Šį spalį prie sodybos tako ruošdamas vietą tulpėms vėl prisiminiau močiutę: ji aplink pasodintus svogūnėlius paberdavo krosnies pelenų ir sakydavo, kad pelėms ten nepatiks. Kadaise taip dariau ir aš, Pranas Kupiškietis, bet vieną pavasarį iš 20 pasodintų tulpių sulaukiau tik 13. Kai žemėje radau apgraužtų svogūnėlių likučių, supratau, kad pilkas ratelis aplink gėlyną nėra tvora.
Turinys (5)
Ar pelenai apsaugo tulpių svogūnėlius nuo pelių?
Močiutės patarimo nenoriu išjuokti. Sausi pelenai yra smulkūs, dulkantys, o jų sluoksnis pakeičia žemės paviršių. Tačiau iš to dar negalima spręsti, kad graužikai per tokią vietą neis ar neprasikas iki svogūnėlio.
Pelenai nėra patikima fizinė kliūtis ir neužtikrina svogūnėlių apsaugos nuo graužikų. Lauke juos sušlapina lietus, išsklaido vėjas, jie susimaišo su dirva. Be to, pelėnai gali judėti požeminiais takais, nė nepaliesti mano kruopščiai apibarstyto paviršiaus.
Anksčiau visus smulkius gėlyno plėšikus vadinau pelėmis. Dabar žinau, kad svogūnėlius gali pažeisti ir pelėnai, todėl vien žiūrėti, ar paviršiuje yra pėdučių, neužtenka. Nedidelės landos, takeliai žolėje ir apgraužti augalai man yra rimtesnis signalas negu pats graužiko pasirodymas.
Beje, ne kiekviena nepasirodžiusi tulpė reiškia graužikų vakarienę. Svogūnėlis gali supūti užmirkusioje žemėje arba būti prastos būklės dar sodinant. Todėl įtartiną vietą atsargiai atkasu: ieškau, ar liko minkštas, pūvantis svogūnėlis, ar aiškiai apgraužtos jo dalys.
Mano atveju buvo likę kietų lukštų ir apgraužtų audinių, o netoliese radau landą. Tai buvo kur kas aiškesnis atsakymas negu spėliojimas, kad tulpės tiesiog „neprigijo“. Nuo tada pelenų nebevadinu apsauga, net jeigu po jų panaudojimo vieną sezoną nuostolių nebūna.
Kur negalima sodinti aviečių, nes jos neprigis: 5 blogiausios vietos sodybos sklype
Vienas sumuštas obuolys dėžėje gali pridaryti bėdos – dabar derlių prieš sandėliavimą perrenku du kartus
Orchidėja augina tik lapus ir nežydi? Pirmiausia patikrinkite šiuos 5 dalykus
7 klaidos dengiant rožes žiemai – pavasarį dėl jų galima rasti pajuodusius ir supelijusius ūglius
Pelėsis ar kalkės? Baltą sluoksnį vazone atskirti galima iš vieno paprasto požymio
Ne lysvė, o aukso gysla: rudenį žemę pabarstau vienu priedu – pavasarį ji atrodo visai kitaipMano klaida: pelenų pyliau daugiau, negu reikėjo dirvai
Po pirmųjų nuostolių padariau labai žmogišką klaidą: nusprendžiau, kad buvau pabėręs per mažai. Kitą rudenį maždaug pusės kvadratinio metro plotelyje išbarsčiau beveik litro talpos indą pelenų. Žemė vietomis tapo pilka, o aš buvau patenkintas, kad šįkart tikrai pasistengiau.
Po lietaus paviršius susiplakė, tačiau svogūnėlių apsauga nuo to netapo patikimesnė. Negaliu sąžiningai teigti, kad visi vėlesni augimo skirtumai atsirado būtent dėl pelenų. Vis dėlto supratau, kad dirvai duodu nemažą priedų kiekį net nežinodamas, ar jų reikia.
Medienos pelenai turi kalcio junginių, kalio ir kitų mineralinių medžiagų. Jie gali mažinti dirvos rūgštumą, tai yra kelti jos pH. Gausus ar nuolat kartojamas pelenų naudojimas gali pernelyg pašarminti dirvą ir apsunkinti kai kurių maisto medžiagų pasisavinimą.
Tulpėms, narcizams ir krokams nereikia nei pelenų plutelės, nei saujos tiesiai prie svogūnėlio. Koncentruoti pelenai yra šarminiai, juose yra tirpių druskų, todėl tiesioginio kontakto su svogūnėliais bei jaunomis šaknimis vengiu. Pirmiausia man rūpi puri, neužmirkstanti žemė.
Dabar, prieš naudodamas pelenus kaip dirvos priedą, pasitikrinu jos rūgštumą. Vienos universalios normos gramais nesiūlau: pelenų sudėtis ir dirvos poreikiai skiriasi. Naudoju tik švarius medienos pelenus, o dažytos medienos, plokščių, šiukšlių ar anglių deginimo likučių į gėlyną nepilu.
