Šilauoges pasodinome prieš trejus metus: penkis krūmus palei tvorą, į specialiai paruoštą rūgščią žemę. Šiemet jos pirmą kartą gerai užderėjo, ir visą rugpjūtį vaikai skabė uogas tiesiai nuo šakų. Spalio pabaigoje, kai užsukau į sodą, pamačiau, kad visi krūmai tapo ryškiai raudoni. Lapai degė nuo tamsiai bordo iki oranžinės spalvos. Kaimynė, perkėlusi galvą per tvorą, susirūpinusi pasakė: „Tavo šilauogės serga. Mano močiutės serbentai taip paraudo prieš nudžiūdami. Rauk, kol neužkrėtė kitų.“ Jau buvau beeinanti kastuvo. Laimei, pirmiausia paskambinau medelyno, kuriame pirkau krūmus, savininkei.
Turinys (8)
Raudoni lapai rudenį – normalu
Medelyno savininkė, išgirdusi mano istoriją, nusijuokė. Ji paaiškino, kad sodinės šilauogės yra lapus metantys krūmai. Kaip ir klevai ar ąžuolai, rudenį jos nusidažo ryškiomis spalvomis, o paskui numeta lapus. Būtent ryški raudona, oranžinė ar bordo spalva rudenį yra viena iš priežasčių, kodėl šilauogės sodinamos ir kaip dekoratyviniai krūmai. Sveikas krūmas rudenį turi būti raudonas.
Lapuose vasarą vyrauja žalias chlorofilas. Rudenį, kai dienos trumpėja ir atvėsta, augalas jį suskaido ir sugrąžina vertingas medžiagas į šakas bei šaknis. Tada išryškėja kitos spalvinės medžiagos – raudonos ir oranžinės. Kuo saulėtesnis ir vėsesnis ruduo, tuo ryškesnės spalvos.
Kaimynės močiutės serbentai, matyt, tikrai sirgo, bet tai visai kitas atvejis.
Kada raudoni lapai – blogas ženklas
Medelyno savininkė iškart pridūrė, kad yra situacijų, kai raudoni šilauogių lapai iš tiesų rodo bėdą. Svarbiausia – metų laikas ir kaip lapai parausta.
Jei lapai paraudonuoja vasarą, birželį ar liepą, kai krūmas turėtų būti žalias, tai jau ženklas, kad kažkas negerai. Dažniausia priežastis – fosforo trūkumas arba tai, kad augalas jo negali pasisavinti. Taip nutinka, kai dirva per šalta, per šlapia arba jos rūgštingumas netinkamas.
Jei lapai pagelsta, o gyslos lieka žalios, dažniausiai trūksta geležies. Šilauogės gali pasisavinti geležį tik rūgščioje dirvoje. Kai dirva tampa per mažai rūgšti, pavyzdžiui, kai krūmai laistomi kietu šulinio vandeniu ar tręšiami netinkamomis trąšomis, geležis lieka dirvoje, bet augalas jos negauna.
Jei lapai ruduoja nuo kraštų, džiūsta, o ant jų atsiranda dėmių, tai gali būti grybinė liga arba vandens trūkumas. Tokie lapai paprastai būna ne ryškiai raudoni, o rudi ir sausi.
Paprastas patikrinimas
Kad būčiau rami, medelyno savininkė patarė apžiūrėti krūmus. Pirmiausia pažiūrėti į pumpurus. Sveikas krūmas rudenį turi apvalius, storus žiedpumpurius šakų galuose ir mažesnius lapų pumpurus. Mano krūmuose pumpurų buvo daug, jie buvo tvirti.
Antra – patikrinti šakas. Sveika šaka lanksti, o jei šiek tiek nubraukiama žievė, po ja matyti žalsvas sluoksnis. Sausa, ruda ir trapi šaka rodo, kad ji nudžiūvusi.
Trečia – pažiūrėti, ar lapai parausta tolygiai visame krūme. Rudens spalvos dažniausiai pasirodo visame krūme panašiu metu. Jei paraudusi tik viena šaka, o kitos žalios, ta šaka gali būti pažeista ar serganti.
