Kalendoriuje jau gegužė, pavasaris pereina į baigiamąją fazę, o sodininkams darbų tik daugėja – svarbu viską suspėti ir nieko nepamiršti.
Visiškas žieminių dangų nuėmimas
Gegužę galutinai nuimame dangas nuo žiemai pridengtų augalų. Vidutinio klimato zonose tai dažniausiai padaroma iki balandžio pabaigos, tačiau kai kur procesas gali užsitęsti iki gegužės vidurio. Augalus atidengti reikia atsakingai, atsižvelgiant į kiekvienos rūšies ypatybes: pavyzdžiui, rožėms ir raganėms naktinės šalnos dažniausiai nepavojingos, tačiau stambialapės hortenzijos ir medėjančio bijūno žiedpumpuriai bei besiskleidžiantys lapai gali nukentėti, todėl žydėjimas bus silpnesnis.
Todėl šalnų atvejui verta turėti po ranka agroplėvelę ar spunbondą, kad prireikus būtų galima greitai pridengti augalus, o po to nupurkšti preparatais, padedančiais sumažinti stresą. Dengiamąją medžiagą geriausia nuimti sausu, apsiniaukusiu oru.
Sėja
Dabar prasideda aktyviausias vienmečių gėlių, daržovių ir žalumynų sėjos laikotarpis. Mėnesio pradžioje į atvirą gruntą sėjamos morkos, burokėliai, žirniai, pupelės, krapai, kalendros, lapinės salotos ir kitos daržovės bei žalumynai.
Kai kuriuos augalus dar ne per vėlu arba pats tinkamiausias metas sėti daigams: bazilikus, agurkus, cukinijas, moliūgus, patisonus ir kitus moliūginius augalus. Bazilikai puikiai auga ir šiltnamyje, pasėti tiesiai į dirvą.
Pirmąjį gegužės dešimtadienį į gėlynus sėjamos įvairios vasarinės gėlės: kvapieji pelėžirniai, rugiagėlės, godecijos, vaistinės medetkos, kosmėjos, kaliforninės ešolcijos, lavateros, gipsofilės, Drummondo flioksai bei dekoratyviniai vienmečiai javai.
Nuo gegužės vidurio, kai praeina grįžtančių šalnų pavojus ir dirva pakankamai įšyla, į atvirą gruntą galima sėti moliūgus, cukinijas ir patisonus. Tuo pačiu metu sėjamos ir šilumą mėgstančios gėlės: nasturtės, levkojai, dekoratyvinės saulėgrąžos, kochijos, cinijos, serenčiai ir kiti augalai.
Trečią gegužės dekadą į šiltnamius sėjami agurkai – šiai tropinei lianai dygimui reikalinga +20…+25 °C dirvos temperatūra.
Gegužės pabaigoje galima sėti dvimečius augalus: turkiškus gvazdikus, vakarines našlaites, vidutinius katilėlius, dedešvas, neužmirštuoles, rusmenes ir daugiametes saulutes.
Gegužė – pagrindinis sėjos pikas: šalčiui atsparios kultūros sėjamos mėnesio pradžioje, o šilumamėgės – arčiau vidurio. Svarbiausia orientuotis ne į kalendorių, o į dirvos temperatūrą – taip sumažinama prasto sudygimo rizika.
Daigų sodinimas
Vienas svarbiausių etapų daigams – persikėlimas į nuolatinę augimo vietą. Tai augalams didelis stresas, todėl svarbu pasirinkti tinkamą laiką ir iš anksto juos paruošti.
Likus 1–2 savaitėms iki sodinimo į lauką ar šiltnamį, reikia pradėti grūdinimą: kasdien kelioms valandoms išnešti daigus į vėsesnę vietą, palaipsniui ilginant laiką. Likus parai iki persodinimo, daigus galima nupurkšti stresą mažinančiomis priemonėmis.
Pomidorai, paprikos ir baklažanai sodinami, kai dirva ir oras įšyla iki maždaug +15 °C. Dažniausiai tai būna pirmoje gegužės pusėje: į šiltnamį – anksčiau, į lauką – vėliau.
Moliūginių augalų daigai sodinami panašiomis sąlygomis ir tuo pačiu metu, kaip ir jų sėja.
