Vieną rudenį nusprendžiau, kad pagaliau atėjo metas rimtai pasirūpinti savo vynuogėmis. Visą vasarą jos augo taip energingai, kad pavėsinė jau priminė džiungles, o norint pasiekti paskutinę uogų kekę reikėjo beveik turistinio žemėlapio. Pasiėmiau sekatorių, pasistačiau kopėčias ir pradėjau darbuotis su tokiu užsidegimu, lyg būčiau profesionalus sodininkas.
Turinys (7)
Po valandos po kojomis gulėjo didžiulė šakų krūva, o vynuogės atrodė neįtikėtinai tvarkingai. Žmona išėjo į kiemą, apžiūrėjo mano kūrinį ir paklausė: „Gražu, bet ar tu kitų metų vynuogėms ką nors palikai?“ Tą akimirką tik nusijuokiau, tačiau kitą vasarą jau nebuvo taip linksma.
Derlius buvo gerokai kuklesnis, nei tikėjausi, todėl pradėjau aiškintis, kur suklydau. Paaiškėjo, kad vynuogės nėra gyvatvorė, kurią galima tiesiog apkirpti iki gražios formos. Jų derlius priklauso nuo to, kokius vienmečius ūglius paliekame ir kiek pumpurų išsaugome.
Dar supratau, kad buvau paskubėjęs: sekatorių griebiau vos nuskynęs paskutines kekes, kai lapai dar buvo žali. Nuo tada rudeninis vynuogių genėjimas man tapo ne lenktynėmis su kaimynu, o darbu, kuriam pirmiausia reikia šiek tiek pagalvoti.
Kada geriausia genėti vynuoges rudenį?
Viena svarbiausių taisyklių – neskubėti genėti iškart po derliaus nuėmimo. Kol lapai žali ir sveiki, jie dar gamina bei kaupia augalui reikalingas maisto medžiagas, kurios padeda pasiruošti žiemai. Todėl pagrindinį genėjimą geriau planuoti tuomet, kai lapai natūraliai nukrenta ir vynmedis pereina į ramybės būseną. Lietuvoje tai dažnai būna vėlyvas ruduo, tačiau konkreti data priklauso nuo orų, vietovės ir veislės.
Vis dėlto mūsų klimatas turi vieną svarbią ypatybę – žiemą vynuogių ūgliai gali pašalti. Todėl šalčiui jautrioms veislėms, kurias reikia pridengti, rudenį galima atlikti pirminį genėjimą ir palikti šiek tiek atsarginių pumpurų. Galutinį ūglių skaičių patogu pakoreguoti pavasarį, kai jau matyti, kas sėkmingai peržiemojo. Atsparių, ant pavėsinių auginamų vynuogių genėjimą taip pat galima planuoti žiemos ramybės laikotarpiu ar ankstyvą pavasarį, kol dar neprasidėjo aktyvus augimas.
Vyras norėjo išvežti visus riešutmedžio lapus, bet radau 4 būdus juos panaudoti sode
Neskubėkite nupjauti vėlyvųjų kopūstų: 5 svarbios taisyklės, kad gūžės išsilaikytų iki pavasario
Prieš žiemą su braškėmis darau 4 svarbius darbus – vieno dalyko daugiau niekada nekartoju
Anksčiau jurginų gumbai per žiemą supūdavo arba sudžiūdavo – dabar rudenį darau vieną dalyką kitaip
Visą žiemą sandariai uždarydavau šiltnamį, kol sužinojau, kodėl verta pagalvoti apie pravertas duris
Pomidorai sirgo kasmet, kol pakeičiau rudens darbus šiltnamyje: štai ką darau dabarKurias vynuogių šakas pašalinu pirmiausia?
Pirmiausia atidžiai apžiūriu visą krūmą ir pašalinu nudžiūvusias, nulūžusias bei akivaizdžiai pažeistas šakas. Tada įvertinu plonus, silpnus ir iki rudens nesumedėjusius ūglius – jie dažnai prasčiau žiemoja ir retai būna geriausias pasirinkimas kitų metų derliui. Taip pat išpjaunu nereikalingus, susipynusius ūglius, kurie tankina krūmo vidų. Tačiau prie kiekvieno sveiko ūglio su sekatoriumi neskubu: pirmiausia turiu žinoti, kokią krūmo formą noriu išsaugoti.
Su senomis, jau derėjusiomis vynmedžio dalimis elgiuosi pagal pasirinktą formavimo būdą. Nereikalingas pašalinu, tačiau nebandau per vieną vakarą išpjauti visos senos medienos. Kai krūmas labai apleistas, jį geriau atnaujinti palaipsniui. Tokiu būdu mažesnė tikimybė netyčia pašalinti ir tas dalis, kurios reikalingos būsimam augimui.
Kurias vynuogių šakas būtina palikti kitų metų derliui?
Čia slypėjo mano didžiausia ankstesnė klaida. Vynuogių kekės paprastai formuojasi ant naujų ūglių, kurie pavasarį išauga iš pernykštės, gerai subrendusios medienos pumpurų. Todėl vienmečiai sumedėję ūgliai yra labai svarbūs kitų metų derliui. Dažniausiai renkuosi sveikus, pakankamai stiprius, gerai subrendusius ūglius, kurie patogiai išsidėstę ant atramos.
