Man septyniasdešimt dveji. Jau trylika metų esu išsiskyręs, o per tą laiką bandžiau kurti santykius su dviem moterimis. Su pirmąja išbuvome maždaug metus, su antrąja – trejus, tačiau nė vieni santykiai netapo tokiais, kokių tikėjausi. Keisčiausia, kad dabar geriausiai sutariu su savo buvusia žmona, su kuria pragyvenome daugiau nei tris dešimtmečius. Gyvenu vienas ir pirmą kartą per daugelį metų jaučiuosi taip, lyg pagaliau galėčiau ramiai atsikvėpti.
Turinys (15)
- Po daugiau nei trisdešimties metų santuokos nusprendžiau skirtis
- Skyrybos praėjo ramiau, nei tikėjausi
- Likęs vienas numečiau septyniolika kilogramų
- Pirmąją moterį po skyrybų sutikau parke
- Iš pradžių tai atrodė rūpestis, o paskui pradėjau jaustis kontroliuojamas
- Kai paprašiau daugiau laiko savo šeimai, ji nustojo su manimi kalbėtis
- Vienas telefono skambutis užbaigė mūsų santykius
- Po pusmečio sutikau Eleną
- Trejus metus gyvenome atskirai ir maniau, kad radome geriausią sprendimą
- Elena paprašė prisidėti prie anūkės buto pirkimo
- Po mano atsisakymo prasidėjo priekaištai
- Vieno buvusio kolegos mirtis privertė dar kartą susimąstyti
- Ko mane išmokė trys moterys mano gyvenime
- Kodėl nebenoriu gyventi su moterimi po vienu stogu
- Būdamas 72-ejų pagaliau nebesistengiu niekam nieko įrodyti
Kai pasakau pažįstamiems, kad nebeieškau moters bendram gyvenimui, dažnas pažvelgia su gailesčiu. Atrodo, žmonės įsivaizduoja, kad senatvėje vienatvė būtinai reiškia tuščius namus, nuobodžius vakarus ir laukimą, kol kas nors paskambins. Tačiau mano dienos visai nepanašios į tokį vaizdą. Turiu vaikų, anūkų, draugų, mėgstamų užsiėmimų ir pakankamai planų, kad kartais net pritrūksta laiko. Tik prie šios ramybės atėjau ne iš karto, o po kelių santykių, kurie išmokė mane labai aiškiai suprasti, ko noriu iš likusio gyvenimo.
Po daugiau nei trisdešimties metų santuokos nusprendžiau skirtis
Su Natalija kartu pragyvenome daugiau nei trisdešimt metų. Kai man sukako penkiasdešimt devyneri, mūsų santuoka baigėsi. Nebuvo nei neištikimybės, nei didžiulio skandalo, nei vieno lemtingo įvykio, po kurio būčiau trenkęs durimis. Tiesiog vieną dieną supratau, kad esu pavargęs nuo mūsų bendro gyvenimo ir nebenoriu taip praleisti dar dvidešimties metų.
Pastaraisiais santuokos metais labai skyrėsi mūsų požiūris į kasdienybę. Natalija dažnai skundėsi galvos skausmais, silpnumu, pradėjo daugiau ką nors pamiršti, tačiau pas gydytoją eiti nenorėjo. Siūlydavau jai pasitikrinti sveikatą, išeiti pasivaikščioti, kartais nueiti į baseiną. Ji tokius pasiūlymus dažniausiai suprasdavo kaip priekaištus, nors man iš tiesų rūpėjo, kaip ji jaučiasi.
Vakarais Natalija mėgdavo ilgai žiūrėti serialus ir užkandžiauti saldumynais, o aš norėjau daugiau judėti, anksčiau eiti miegoti, ką nors veikti kartu. Pamažu nustojome kalbėtis apie dalykus, kurie abu džiugintų. Net paprastas pasiūlymas pasivaikščioti kartais virsdavo ginču. Nežinau, ar tada dar mokėjome išgirsti vienas kitą, tačiau aiškiai jaučiau, kad gyvename po vienu stogu, o tolstame vis labiau.