Pirmoje gegužės pusėje į sodą perkeliami šalčiui atsparesni vienmečių gėlių daigai: alisai, verbenos, Drummondo flioksai ir kt. Mėnesio viduryje, pasibaigus šalnų rizikai, galima sodinti liūtpėdes, lobelijas, gazanijas, serenčius ir kitus augalus.
Nuo gegužės pabaigos vazonai, pakabinami krepšiai ir gėlynai puošiami petunijomis, begonijomis, bakopomis ir kitais iš sėklų išaugintais augalais.
Bulvių sodinimas
Tikslūs bulvių sodinimo terminai priklauso nuo veislės, regiono, dirvos tipo, konkretaus pavasario oro sąlygų ir sodinamosios medžiagos.
Standartinis laikas daugelyje regionų – gegužės vidurys, kai jau nebegresia šalnos. Optimali dirvos temperatūra bulvėms – +9…+11 °C.
Daugelis sodininkų orientuojasi ir pagal gamtos ženklus: jei pražydo pienės ir ievos – laikas sodinti bulves.
Prieš sodinimą dirva perkasta kastuvo gyliu, patręšiama organinėmis medžiagomis ir pagrindiniais makroelementais. Į sodinimo duobutes verta įberti medžio pelenų.
Bulvės sodinamos tik tada, kai dirva įšyla iki +9…+11 °C. Per anksti pasodinus į šaltą žemę, gumbai dažnai pradeda pūti.
Vazoninių augalų išnešimas į lauką
Kai galutinai praeina šalnų pavojus, paprastai nuo gegužės vidurio, į lauką išnešami šilumamėgiai vazoniniai augalai.
Vazonai gali papildyti esamas augalų kompozicijas arba puošti terasas, balkonus, poilsio zonas, įėjimus į namus ar erdves prie vandens telkinių.
Didžiausias tokių augalų privalumas – mobilumas, leidžiantis kasmet lengvai keisti kompozicijas ir prisitaikyti prie sezono poreikių.
Sodinukų sodinimas
Pačioje gegužės pradžioje dar galima suspėti pasodinti augalus su atvira šaknų sistema, jei dirva jau atitirpusi ir pakankamai įšilusi, o pumpurai dar neišsprogę.
Čia terminai labai svarbūs: būtina suspėti, kol augalas dar ramybės būsenoje, kad jis turėtų laiko įsišaknyti.
Sodinukus su uždara šaknų sistema ar žemės gumulu galima sodinti visą likusį pavasarį ir iki pat spalio pabaigos.
Sodinimo duobė kasama 20–30 cm platesnė ir gilesnė nei žemės gumulas. Jei reikia, įrengiamas drenažas. Į duobės dugną pilama paruošta žemė, įstatomas sodinukas, ištiesinamas vertikaliai, prireikus įrengiama atrama.
Vėliau dirva užpilama palaipsniui, suspaudžiama, suformuojamas laistymo volelis, gausiai palaistoma ir mulčiuojama.
Svarbu, kad šaknies kaklelis būtų 5–20 cm aukščiau žemės paviršiaus, kad po dirvos suslūgimo susilygintų su aplinka.
Augalai su atvira šaknų sistema sodinami tik vėsiu pavasario laikotarpiu ir iki pumpurų brinkimo. Uždara šaknų sistema leidžia sodinti viso sezono metu.
Nežiemojančių daugiamečių augalų sodinimas
Pirmoji gegužės pusė – optimalus laikas sodinti montbretes, frezijas, acidanteras, ranunkulus, gladioles ir vainikines plukes.
Svarbu, kad dirva būtų įšilusi iki +8…+12 °C ir neprognozuojamos stiprios šalnos.
Nuo gegužės vidurio, kai šalnų pavojus visiškai išnyksta, sodinami jurginai, gumbinės begonijos ir kalos.
Indines kanas geriau sodinti ar išnešti į lauką ne anksčiau kaip birželio 10 dieną.
Atramos, genėjimas ir sezoninė priežiūra
Augalų tvirtinimas prie atramų. Lianos (kultūrinės vynuogės, vijokliniai sausmedžiai, raganės ir kt.), vijoklinės rožės bei kiti augalai, kuriems reikalingos atramos ir kurie žiemai buvo nuimti bei pridengti, vėl pakeliami ir pririšami prie atramų.
