Kardelius auginu jau kelerius metus, ir kiekvieną rudenį jų svogūnėlius iškasu, o pavasarį vėl sodinu. Pernai kardelių buvo ypač daug – visa lysvė palei namo sieną, apie keturiasdešimt svogūnėlių įvairių spalvų. Rudenį juos iškasiau, sudėjau į kartoninę dėžę ir nunešiau į rūsį. Kovo pabaigoje, atidariusi dėžę, pajutau saldų, pelėsiu atsiduodantį kvapą. Dauguma svogūnėlių buvo minkšti, kai kurie suspaudus tiesiog susmigdavo kaip kempinė, kiti buvo apaugę pilku pelėsiu. Iš keturiasdešimties sveikų liko vos šeši. Tą vasarą lysvė palei namą buvo beveik tuščia.
Turinys (9)
Kur suklydau
Kai papasakojau apie tai gėlininkei, iš kurios kažkada pirkau pirmuosius kardelius, ji paklausė, kiek laiko svogūnėlius džiovinau prieš dedant į dėžę. Prisipažinau, kad iškasusi tiesiog nukirpau stiebus, nupurčiau žemes ir po dienos kitos sudėjau į dėžę. Ji papurtė galvą: „Tai ir yra jūsų klaida. Kardelių svogūnėliai turi būti džiovinami kelias savaites.“
Iškasti svogūnėliai turi daug drėgmės. Jei jie sudedami į dėžę dar drėgni, ypač sandariai, drėgmė niekur nedingsta. Vėsiame rūsyje ji kaupiasi, ir prasideda puvinys. Kardelių svogūnėliai ypač jautrūs grybinėms ligoms, kurios sukelia puvinį sandėliuojant. Užtenka vieno užkrėsto svogūnėlio, ir liga persimeta į kitus.
Kada iškasti
Gėlininkė paaiškino viską nuo pradžių. Kardelius iškasti reikia rudenį, kai lapai pradeda gelsti, bet dar prieš didesnes šalnas. Dažniausiai tai būna rugsėjo pabaigoje ar spalį. Svogūnėliai turi spėti subręsti po žydėjimo, todėl iškasti per anksti taip pat negerai.
Kasti reikia sausą dieną, atsargiai, šakėmis ar kastuvu, toliau nuo stiebo, kad nepažeistum svogūnėlių. Pažeisti svogūnėliai pūva greičiausiai.
Džiovinimas – svarbiausias žingsnis
Iškastus kardelius dabar džiovinu taip, kaip mane išmokė gėlininkė. Pirmiausia nukerpu stiebus, palikdama kelių centimetrų kelmelį. Nupurtau žemes, bet neplaunu. Tada svogūnėlius išdėlioju vienu sluoksniu ant tinklelio ar laikraščių šiltoje, sausoje, vėdinamoje vietoje. Man tai yra šildoma veranda. Svarbu, kad būtų šilta – maždaug kambario temperatūra ar šiek tiek daugiau – ir kad cirkuliuotų oras.
Ten svogūnėliai džiūsta dvi–tris savaites, kartais net mėnesį. Per tą laiką jų išorinis lukštas sukietėja, o apačioje esantys senieji, jau išsekę svogūnėliai pasidaro sausi ir lengvai atsiskiria.
Valymas ir rūšiavimas
Kai svogūnėliai gerai išdžiūsta, juos išvalau. Kiekvieno kardelio svogūnėlio apačioje yra senasis, pernykštis svogūnėlis – suvytęs ir kietas. Jį atsargiai nulaužiu. Taip pat nulupu kelis išorinius, purvinus lukštus, bet ne visus. Tada svogūnėlius apžiūriu.
Visus, kurie minkšti, turi tamsių dėmių, įdubimų ar pelėsio, išmetu. Gailėtis negalima. Vienas sergantis svogūnėlis dėžėje gali užkrėsti visus kitus. Kai kurie gėlininkai sveikus svogūnėlius dar trumpam pamerkia į dezinfekuojančią priemonę ir vėl gerai išdžiovina. Aš kol kas apsieinu be to, bet atidžiai rūšiuoju.
