Vieną rudenį išėjau į sodą tvirtai nusprendęs pagaliau sutvarkyti senąją obelį. Jos šakos buvo išsikerojusios į visas puses, viduje raizgėsi ploni ūgliai, o viršūnėje styrojo visa puokštė stačiai augančių šakų. Pasiėmiau sekatorių ir jau ruošiausi pradėti, kai pro tvorą mane pašaukė kaimynas. „Palauk, žmogau, – nusijuokė jis. – Tu bent žinai, kurias šakas pjausi? Nes gali netyčia iškirpti ir kitų metų obuolius!“
Turinys (9)
- Kada geriausia genėti obelis rudenį?
- Kokias šakas pirmiausia pašalinu?
- Ką daryti su į lajos vidų augančiomis šakomis?
- Ar būtina išpjauti visus vilkūglius?
- Kurių obels šakų geriau neliesti?
- Kaip teisingai nupjauti šaką?
- Dažniausios klaidos genint obelis
- Ką darau su nupjautomis šakomis?
- Dažniausiai užduodami klausimai
Iš pradžių pamaniau, kad kaimynas tiesiog mėgsta dalyti patarimus, bet jo žodžiai privertė susimąstyti. Juk anksčiau genėdamas dažniausiai žiūrėdavau, kad medis atrodytų tvarkingas, o ne į tai, kur formuojasi vaisiniai pumpurai. Pasidomėjęs supratau, kad stiprus genėjimas vėlyvą rudenį, ypač prieš šalčius, nėra pats geriausias pasirinkimas.
Nuo tada rudenį obelis pirmiausia kruopščiai apžiūriu, pašalinu tik būtiniausias pažeistas šakas, o pagrindinius lajos formavimo darbus planuoju žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį.
Kada geriausia genėti obelis rudenį?
Rudenį obelį patogiausia apžiūrėti tuomet, kai derlius jau nuimtas, o nukritus lapams gerai matoma visa lajos struktūra. Tačiau tai nereiškia, kad reikia iš karto išpjauti visas nereikalingomis atrodančias šakas. Lietuvos sąlygomis didesnius genėjimo darbus paprastai saugiau atlikti žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį, kai stipriausi šalčiai jau praėję. Tuomet galima geriau įvertinti ir per žiemą atsiradusius pažeidimus.
Rudenį, jei būtina, apsiriboju nedideliu sanitariniu genėjimu. Darbui renkuosi sausą dieną, kai temperatūra teigiama, o artimiausiu metu nenumatomi stiprūs šalčiai. Jei obelis atrodo sveika ir niekas nelūžę, kartais apskritai jos neliečiu. Mano manymu, vienas geriausių rudens darbų yra pasižymėti, ką reikės tvarkyti pavasarį.
Kokias šakas pirmiausia pašalinu?
Obelies apžiūrą pradedu ne nuo viršūnės, o nuo kamieno ir pagrindinių šakų. Ieškau visiškai nudžiūvusių, nulūžusių arba pavojingai pakibusių šakų, kurios žiemą gali neatlaikyti sniego svorio. Taip pat atkreipiu dėmesį į šakas su aiškiais ligų požymiais, pavyzdžiui, žievės pažeidimais ar džiūstančiomis viršūnėmis. Jei pažeidimas rimtas arba jo priežastis neaiški, geriau pirmiausia nustatyti problemą.
Česnakų mirkymas druskos tirpale prieš sodinimą: ar verta ir kaip nepakenkti derliui
Pavasarį atidariau dėžę su gėlių gumbais ir pasigailėjau: šios klaidos daugiau nekartoju
Po kokių daržovių sodinti žieminius česnakus: 6 netinkamos vietos ir geriausi priešsėliai
Neskubėkite dengti rožių po pirmųjų šalnų: štai kada tai darau, kad pavasarį kerai būtų sveiki
Vynmedžio auginiai gali neperžiemoti dėl vienos klaidos – štai kaip juos apsaugoti nuo šalčio
Chrizantemos gali neištverti žiemos ne dėl šalčio: viena klaida dengiant kerus pražudo net stiprius augalusYpač svarbu pašalinti nulūžusias šakas, kurios gali toliau plėšti žievę arba kelti pavojų žmonėms. Aiškiai sergančią medieną taip pat reikia tinkamai sutvarkyti, tačiau pjauti stengiuosi kuo mažiau. Jeigu šakos sveikos ir niekam netrukdo, jų šalinimą atidedu tinkamesniam laikui. Taip medis prieš žiemą nepatiria bereikalingų pažeidimų.