Prieš tai verta apžiūrėti mažosios architektūros elementus – nuo pavėsinių iki grotelių (špalerų): juos suremontuoti, perdažyti ar prireikus įrengti naujus. Tai svarbu ne tik estetiškai – taip lengviau įvertinti augalų būklę, palengvėja priežiūra, mažėja ligų rizika, o vynuogėms tai būtina geram derliui subręsti.
Taip pat įrengiamos atramos augalams, kurie žiemojo be dangų, tačiau turi lanksčius, linkstančius stiebus arba linkę išsiskleisti: gervuogėms, avietėms, bijūnams, serbentams, japoniniams svarainiams, kai kurioms lanksvoms ir kt.
Lianų ir krūmų rišimas – tai ne tik estetika, bet ir augalų sveikata. Tinkamas tvirtinimas gerina oro cirkuliaciją, mažina ligų riziką ir palengvina priežiūrą.
Dekoratyvinių krūmų genėjimas
Sanitarinis medžių ir krūmų genėjimas atliekamas iki aktyvaus sulčių judėjimo pradžios, o formuojamasis – priklausomai nuo žydėjimo laiko.
Jei rožės buvo atidengtos tik gegužę, dažnai jos jau būna su žaliais lapais. Vis dėlto sanitarinis genėjimas yra būtinas: po vėlyvo atidengimo dažnai atsiranda baltas pelėsis arba pastebimi infekciniai pažeidimai.
Pelėsį galima nuvalyti drėgna šluoste ir augalus nupurkšti atitinkamomis priemonėmis, tačiau infekcijos pažeistus stiebus būtina nedelsiant išpjauti iki sveikos vietos – kitaip ūgliai greitai žus. Taip pat pašalinamos visos nušalusios, nulūžusios ar pažeistos šakos.
Šluotelinėms hortenzijoms gausiam žydėjimui reikalingas gana stiprus formuojamasis genėjimas. Jei pavėluota tai padaryti iki vegetacijos pradžios, procedūrą dar galima atlikti gegužės pabaigoje, tačiau žydėjimas nusikels vėliau.
Krūmams, žydintiems pavasarį (pvz., forsitijoms ar japoninėms kerijoms), gegužės pabaiga – birželio pradžia yra tinkamas metas formuojamajam genėjimui. Jis atliekamas kas 2–3 metus: pašalinami seni ūgliai, o jauni ir peržydėję sutrumpinami trečdaliu ar puse ilgio.
Pavasarį žydintiems rododendrams po žydėjimo atsargiai pašalinami nuvytę žiedynai, išpjaunami sausi, pažeisti ar pernelyg ilgi ūgliai.
Vejos priežiūra
Gegužę atliekamas pirmasis (kartais ir antrasis) vejos pjovimas. Standartinė schema: nupjauti – patręšti – palaistyti.
Žolė pjaunama, kai pasiekia 10–15 cm aukštį, bet dar nėra išgulusi. Laistoma gausiai, smulkiais lašeliais.
Tręšiama kompleksinėmis trąšomis, turinčiomis azoto, fosforo ir kalio. Taip pat galima laikytis sezoniškos tręšimo schemos – pavyzdžiui, tris kartus per metus (balandžio, birželio ir rugsėjo viduryje).
Prireikus veja aeruojama – velėna praduriama įvairiose vietose. Pažeistos vietos atnaujinamos atsėjant arba įterpiant paruoštus vejos gabalus. Kovojama su samanomis (mažinamas dirvos rūgštingumas, naudojamas geležies sulfatas), o esant problemoms – naudojami fungicidai ar insekticidai.
Pirmasis pjovimas atliekamas, kai žolė pasiekia 10–15 cm aukštį. Po pjovimo veja tręšiama ir laistoma – tai skatina tankų ir tolygų augimą.
Vandens telkinio priežiūra
Jei tai nebuvo padaryta balandį, dabar iš vandens telkinio pašalinami lapai ir šakelės, o nuo dugno ir sienelių – dumblas.
Patikrinama vandens kokybė: pH, kietumas, įjungiamos filtravimo ir aeracijos sistemos. Esant dideliam užterštumui, gali tekti visiškai pakeisti vandenį.
Apžiūrimi peržiemoję vandens augalai, pašalinamos sausos ir pažeistos dalys, prireikus augalai dalijami ir persodinami. Nusistovėjus šiltiems orams, į vandenį grąžinami žiemoję augalai.
Šilumamėgiai tropiniai augalai (pvz., pistijos, eichornijos, ricijos) į vandens telkinį grąžinami tik tada, kai vanduo sušyla iki +20…+21 °C.