„Kam man mokėti už nuomą, jei tavo bute yra laisvų kambarių?“ – po mėnesio pažinties pareiškė vyras
Man 61-eri. Persikėliau pas vyrą, o po mėnesio jis pateikė sąskaitą – vieną eilutę teko skaityti du kartus
Mama surengė prabangų pokylį už mano pinigus, o žmoną pavertė tarnaite. Viskas pasikeitė, kai išvydau juodą maišą
„Aš vyras, savo jau atidirbau, o tu gaminsi ir skalbsi.“ Tokį pasiūlymą gavau per pasimatymą, bet mano atsakymas jam nepatiko
„Tavo amžiuje saldumynų jau negalima!“ – išgirdau iš vyro per pasimatymą. Tai, ką padariau, jis prisimins ilgai
Būdama 55-erių priėmiau vyrą gyventi į savo namus. Po pusmečio išgirdau žodžius, kurių nepamiršiu visą gyvenimąSkyrybos praėjo ramiau, nei tikėjausi
Kai pasakiau Natalijai, kad noriu skirtis, ji iš pradžių verkė. Man ir pačiam buvo sunku, nes trisdešimt bendrų metų neišnyksta vien dėl to, kad du žmonės nebesutaria. Vis dėlto po kurio laiko sugebėjome ramiai pasikalbėti ir pasidalyti turtą. Didesnis butas liko jai, o aš persikėliau į nedidelį vieno kambario butą, kurį buvau paveldėjęs iš tėvų.
Net vasarnamio nereikėjo parduoti. Sutarėme, kad vasarą ten galės atvažiuoti Natalija su anūkais, o pavasarį ir rudenį juo daugiau naudosiuosi aš. Vaikams toks mūsų sprendimas iš pradžių atrodė keistas, tačiau jiems buvo svarbu, kad nesipyktume. Ir įdomiausia nutiko po maždaug pusmečio, kai netikėtai vėl pradėjome normaliai kalbėtis.
Natalija paskambindavo pasitarti dėl kokio nors buitinio reikalo, aš padėdavau ką nors pataisyti vasarnamyje. Nebereikėjo ginčytis dėl televizoriaus, dienotvarkės ar to, kas ir kaip turi gyventi. Vaikai net klausė, kam apskritai skyrėmės, jei dabar taip gražiai sutariame. Bet mes abu jau supratome, kad kartais žmonės gali išlikti artimi, nors gyventi kartu jiems nebėra gera.
Likęs vienas numečiau septyniolika kilogramų
Persikraustęs pirmiausia susitvarkiau savo nedidelį butą. Visada mėgau švarą ir tvarką, todėl dabar pagaliau galėjau susidėti daiktus taip, kaip man patogu. Išvaliau spintas, išrūšiavau senus popierius, išlyginau marškinius ir radau vietą kiekvienam daiktui. Tokie darbai man niekada nebuvo našta – priešingai, tvarkydamasis nurimdavau ir lengviau susidėliodavau mintis.
Pasikeitė ir mano valgymo įpročiai. Pradėjau dažniau gaminti paprastą maistą – keptą vištieną, daržoves, kiaušinius, varškės patiekalus. Nebereikėjo valgyti dar vieno pyrago gabalėlio vien todėl, kad jo liko nuo vakar. Valgiau tada, kai būdavau alkanas, ir rinkdavausi tai, kas man patikdavo. Per keturis mėnesius numečiau septyniolika kilogramų, todėl net teko pirkti naujų kelnių.
Dar pradėjau kasdien vaikščioti. Dažniausiai nueidavau po dešimt ar dvylika kilometrų, nors niekada nesistengiau siekti kokių nors rekordų. Eidavau savo tempu, stebėdavau žmones, medžius, besikeičiančius metų laikus. Po tokių pasivaikščiojimų grįždavau geresnės nuotaikos, o galva būdavo daug šviesesnė. Per vieną iš jų ir susipažinau su Irina.
Pirmąją moterį po skyrybų sutikau parke
Irina sėdėjo ant suoliuko ir skaitė knygą. Tai patraukė mano dėmesį, nes tuo metu jau buvau pripratęs matyti žmones, kurie laisvą minutę praleidžia žiūrėdami į telefoną. Užkalbinau ją apie skaitomą kūrinį, ir pokalbis kažkaip savaime įsibėgėjo. Paaiškėjo, kad ji mėgsta literatūrą, daug kuo domisi ir turi puikų humoro jausmą.
Jos namuose beveik visos sienos buvo užstatytos knygų lentynomis. Televizoriaus Irina neturėjo ir sakydavo nematanti prasmės laikyti namuose dėžę, iš kurios nuolat sklinda reklamos ir triukšmas. Man jos požiūris patiko, nes pats vis dažniau norėdavau vakarus leisti ramiau. Pradėjome susitikinėti, ir pirmieji mėnesiai buvo tikrai gražūs.