Ką daryti su į lajos vidų augančiomis šakomis?
Mano senoji obelis ilgainiui išaugino nemažai šakų, kurios buvo nukreiptos tiesiai į lajos vidų. Kai kurios kryžiavosi, kitos trynėsi viena į kitą, todėl vėjuotomis dienomis ant žievės atsirasdavo pažeidimų. Pernelyg tankioje lajoje prasčiau cirkuliuoja oras, o po lietaus lapai gali ilgiau išlikti drėgni. Tokios sąlygos nepalankios ir geram vaisių nokimui, ir bendrai medžio sveikatai.
Vis dėlto rudenį neskubu išretinti visos lajos. Jei matau vieną kitą ploną, aiškiai besitrinančią šakelę, galiu ją atsargiai pašalinti tinkamu oru. Tačiau didesnį susikryžiavusių šakų tvarkymą palieku žiemos pabaigai. Svarbiausia iš anksto nuspręsti, kurią šaką verta išsaugoti, o ne kirpti abi vien todėl, kad jos susiliečia.
Ar būtina išpjauti visus vilkūglius?
Ant senesnių obelų dažnai išauga ilgi, stiprūs, beveik vertikaliai kylantys ūgliai, vadinamieji vilkūgliai. Jie paprastai auga labai sparčiai ir gali smarkiai sutankinti lają. Kai tokių ūglių daug, atrodo, kad medis visas savo jėgas skiria šakoms, o ne obuoliams. Tačiau ir čia svarbu nepulti visko pjauti iš eilės.
Daugumą netinkamoje vietoje augančių vilkūglių galima pašalinti per pagrindinį genėjimą, bet dalį kartais verta palikti. Tinkamai išdėstytas ūglis gali padėti atnaujinti senstančią lajos dalį arba ilgainiui tapti vaisine šaka. Be to, labai stipriai nugenėjus obelį, ji gali išleisti dar daugiau vilkūglių. Todėl pirmiausia vertinu, kokią paskirtį kiekvienas ūglis galėtų atlikti.
Kurių obels šakų geriau neliesti?
Štai čia anksčiau dažniausiai ir suklysdavau. Manydavau, kad kuo daugiau trumpų šakelių iškarpysiu, tuo gražiau atrodys medis. Tačiau būtent ant trumpų vaisinių šakelių dažnai formuojasi žiediniai pumpurai, iš kurių kitais metais gali išaugti obuoliai. Todėl sveikų vaisinių darinių be aiškios priežasties nešalinu.
Taip pat stengiuosi išsaugoti gerai išsidėsčiusias horizontalias ar šiek tiek pasvirusias šakas. Jos dažnai yra svarbios vaisių auginimui ir padeda išlaikyti subalansuotą lają. Sveikų pagrindinių šakų nešalinu vien todėl, kad norisi sumažinti medžio aukštį. Ypač atsargiai elgiuosi su jaunomis obelaitėmis, kurių laja dar tik formuojasi.
Kaip teisingai nupjauti šaką?
Prieš imdamasis darbo visada patikrinu, ar sekatorius pakankamai aštrus. Atšipęs įrankis gali traiškyti medieną ir plėšyti žievę, todėl pjūvis tampa netvarkingas. Jei dirbu su ligos pažeistomis šakomis, įrankius dezinfekuoju, kad sumažinčiau infekcijos pernešimo riziką. Stengiuosi, kad pjūvis būtų švarus ir lygus.
Šaką pašalinu ties jos pagrindu, išsaugodamas natūralų šakos žiedą, kuris matomas prie jungties su kamienu ar stambesne šaka. Nepjaunu visiškai lygiai su kamienu, tačiau nepalieku ir ilgo stuobrelio. Jei tenka šalinti stambesnę šaką, naudoju kelių pjūvių metodą, kad krisdama ji nenuplėštų žievės. Vis dėlto tokių darbų rudenį paprastai vengiu.