Taip pat sodinami augalai, padedantys valyti vandenį – jie prisotina jį deguonimi ir stabdo dumblių augimą. Toliau reguliariai maitinami augalai ir žuvys.
Gėlynų priežiūra
Gegužę prasideda intensyvus augalų augimas – sparčiai auga ne tik kultūriniai augalai, bet ir piktžolės, todėl būtina jas naikinti: ravėti, iškasti didesnius augalus, o esant stipriam užžėlimui – atsargiai naudoti herbicidus.
Toliau purenama dirva, laistoma ir tręšiama. Aktyvaus augimo metu ir formuojantis pumpurams naudojamos kompleksinės trąšos su azoto, kalio ir fosforo kiekiu. Taip pat galima naudoti mikroelementų trąšas, ypač per lapus.
Papildomas mulčio sluoksnis padeda išlaikyti drėgmę ir gerina dirvos struktūrą. Taip pat tęsiamos profilaktinės apsaugos nuo ligų ir kenkėjų priemonės – purškiama sausu, ramiu ir geriausia apsiniaukusiu oru.
Gegužę galima persodinti dvimečius augalus, taip pat dalyti ir perkelti daugiamečius augalus, žydinčius vasaros antroje pusėje ar rudenį.
Laisvos vietos užpildomos naujais sodinukais, daigais ar dalintais augalais, sėjamos vienmetės gėlės, sodinamos lelijos ir nežiemojantys daugiamečiai augalai.
Gėlynų priežiūra apima ne tik augalus. Po sniego tirpsmo dirva gali būti išplauta, todėl gali pakrypti akmenys alpinariumuose ar atsirasti kitų pažeidimų – juos reikia sutvarkyti, papildyti gruntą ar dekoratyvinę dangą.
Gegužę svarbu nepraleisti tinkamo momento: purenimas, tręšimas ir piktžolių kontrolė sudaro pagrindą visam sezonui.
Dauginimas ir žaliavos rinkimas
Tęsiamas žaliųjų auginių pjovimas iš petunijų, kalibrachojų, fuksijų, pelargonijų ir kitų augalų.
Žoliniai daugiamečiai augalai dauginami stiebiniais auginiais (pvz., flioksai, šalavijai, katžolės, astilbės). Kai kurie augalai gali būti dauginami ir lapiniais auginiais.
Nuo gegužės pabaigos žalieji auginiai imami ir iš dekoratyvinių krūmų: veigelių, raugerškių, ožekšnių, sedulų, rožių, hortenzijų, japoninių svarainių ir kt.
Auginiai turėtų būti 10–12 cm ilgio su 2–3 tarpubambliais. Viršutinis pjūvis daromas tiesus, o apatinis – įstrižas. Apatiniai lapai pašalinami.
Auginiai įsišaknija vandenyje, specialiuose tirpaluose arba dirvoje, naudojant šaknų augimą skatinančias priemones. Dažnai jiems įrengiami mini šiltnamiai, pavyzdžiui, uždengiant plastikiniais buteliais.
Taip pat pavasarį dauginama šaknų atžalomis ir atlankomis. Šis būdas tinka tokiems augalams kaip avietės, gervuogės ar raukšlėtosios rožės.
Atlankomis galima dauginti daugumą krūmų ir vijoklių: šakos prilenkiamos prie žemės, pritvirtinamos ir užpilamos žemėmis. Rudenį susiformavus šaknims, augalas atskiriamas.
Augalinės žaliavos rinkimas
Paskutinis pavasario mėnuo – tikra šventė natūralių vitaminų mėgėjams.
Jauni dilgėlių, garšvų, kiaulpienių, rūgštynių, meškinio česnako ir kitų augalų lapai naudojami maistui: verdamos sriubos, gaminami pyragai, rauginama, šaldoma.
Iš kiaulpienių ir kitų augalų žiedų ruošiami gėrimai. Juodųjų serbentų, bruknių, žemuogių, aviečių lapai džiovinami arba naudojami arbatoms.
Gegužę taip pat kasamos krienų šaknys, renkamos šeivamedžių, gudobelių ir ievų žiedai.
Svarbu! Augalinę žaliavą rinkti tik švariose vietose ir tik gerai pažįstant augalus. Laikytis tinkamų paruošimo būdų ir nevykdyti savigydos.