Kartu keliavome į Turkiją, Altajų, Sankt Peterburgą. Vaikščiodavome po muziejus, ilgai kalbėdavomės apie perskaitytas knygas, planuodavome naujas išvykas. Atrodė, kad radau žmogų, su kuriuo mūsų interesai beveik sutampa. Po skyrybų pirmą kartą rimtai pagalvojau, kad galbūt dar galėčiau su kuo nors kurti bendrą ateitį.
Iš pradžių tai atrodė rūpestis, o paskui pradėjau jaustis kontroliuojamas
Viskas keitėsi pamažu. Irina pradėjo dažniau klausinėti, kur einu, su kuo susitinku ir kada grįšiu namo. Iš pradžių man tai atrodė įprastas dėmesys, juk ir pats pasiteiraudavau apie jos dieną. Tačiau netrukus atsirado pastabų dėl mano bendravimo su Natalija.
Kartą Irina paklausė, kodėl buvusi žmona man taip dažnai skambina. Paaiškinau, kad turime bendrų vaikų, anūkų ir vasarnamį, todėl kartais reikia aptarti šeimos reikalus. Jokio ketinimo grįžti į seną santuoką neturėjau, bet ir nutraukti ryšių su žmogumi, su kuriuo praleidau pusę gyvenimo, nenorėjau. Irina išklausė, tačiau atsakė, kad vyras turėtų priklausyti vienai moteriai.
Tąsyk šių žodžių pernelyg nesureikšminau. Tik vėliau pastebėjau, kad mūsų savaitgaliai taip pat pradėjo priklausyti nuo jos norų. Vieną šeštadienį reikėdavo važiuoti pas dukrą, kitą – pas jos anūkus, dar kitą atsirasdavo šeimos pietūs. Man jos artimieji buvo malonūs, tačiau pradėjau retai matyti savuosius.
Kai paprašiau daugiau laiko savo šeimai, ji nustojo su manimi kalbėtis
Vieną dieną pasakiau Irinai, kad negaliu kiekvieno laisvo savaitgalio praleisti tik su jos giminaičiais. Turiu savo vaikų, anūkų, draugų ir noriu su jais bendrauti. Nesakiau, kad atsisakysiu jos šeimos susitikimų, tik norėjau, kad abu galėtume derinti planus. Tačiau Irina labai įsižeidė.
Po to pokalbio ji visą savaitę neatsiliepė į mano skambučius. Parašiau kelias žinutes, bet atsakymo nesulaukiau. Nusprendžiau palaukti, kol abu nusiraminsime, nes nemėgstu aiškintis santykių įkarštyje. Ir tada vieną dieną ji netikėtai paskambino.
Vienas telefono skambutis užbaigė mūsų santykius
Išgirdau išsigandusį Irinos balsą. Ji sakė, kad jai labai bloga, galbūt prasidėjo širdies priepuolis, todėl turiu kuo greičiau atvažiuoti. Žinoma, išsigandau ir tuoj pat išvykau. Apie mūsų nesutarimus tą akimirką net negalvojau, nes man rūpėjo, ar jai nieko rimto nenutiko.
Tačiau atvažiavęs radau Iriną tvarkingai apsirengusią, pasidažiusią ir iš pirmo žvilgsnio visiškai žvalią. Kai pradėjau klausinėti, kas nutiko ir ar reikia medikų pagalbos, paaiškėjo, kad jokios tikros skubios nelaimės nebuvo. Ji norėjo patikrinti, kaip greitai atvažiuosiu, jeigu jai manęs prireiks. Kurį laiką stovėjau ir tiesiog negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu.
Pasakiau, kad meluoti apie tokius dalykus negalima. Juk išsigandęs palikau visus savo reikalus ir važiavau manydamas, kad jos sveikatai gresia pavojus. Irina nesutiko, kad pasielgė netinkamai. Netrukus prasidėjo priekaištai, kaltinimai, o vėliau – įžeidžiančios žinutės.
Po maždaug metų bendravimo nusprendžiau santykius nutraukti. Užblokavau jos numerį ir daugiau nebegrįžau prie mūsų ginčų. Buvo liūdna, nes kelionių ir gražių pokalbių niekas iš mano atminties neištrynė. Tačiau nebenorėjau gyventi taip, kad kiekvienas mano sprendimas virstų įrodinėjimu, kiek stipriai myliu.