Gerai subrendusi vienmetė vynuogės šaka dažniausiai būna rusva, tvirta ir turi aiškiai matomus pumpurus. Tačiau vien spalvos neužtenka – svarbu ir veislė, ūglio storis, vieta bei bendras krūmo gyvybingumas. Nepalieku visų storiausių šakų vien todėl, kad jos atrodo įspūdingai. Kartais vidutinio stiprumo ir tinkamoje vietoje augantis ūglis būna vertingesnis už labai storą, bet nepatogiai išaugusį.
Kiek pumpurų palikti genint vynuoges?
Jeigu vynmedį formuoju pagal vaisinės grandies principą, galiu palikti ilgesnį derėti skirtą vienmetį ūglį ir trumpesnį pakaitinį ūglį būsimiems metams. Ilgesniame vaisiniame ūglyje, priklausomai nuo veislės ir krūmo stiprumo, gali likti maždaug šeši–dešimt pumpurų, o pakaitiniame – du ar trys. Tačiau tai nėra universali taisyklė visoms vynuogėms. Kai kurios veislės gerai dera ir trumpai genimos, paliekant vos kelis pumpurus ant derėjimui skirtų ūglių.
Dabar prieš genėdamas stengiuosi išsiaiškinti būtent savo auginamos veislės ypatybes. Jeigu nežinau, ar jai tinka trumpasis, ar ilgasis genėjimas, geriau neskubu pašalinti daugumos pumpurų. Klaidingai patrumpinus tam tikrų veislių ūglius galima netekti nemažos dalies būsimo derliaus. Manau, kad geriau palikti šiek tiek daugiau darbo pavasariui, negu rudenį persistengti.
Trys klaidos, dėl kurių vynuogės prasčiau dera
Pirmoji klaida – palikti pernelyg daug ūglių ir pumpurų. Tada krūmas sutankėja, uogų kekėms gali trūkti šviesos, o gausus derlius ne visada spėja tinkamai sunokti. Antroji klaida – viską nukirpti pernelyg trumpai, neatsižvelgiant į veislės derėjimo ypatumus. Trečioji – jauną vynmedį genėti taip pat stipriai ir pagal tą pačią schemą kaip jau suformuotą suaugusį krūmą.
Ypač atsargiai elgiuosi su jaunomis vynuogėmis. Pirmaisiais metais svarbiausia suformuoti stiprią krūmo struktūrą ir tinkamai išdėstytas pagrindines šakas. Nesistengiu iš jauno sodinuko išspausti kuo didesnio derliaus. Jis dar turės pakankamai laiko mus pradžiuginti kekėmis, jeigu leisime jam sustiprėti.
Kaip paruošiu vynuoges žiemai po genėjimo?
Baigęs darbą surenku nupjautus ūglius ir išnešu iš vynuogyno, ypač jei ant jų pastebiu ligų požymių. Patikrinu atramas, vielas ir raiščius, kad per žiemą niekas nenutrūktų ar nepažeistų likusių šakų. Šalčiui jautrių veislių ūglius, kai jie dar pakankamai lankstūs, atsargiai nulenkiu ir paruošiu žieminei apsaugai pagal veislės poreikius bei orų sąlygas. Svarbu jų neuždengti taip, kad po danga ilgai kauptųsi drėgmė ir atsirastų pelėsio pavojus.
O štai atsparių vynuogių, augančių ant pavėsinės, be reikalo nenuiminėju nuo atramų. Jų priežiūra gali būti visai kitokia nei lepesnių desertinių veislių. Todėl prieš pasirinkdamas žiemojimo būdą visada įvertinu, kokią vynuogę auginu. Vienas patarimas visiems vynmedžiams čia tikrai netinka.
Ką dabar darau kitaip nei anksčiau?
Dabar prieš imdamas sekatorių pirmiausia kelias minutes tiesiog apžiūriu krūmą. Mintyse pasižymiu, kurios šakos bus reikalingos kitų metų derliui, kurios formuos krūmo pagrindą, o kurių galima atsisakyti. Genėjimą pradedu nuo aiškiai nereikalingų ūglių ir tik tada trumpinu pasirinktus vaisinius. Ir, svarbiausia, nebesistengiu, kad po mano darbo vynuogė atrodytų kuo plikesnė – tvarkingas krūmas nebūtinai reiškia maksimaliai nukirptą krūmą.
Žmona iki šiol rudenį kartais išeina į kiemą patikrinti, kiek šakų jau priguldžiau ant žemės. Aš tik nusišypsau ir sakau, kad šiemet geniu galva, o ne vien sekatoriumi. O kada jūs genite savo vynuoges – rudenį ar pavasarį? Ar paliekate ilgesnius vaisinius ūglius, ar renkatės trumpąjį genėjimą? Parašykite komentaruose, kokias veisles auginate ir kokia genėjimo tvarka jums davė geriausią derlių!