Mano šilauogėms viskas buvo gerai.
Ką darau su šilauogėmis rudenį
Kadangi jau buvau susirūpinusi, paklausiau, ką šilauogėms reikia daryti rudenį. Medelyno savininkė pasakė, kad svarbiausia – netrukdyti joms pasiruošti žiemai.
Šilauogių rudenį nebetręšiu azoto trąšomis. Azotas skatina augti naujus ūglius, kurie nespėja sumedėti iki šalčių ir nušąla. Jei ir tręšti, tai vasaros pradžioje, o rudenį – nebent kalio trąšomis, ir tai tik jei dirvos tyrimas rodo, kad jo trūksta.
Krūmų rudenį negeniu. Šilauogės genimos anksti pavasarį, kai matyti, kurios šakos peržiemojo. Rudenį nukirpus šakas, galima netyčia pašalinti žiedpumpurius ir sumažinti kitų metų derlių.
Prieš šalčius užpiliu storesnį sluoksnį rūgštaus mulčio: pušų žievės, spyglių ar rūgščių durpių. Mulčias apsaugo šaknis nuo šalčio, nes šilauogių šaknys yra arti paviršiaus, ir padeda išlaikyti rūgščią dirvą. Mulčio nededu iki pat šakų pagrindo, kad šakos nesupūtų.
Jei ruduo sausas, prieš įšąlant žemei krūmus gerai palaistau. Žiemą augalas taip pat netenka drėgmės, o įšalusi žemė jos nebeduoda.
Lietaus vanduo, o ne šulinio
Medelyno savininkė dar paklausė, kuo laistau šilauoges vasarą. Kai pasakiau, kad šulinio vandeniu, ji patarė pagalvoti apie lietaus vandenį. Šulinio vanduo dažnai būna kietas, su daug kalkių, ir ilgainiui jis mažina dirvos rūgštingumą. Tai viena dažniausių priežasčių, kodėl šilauogės po kelerių metų pradeda skursti ir gelsti.
Dabar po lietvamzdžiu stovi statinė, kurios vanduo skirtas šilauogėms. O pavasarį patikrinsiu dirvos rūgštingumą paprastu testu, kurį galima nusipirkti sodo prekių parduotuvėje.
Kai lapai nenukrinta
Kartais šilauogių lapai paraudonuoja, bet nenukrinta iki pat žiemos, ypač kai ruduo šiltas, o šalnos ateina staiga. Medelyno savininkė sakė, kad tai nėra pavojinga. Lapai nukris per žiemą ar pavasarį, kai krūmas pradės augti. Juos nuo krūmo nuskinti nebūtina. Bet jei jie nukrito ant žemės ir ant jų matyti dėmių ar pelėsio, geriau juos surinkti ir išmesti, kad ligos nežiemotų sode.
Paukščiai ir kiškiai
Paskutinis patarimas buvo apie žiemos svečius. Kiškiai ir stirnos kartais apgraužia šilauogių šakeles, ypač jaunų krūmų, o paukščiai pavasarį gali nulesti žiedpumpurius. Jei sode jų daug, krūmus žiemai verta apjuosti tinkleliu.
Ką atsakiau kaimynei
Kitą dieną nuėjau pas kaimynę ir papasakojau, ką sužinojau. Ji ilgai žiūrėjo į mano raudonus krūmus, o paskui pasakė, kad gal ir jai reikėtų pasisodinti kelias šilauoges, nes jos rudenį gražesnės už bet kokį gėlyną.
Mano šilauogės numetė lapus lapkričio pradžioje. Šakose stori pumpurai laukia pavasario. Jei ir jūsų šilauogės rudenį nusidažė raudonai, nesiskubinkite griebti kastuvo. Patikrinkite pumpurus ir šakas, ir greičiausiai pamatysite, kad krūmas tiesiog ruošiasi žiemai taip, kaip ir turėtų.