Po pusmečio sutikau Eleną
Po išsiskyrimo su Irina kurį laiką visai neieškojau naujų pažinčių. Toliau vaikščiojau, skaičiau, susitikdavau su draugais ir mėgavausi įprastu gyvenimu. Vienu metu pradėjo varginti nugara, todėl pažįstami patarė apsilankyti pas gydomųjų pratimų specialistę. Taip susipažinau su Elena.
Jai buvo apie šešiasdešimt dvejus ar šešiasdešimt trejus. Elena kalbėjo ramiai, atidžiai klausėsi ir neskubėdavo nutraukti pokalbio. Ji paaiškino, kokius pratimus verta daryti, kaip tausoti nugarą ir į ką atkreipti dėmesį kasdien judant. Man patiko, kad ji su manimi kalbėjosi ne formaliai, o nuoširdžiai domėdamasi, kaip jaučiuosi.
Ilgainiui mūsų bendravimas nebeapsiribojo apsilankymais dėl nugaros. Pradėjome vaikščioti kartu, susitikdavome laisvadieniais, kartais išvažiuodavome už miesto. Viskas vyko be didelių pažadų ir skubėjimo. Buvau atsargesnis nei anksčiau, tačiau Elena man atrodė žmogus, su kuriuo galima kurti ramius, brandžius santykius.
Trejus metus gyvenome atskirai ir maniau, kad radome geriausią sprendimą
Gana greitai paaiškėjo, kad nei Elena, nei aš nenorime atsisakyti savo namų. Aš jau buvau pripratęs prie vieno kambario buto, kuriame kiekvienas daiktas gulėjo ten, kur man patogu. Elena taip pat turėjo savo būstą, savus įpročius ir nusistovėjusią dienotvarkę. Todėl nė vienas nekalbėjome apie būtinybę kraustytis gyventi kartu.
Susitikdavome kelis kartus per savaitę, kartais likdavau pas ją nakvoti. Kartu vakarieniaudavome, važiuodavome į gamtą, kalbėdavomės apie savo šeimas. O kitomis dienomis kiekvienas grįždavome prie savo reikalų. Man toks santykių būdas labai tiko, nes galėjau būti artimas moteriai ir kartu neprarasti savo erdvės.
Elena turėjo suaugusį sūnų Maksimą. Jis domėjosi automobiliais, todėl greitai radome bendrą kalbą. Kartais kartu remontuodavome jo visureigį, išvažiuodavome pažvejoti ar tiesiog pasikalbėdavome apie techniką. Maksimas turėjo dukrą Leną, kuri mokėsi teisės, tad per tuos trejus metus šiek tiek pažinau ir jų šeimą.
Maniau, kad pagaliau atradau tokį gyvenimą, kokio norėjau. Niekas nesikišo į mano kasdienybę, nereikėjo atsiskaitinėti už kiekvieną išvyką, o susitikę galėdavome džiaugtis vienas kito draugija. Ne kartą pagalvodavau, kad taip galėtų tęstis dar daugybę metų. Tačiau vienas pokalbis prieš Naujuosius metus viską pakeitė.
Elena paprašė prisidėti prie anūkės buto pirkimo
Artėjant šventėms Elena užsiminė, kad kartu su Maksimu svarsto nupirkti butą Lenai. Tam reikėjo pradinio įnašo būsto paskolai, todėl ji paklausė, ar nenorėčiau finansiškai prisidėti. Nesu žmogus, kuriam gaila kiekvieno rublio, ypač kai kalbame apie artimų žmonių gerovę. Pasakiau, kad galėčiau skirti du šimtus ar tris šimtus tūkstančių rublių.
Tačiau Elena ramiai atsakė, kad jiems reikia milijono. Iš pradžių net pagalvojau, jog ne taip išgirdau. Paklausiau, kodėl turėčiau skirti tokią didelę sumą butui, kuris būtų perkamas jos anūkei, kai pats turiu savo vaikų ir anūkų, kuriems taip pat kartais padedu. Elena nustebo dėl mano reakcijos ir pareiškė, kad jos anūkė neturėtų būti man svetima, nes mudu juk esame kartu.
Bandžiau paaiškinti, kad treji mūsų santykių metai nereiškia pareigos finansuoti visus jos šeimos planus. Aš mielai galėjau padėti tiek, kiek man atrodė protinga, bet milijonas rublių buvo visai kitas klausimas. Nenorėjau dėl šio pirkinio atsisakyti savo santaupų ar mažinti pagalbos savai šeimai. Tačiau Elena mano atsakymą priėmė kaip asmeninį įžeidimą.