Mažus vaikelius – smulkius svogūnėlius, kurie susidaro aplink didžiuosius – laikau atskirai. Iš jų po kelerių metų užauga nauji kardeliai.
Kaip laikau žiemą
Gerai išdžiovintus ir išvalytus svogūnėlius dabar laikau ne sandarioje dėžėje, o popieriniuose maišeliuose ar tinkleliuose, kuriuose cirkuliuoja oras. Kiekvieną veislę – atskirai, su užrašu. Juos padedu vėsioje, sausoje vietoje, kur temperatūra maždaug penki–dešimt laipsnių šilumos. Šiltame kambaryje svogūnėliai gali per anksti pradėti dygti, o drėgname rūsyje – pūti.
Mūsų rūsys pasirodė per drėgnas, todėl dabar svogūnėliai žiemoja nešildomame, bet neįšąlančiame sandėliuke. Kartą per mėnesį juos apžiūriu ir išrenku tuos, kurie pradėjo minkštėti.
Ženklai, kad kažkas negerai
Gėlininkė išmokė, į ką žiūrėti apžiūrint. Saldus, pūvantis kvapas reiškia, kad kažkuris svogūnėlis pradėjo pūti. Minkštas, tarsi guminis svogūnėlis jau nebus geras. Tamsios, įdubusios dėmės ant lukšto ar po juo – grybinės ligos ženklas. Pilkas ar žalsvas pelėsis – per daug drėgmės.
Ir atvirkščiai: sveikas svogūnėlis yra kietas, sunkus, su sausu, šiugždančiu lukštu.
Kiek kainavo klaida
Pavasarį, kai praradau beveik visus kardelius, teko pirkti naujų. Kokybiški kardelių svogūnėliai sodo prekių parduotuvėje kainavo apie eurą ar daugiau už vienetą, o retesnės veislės – dar brangiau. Keturiasdešimčiai svogūnėlių būtų reikėję kelių dešimčių eurų. O kai kurių veislių, kurias buvau gavusi iš kaimynės, nusipirkti nebuvo galima niekur.
Dabar žinau, kad svarbiausias darbas rudenį yra ne iškasti kardelius, o juos tinkamai išdžiovinti.
Tripsai – nematomi kenkėjai
Gėlininkė perspėjo dar dėl vienos bėdos. Kardelius dažnai puola tripsai – smulkūs vabzdžiai, kurie vasarą pažeidžia lapus ir žiedus, o rudenį gali likti ir ant svogūnėlių, po lukštais. Žiemą šiltoje vietoje jie toliau minta svogūnėliais, ir šie tampa lipnūs, rudi, su sidabriškomis dėmelėmis. Tokie svogūnėliai pavasarį dygsta silpnai ar visai nedygsta.
Todėl gėlininkė patarė svogūnėlius laikyti vėsiai, nes tripsai šaltyje nesidaugina, ir prieš sodinimą pavasarį juos apžiūrėti. Jei pastebite pažeidimų, juos galima nuplauti šiltu vandeniu ar apdoroti tinkama priemone. Ji pati prieš sodinimą svogūnėlius kelioms minutėms pamerkia į šiltą vandenį ir gerai nusausina.
Ta pati taisyklė ir kitoms gėlėms
Gėlininkė sakė, kad panašios taisyklės galioja ir kitoms žiemai iškasamoms gėlėms. Jurginų gumbams, kanoms, begonijų gumbams taip pat svarbu tinkamai išdžiūti ir būti laikomiems ne per drėgnai ir ne per šiltai. Tik jurginų gumbai neturi per daug išdžiūti, kitaip jie susiraukšlėja, todėl juos dažnai laiko pjuvenose ar smėlyje.
Šiais metais mano kardeliai jau trečią savaitę džiūsta ant verandos tinklelio. Jie kieti, sausi ir kvepia ne pelėsiu, o žeme. Jei ir jūs ką tik iškasėte kardelius, neskubėkite jų dėti į dėžę. Duokite jiems kelias savaites šilumos ir oro, ir pavasarį jūsų gėlynas bus toks pat spalvingas kaip šią vasarą.