Svogūnėlių krepšelis padeda, bet plastikas nėra graužikų užtvara
Pirmas mano pirkinys po nesėkmės buvo plastikiniai svogūnėlių krepšeliai. Juose patogu sugrupuoti veisles, o vėliau lengviau surasti ir iškelti svogūnėlius. Tačiau patogumą buvau supainiojęs su apsauga.
Įprastas atviras krepšelis turi angų, o plastikas nėra patikima kliūtis graužikų dantims. Jeigu svogūnėliai pasiekiami iš viršaus arba per dideles šonų angas, pats krepšelio pavadinimas jų neišgelbės. Jį dabar vertinu kaip sodinimo pagalbininką, ne kaip seifą.
Vertingesnėms tulpėms renkuosi tvirtą, smulkių akučių metalinį tinklą. Maždaug 6 mm akutės yra gerokai rimtesnė kliūtis smulkiems graužikams negu stambus tvoros tinklas. Man reikia ne vien dugno: tikrinu šonus, sujungimus ir tai, ar neliko plyšio prie krašto.
Uždaras tinklo gaubtas rudenį gali apsaugoti geriau, bet pavasarį jo viršus neturi trukdyti ūgliams. Todėl dangtį darau nuimamą ir prasidedant augimui reguliariai apžiūriu. Kai jį nuimu, apsauga iš viršaus susilpnėja – šios silpnos vietos nuo savęs neslepiu.
Dirbdamas užsimaunu pirštines ir užlenkiu aštrius vielos galus. Tinklą įtaisau taip, kad jis nespaustų svogūnėlių, o apačioje nesikauptų vanduo. Net ir gerai padaryta apsauga nepakeičia drenažo, nes nuo puvinio metalinis tinklas neišgelbės.
Tulpėms, krokams ir narcizams taikau ne visai vienodą apsaugą
Tulpių ir krokų svogūnėlius ten, kur jau pastebėjau graužikų veiklą, saugau atidžiau. Ypač nenoriu rizikuoti naujai nupirkta veisle, kurios turiu vos 5 ar 10 svogūnėlių. Nedidelę grupę apsaugoti paprasčiau negu paskui bandyti aptverti visą gėlyną.
Narcizai dėl juose esančių nuodingų junginių graužikams paprastai mažiau patrauklūs. Tai naudinga žinoti renkantis, ką sodinti problemiškoje vietoje. Tačiau narcizų žiedas ar svogūnėlių eilė aplink tulpes nėra patikimas atbaidantis barjeras.
Aš prie tako sodinu mišrias grupes dėl vaizdo ir mažesnės rizikos viską prarasti vienu kartu. Nesitikiu, kad narcizai saugos šalia esančias tulpes. Jei vietoje matyti landų, apsaugos poreikį vertinu pagal jas, o ne pagal kaimyninių gėlių rūšį.
Prieš sodindamas turiu trumpą patikros sąrašą:
- Apžiūriu svogūnėlius ir atskiriu minkštus, pažeistus ar supuvusius.
- Patikrinu, ar pasirinktoje vietoje nėra landų ir ar po lietaus nestovi vanduo.
- Vertingoms tulpių bei krokų grupėms paruošiu tinklinę apsaugą.
- Pažymiu vietą, kad pavasarį nepamirščiau patikrinti nuimamo dangčio.
Svogūnėlių nesodinu dvigubai giliau vien tik dėl graužikų. Tai nėra patikimas sprendimas, o netinkamas gylis gali apsunkinti augimą. Verčiau papildomą pusvalandį skiriu apsaugai paruošti, negu bandau problemą paslėpti po storesniu žemės sluoksniu.
Tvarkingas gėlynas ir stebėjimas man naudingesni už pelenų ratą
Aplink svogūnėlių vietą nepalieku tankios žolių raizgalynės ir suverstų augalinių atliekų krūvos. Tokios priedangos graužikams patogios, o man jos trukdo pastebėti veiklą. Vis dėlto nesitikiu, kad vien nupjauta žolė išspręs problemą.
Šiaudų ar kito puraus mulčio nekraunu storu sluoksniu vien iš baimės, kad svogūnėliai sušals. Jeigu vietoje reikia žieminės dangos, jos poreikį vertinu atskirai. Graužikų pamėgtoje vietoje storas, ramiai gulintis sluoksnis gali suteikti papildomą slėptuvę.
Mano pasirinkimas dabar paprastas: kur nuostolių nebuvo, stebiu ir neperkraunu dirvos jokiais „atbaidančiais“ priedais. Kur svogūnėliai jau buvo apgraužti, renkuosi fizinę apsaugą ir tikrinu jos silpnas vietas. Pelenus palieku dirvos priežiūrai, jeigu ji jų iš tiesų prašo.
Močiutės patarimą prisimenu šiltai, bet pats išmokau atskirti tradiciją nuo patikimos apsaugos. Geriau keli aiškūs veiksmai negu pažadas, kad sauja pelenų išspręs viską. O kaip jūs saugote tulpių ir krokų svogūnėlius – ar krepšeliai pasiteisino, ar graužikai rado kelią ir į juos?