Po mano atsisakymo prasidėjo priekaištai
Elena pasakė, kad tikras vyras neturėtų gailėti pinigų mylimos moters artimiesiems. Priminė, kiek laiko esame kartu, ir pradėjo klausinėti, ar apskritai mūsų santykiai man ką nors reiškia. Stengiausi kalbėti ramiai, nes nenorėjau, kad toks svarbus klausimas virstų barniais. Tačiau kuo aiškiau sakiau, jog milijono neduosiu, tuo labiau ji pyko.
Vėliau paaiškėjo dar viena nemaloni detalė. Maksimas apskritai nebuvo prašęs motinos kreiptis į mane dėl pinigų. Kai sužinojo apie mūsų pokalbį, jis pats nustebo ir pasakė ketinantis tvarkytis savo jėgomis. Man tai buvo svarbu, nes iki tol jaučiausi taip, lyg visa šeima iš manęs tikėtųsi didžiulės finansinės paramos.
Deja, mūsų santykių šis paaiškinimas neišgelbėjo. Elena pradėjo kaltinti mane dėl jos ginčo su sūnumi, sakė, kad pagaliau parodžiau tikrąjį savo veidą. Klausydamasis prisiminiau santykius su Irina ir tą jausmą, kai mano atsisakymas kažką padaryti buvo paverčiamas įrodymu, jog nemyliu. Galiausiai nusprendžiau nebetęsti šio ginčo ir išėjau.
Su Maksimu vėliau dar kalbėjomės. Jis atsiprašė už motinos elgesį, nors pasakiau, kad už jos sprendimus atsakyti neprivalo. Mudu ir toliau palaikėme draugišką ryšį, nes neturėjome vienas kitam jokių priekaištų. O santykius su Elena nutraukiau ir jos numerį užblokavau. Po trejų gražių metų tai padaryti nebuvo lengva, tačiau grįžti prie nuolatinių kaltinimų nebenorėjau.
Vieno buvusio kolegos mirtis privertė dar kartą susimąstyti
Praėjus keliems mėnesiams sužinojau, kad mirė mano buvęs kolega. Jam buvo tik šešiasdešimt aštuoneri, o gyvenimas nutrūko po insulto. Paskutiniais metais jis gyveno su moterimi, nors oficialiai nesusituokė. Jo dukra pasakojo, kad tėvas pastaruoju metu dažnai dėl kažko nerimaudavo.
Negalėčiau pasakyti, kad jo liga buvo susijusi su asmeniniais santykiais. Insultą gali lemti daugybė priežasčių, ir vien artimųjų pasakojimų tikrai nepakanka išvadoms daryti. Tačiau kolegos mirtis mane privertė pagalvoti apie savo paties laiką. Kiek dar metų turiu priešakyje, niekas nežino, todėl nebenorėjau jų leisti nuolatiniams ginčams ir įtampai.
Prisiminiau, kiek gražių akimirkų turėjau su Irina ir Elena, bet kartu prisiminiau ir tai, kaip abu kartus pasikeitė santykiai, kai pasakiau „ne“. Su viena nesutarėme dėl mano laiko ir bendravimo su šeima, su kita – dėl pinigų. Nesupraskite klaidingai, aš nemanau, kad visos moterys vienodos. Tiesiog savo gyvenime jau pakankamai patyriau, kad suprasčiau, kokių santykių nebenorėčiau.
Ko mane išmokė trys moterys mano gyvenime
Natalija buvo mano žmona daugiau nei trisdešimt metų. Mes užauginome vaikus, sukūrėme namus, turėjome bendrų rūpesčių ir gražių prisiminimų. Tačiau vieną dieną paaiškėjo, kad gyventi kartu nebesugebame taip, kad abu būtume patenkinti. Išsiskyrę netikėtai atradome ramesnį bendravimo būdą, ir dabar aš tuo labai džiaugiuosi.
Irina man priminė, kaip malonu sutikti žmogų, su kuriuo sutampa pomėgiai. Mes daug keliavome, skaitėme panašias knygas ir mokėjome kartu juoktis. Tačiau išmokau, kad bendri interesai dar nereiškia, jog sutarsime dėl asmeninės laisvės. Galiu būti artimas moteriai, bet nenoriu prarasti teisės matytis su savo vaikais ar draugais kada panorėjęs.
