, kas vyko apačioje, po mano kruopščiai supiltomis durpėmis.
Durpės kauburiuose buvo šlapios kaip kempinė. Kai suspaudžiau saują, iš jos tekėjo vanduo. O po plonu viršutiniu sluoksniu durpės buvo susislėgusios į vientisą, ledu sukibusią masę, kuri dar ir balandį buvo šalta.
Ką pasakė rožių augintoja
Su nuotraukomis telefone nuvažiavau pas moterį, kuri augina rožes jau trisdešimt metų ir prekiauja jomis turguje. Ji pažiūrėjo ir tik atsiduso: „Durpės. Kasmet pavasarį ateina žmonės su tokiomis nuotraukomis.“ Paaiškino, kad durpės puikiai sugeria vandenį, bet jo beveik neatiduoda. Rudenį ir per atlydžius jos prisigeria drėgmės, per šalčius sušąla į ledo luitą, o pavasarį atšyla paskutinės.
Rožė tokiame kauburyje mėnesių mėnesius stovi šlapiame, šaltame, oro nepraleidžiančiame sluoksnyje. Žievė ties šaknies kakleliu pradeda pūti, augalas, kaip sako sodininkai, iššunta. Rožei pavojingas ne tiek šaltis, kiek drėgmė, ypač kai ji derinasi su šalčio ir atlydžio kaita.
Ji dar paklausė, kur stovi mano rožės. Kai pasakiau, kad palei terasą, kur nuo stogo per atlydžius laša vanduo, ji linktelėjo. Ten, kur žiemą kaupiasi vanduo, durpės tampa tikra pelke. Mano dvi rožės, kurios išgyveno, augo terasos kampe, kur stogas išsikiša toliau ir lašai jų nepasiekia.
Dukterėčia nesuprato, kodėl vieną hortenziją geniu, o kitos neliečiu: štai kas lemia vasaros žiedus
Vos nenukirpau pusės būsimų serbentų uogų: štai kokių šakų rudenį negalima šalinti
Bulvės rūsyje pažaliavo ir pasidarė kartokos: ar jas dar galima valgyti ir kodėl tai nutinka
Kieme liko keli beržo rąstai: sužinojau, kaip ant jų galima užsiauginti valgomųjų grybų
Išgirdusi šį patarimą vos nepalaisčiau orchidėjos pienu: štai ką sužinojau prieš tai padarydama
Fikusas meta lapus ir džiūsta? Prieš jį išmesdami patikrinkite šiuos 6 dalykusKodėl taip patarė parduotuvėje
Grįžusi namo, prisiminiau, kodėl apskritai pirkau durpes. Pardavėja sakė, kad jos lengvos, švarios ir lengvai nukasamos pavasarį. Visa tai tiesa. Durpės iš tiesų patogios: maišą lengva parsinešti, jos neturi piktžolių sėklų, o pavasarį jas galima išbarstyti po gėlynu. Bet patogumas žmogui dar nereiškia, kad tai gerai rožei.
Rožių augintoja sakė, kad durpės gali būti naudojamos tik ten, kur dirva labai lengva, smėlinga, o žiemos sausos ir šaltos, ir tik sumaišytos su kitomis medžiagomis. Mūsų klimate, su nuolatiniais atlydžiais ir drėgnomis žiemomis, grynos durpės dažniau pakenkia nei padeda.
Paklausiau, kodėl tada jas taip dažnai siūlo. Ji gūžtelėjo pečiais: „Nes jas lengva parduoti. O pavasarį dėl žuvusių rožių niekas į parduotuvę nebegrįžta.“
Kuo kaupiu dabar
Rožių augintoja papasakojo, kaip daro ji. Rožes apkaupia sausa, puria sodo žeme, sumaišyta su smėliu ar subrendusiu kompostu. Tokia žemė praleidžia vandenį ir nesusiploja į ledo luitą. Kauburį supila dvidešimties–trisdešimties centimetrų aukščio aplink krūmo pagrindą, kad apsaugotų skiepijimo vietą ir apatinius pumpurus. Iš jų pavasarį, jei viršus ir nušals, krūmas atauga.
Svarbu, kad žemė būtų atnešta iš kitur, o ne sugrėbta nuo pačių rožių šaknų, nes taip šaknys tik apnuoginamos. Aš dabar žemę kaupimui pasiruošiu dar rugsėjį: pripilu kelis kibirus ir laikau po stogu, kad liktų sausa.
Kada – svarbiau nei kuo
Antroji mano klaida buvo laikas. Rožes apkaupiau spalio viduryje, kai dar būdavo šilta. Po kauburiu jos ne ilsėjosi, o toliau augino ūglius, drėgnoje šilumoje prasidėjo pelėsis. Augintoja paaiškino, kad rožes reikia dengti tik tada, kai prasideda pastovios šalnos ir žemė pradeda įšalti, dažniausiai lapkričio antroje pusėje. Kelios lengvos šalnos rožėms net naudingos, nes jos užsigrūdina ir sustoja augti.
Prieš kaupdama dabar nuskinu likusius lapus ir išrenku nukritusius lapus aplink krūmus. Juose žiemoja ligos, ypač juodoji dėmėtligė. Ūglių per daug netrumpinu, tik tiek, kad krūmas tilptų po danga.
Eglišakiai vietoje plėvelės
Kai šalčiai įsitvirtina, ant kauburių uždedu eglišakių. Jie sulaiko sniegą, o sniegas yra geriausia antklodė. Po eglišakiais oras cirkuliuoja, ir drėgmė nesikaupia. Plėvelės, kurią kažkada naudojo kaimynė, nenaudoju: po ja per atlydžius susidaro garinė, ir rožės iššunta dar greičiau nei po durpėmis.
Pavasarį dangą nuimu palaipsniui. Pirmiausia eglišakius, kai nutirpsta sniegas, o žemės kauburius nukasu tik praėjus didžiosioms šalnoms, per kelis kartus, debesuotomis dienomis. Taip rožės nepatiria staigaus saulės smūgio.
Pirmąsias savaites po atidengimo dar stebiu orus. Jei prognozuojama stipri šalna, ant ką tik atidengtų krūmų užmetu agroplėvelę vienai nakčiai, o rytą vėl ją nuimu.
Močiutės rožė
Iš penkių pažeistų krūmų išgelbėti pavyko du. Nupjoviau juos iki sveikos, žalios žievės, ir iš apatinių pumpurų jie išleido naujus ūglius. Trys kiti, tarp jų ir močiutės kreminė, nebeatsigavo.
Bet istorija baigėsi geriau, nei galėjo. Kai pasakojau tai mamai, ji prisiminė, kad močiutės sode tokia pati rožė dar auga prie seno šulinio. Vasarą iš jos nusipjoviau kelis ūglius ir įšakninau po stiklainiu. Du prigijo ir šiandien jau turi po kelis stiprius ūglius. Šį rudenį jie bus apkaupti sausa žeme ir uždengti eglišakiais, o maišas durpių liks stovėti sandėliuke daigams, kur jam ir vieta.