Mano svarbiausia taisyklė: rudenį geriau palikti vieną sveiką šaką, negu be reikalo išpjauti didelę lajos dalį. Obelis geriausiai prižiūrima tada, kai kiekvienas pjūvis turi aiškią priežastį.
Dažniausios klaidos genint obelis
Pirmoji klaida – per stiprus genėjimas prieš žiemą. Kai medis ilgai neprižiūrėtas, kyla pagunda viską sutvarkyti per vieną savaitgalį. Tačiau stiprus genėjimas gali išbalansuoti augimą ir paskatinti gausų vilkūglių formavimąsi. Jei obelis labai apleista, jos atjauninimą geriau išdėstyti per kelerius metus.
Antroji klaida – visų jaunų ūglių trumpinimas. Toks genėjimas gali paskatinti dar stipresnį naujų šakų augimą, o ne norimą vaisinių šakelių formavimąsi. Trumpindamas kiekvieną ūglį be aiškaus tikslo galiu pašalinti dalį būsimų vaisinių darinių. Todėl geriau išsaugau sveikas, tinkamai augančias šakas.
Trečioji klaida – automatiškai tepti kiekvieną pjūvį sodo tepalu. Taisyklingai padarytiems nedideliems pjūviams paprastai nereikia papildomo užtepimo, nes medis pats formuoja žaizdą dengiančius audinius. Daug svarbiau išsaugoti šakos žiedą ir nepažeisti aplinkinės žievės. Jei medis serga arba žaizda neįprasta, tinkamą priežiūrą reikėtų pasirinkti pagal konkrečią problemą.
Ką darau su nupjautomis šakomis?
Baigęs darbą nepalieku šakų krūvos po obelimi. Sveiką medieną galima susmulkinti ir panaudoti ūkyje, tačiau akivaizdžiai sergančias dalis tvarkau atskirai. Ypač svarbu iš sodo pašalinti įtartinus ligų pažeistus ūglius, kad jie neliktų prie vaismedžių. Taip pat surenku ant šakų užsilikusius sudžiūvusius vaisius, jei jų yra.
Rudenį man patinka apžiūrėti visą sodą ir pasižymėti, kurioms obelims pavasarį reikės daugiau dėmesio. Kartais nufotografuoju lają iš kelių pusių, kad vėliau lengviau prisiminčiau problemiškas vietas. Tai padeda dirbti nuosekliai ir nepasikliauti vien tos dienos nuotaika. Juk genėjimas turėtų būti apgalvotas darbas, o ne varžybos, kiek šakų pavyks nupjauti.
O jūs kada genite obelis – rudenį ar ankstyvą pavasarį? Gal ir jums yra pasitaikę, kad po stipraus genėjimo medis išaugino daugybę vilkūglių, bet obuolių buvo mažiau? Parašykite komentaruose – man įdomu sužinoti, kokios genėjimo taisyklės geriausiai pasiteisino jūsų sode!
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar galima genėti obelį spalio ar lapkričio mėnesį? Jei būtina, galima atsargiai pašalinti nulūžusias, sausas ar aiškiai sergančias šakas, kai oras tinkamas. Tačiau vėlyvą rudenį stipraus genėjimo geriau vengti, ypač artėjant šalčiams. Didesnį lajos formavimą paprastai palieku žiemos pabaigai arba ankstyvam pavasariui.
Ar kasmet reikia pašalinti visus vilkūglius? Ne, nes dalis jų gali būti naudinga formuojant ar atjauninant obelį. Tačiau netinkamoje vietoje augantys stiprūs vertikalūs ūgliai dažnai tankina lają ir užstoja šviesą. Todėl kiekvieną jų įvertinu atskirai.
Ar nugenėjus obelį kitais metais derlius bus gausesnis? Tinkamas genėjimas padeda išlaikyti gerą lajos apšvietimą ir sveiką vaisinių šakų struktūrą, tačiau gausaus derliaus negarantuoja. Obuolių kiekis priklauso ir nuo veislės, žiedų apdulkinimo, pavasarinių šalnų bei medžio būklės. Todėl genėjimą vertinu kaip vieną iš svarbių sodo priežiūros darbų.