Elena parodė, kad santykiai gyvenant atskirai man iš tiesų tinka. Trejus metus toks susitarimas veikė puikiai, kol mūsų požiūriai išsiskyrė dėl finansinių įsipareigojimų. Aš nesu prieš pagalbą kito žmogaus šeimai, tačiau man svarbu, kad ji būtų savanoriška, o ne išreikalaujama priekaištais. Dabar daug aiškiau atskiriu norą padėti nuo spaudimo tai padaryti.
Kodėl nebenoriu gyventi su moterimi po vienu stogu
Mano butas mažas, bet jame jaučiuosi gerai. Žinau, kur padėtos knygos, kada noriu gerti kavą, kokį maistą gaminsiu vakarienei ir kada eisiu pasivaikščioti. Niekas nepyksta, jeigu susitinku su senais draugais ar visą šeštadienį praleidžiu su anūkais. Tai nereiškia, kad nenoriu rūpintis kitais žmonėmis, tiesiog nebenoriu kiekvieną savo sprendimą aiškinti ar ginti.
Man vis dar patinka moterų draugija. Mielai pakviečiu į kavinę, nueinu į koncertą, pasivaikštau ar išvažiuoju į kelionę. Nemanau, kad septyniasdešimt dveji yra amžius, kai reikia nustoti domėtis žmonėmis ir atsisakyti artumo. Tačiau šiuo metu nebeieškau moters, kuri turėtų atsikraustyti pas mane ar kuriai turėčiau atiduoti savo kasdienybę.
Jeigu kada nors sutiksiu žmogų, su kuriuo abu norėsime bendrauti išsaugodami savus namus, tikrai neatmesiu tokios galimybės. Tačiau man nebereikia santykių vien dėl to, kad visuomenė tikisi matyti seną žmogų gyvenantį poroje. Vienatvės ir gyvenimo vienam seniai nebelaikau tuo pačiu dalyku. Galima turėti savo butą, vakare užsidaryti duris ir vis tiek jausti, kad esi apsuptas artimų žmonių.
Būdamas 72-ejų pagaliau nebesistengiu niekam nieko įrodyti
Kasdien išeinu pasivaikščioti, kiek leidžia savijauta. Domiuosi automobiliais, skaitau knygas, aplankau vaikus ir anūkus, kartais susitinku su senais bičiuliais. Rūpinuosi savo namais, gaminu tai, ką mėgstu, ir pats planuoju savo laiką. Niekada nemaniau, kad tokie paprasti dalykai senatvėje man teiks tiek pasitenkinimo.
Žinoma, pasitaiko vakarų, kai norisi su kuo nors pasidalyti mintimis. Tada paskambinu draugui, vaikams arba Natalijai, jei turime ką aptarti. Kartais pakviečiu ką nors išgerti arbatos, o kartais pasiimu knygą ir mėgaujuosi tyla. Man nebereikia, kad kiekvieną vakarą šalia sėdėtų kitas žmogus, jog mano diena atrodytų prasminga.
Suprantu tuos, kurie vyresniame amžiuje ieško meilės ir nori kartu gyventi. Jei du žmonės vienas kitą myli, gerbia ir sutaria, bendras gyvenimas gali būti didžiulė laimė. Tačiau mano patirtis parodė, kad toks pasirinkimas tinka ne visiems. Man svarbiau išsaugoti ramybę, gerus santykius su šeima ir galimybę gyventi pagal savo įpročius.
Kai kas nors manęs paklausia, ar nesijaučiu vienišas, atsakau paprastai. Turiu su kuo pasikalbėti, turiu ką veikti ir kiekvieną rytą žinau, dėl ko keliuosi iš lovos. Man nereikia laukti, kol kas nors ateis ir suteiks mano gyvenimui prasmę. Septyniasdešimt dvejų pagaliau išmokau džiaugtis tuo, ką jau turiu.
Nežinau, ar po kelerių metų vis dar galvosiu taip pat. Gyvenimas mėgsta nustebinti net tada, kai atrodo, kad jau viską esi supratęs. Tačiau šiandien galiu pasakyti viena: aš nesijaučiu paliktas ar niekam nereikalingas. Aš tiesiog pasirinkau gyventi vienas, ir šis pasirinkimas man teikia ramybę.
O kaip jūs manote – ar vyresniame amžiuje būtina turėti gyvenimo draugą, kad jaustumeisi laimingas? Galbūt galima išlaikyti artimus santykius, bet kiekvienam gyventi savo namuose ir neatsisakyti asmeninės laisvės?
