Baklažanus auginu jau ne vienerius metus, todėl puikiai žinau, kad ši daržovė nėra pati lengviausia. Pradžioje man ne kartą teko nusivilti – krūmai augdavo gražūs, tačiau vaisių būdavo mažai, dalis žiedų nukrisdavo, o patys baklažanai užaugdavo smulkūs ir ne tokie skanūs, kaip tikėjausi. Tik vėliau supratau, kad didžiausią įtaką turi ne vien laistymas ar saulėta vieta, bet ir tinkamas tręšimas skirtingais augimo etapais.
Per daugelį metų susidariau savo sistemą, kuri man leidžia kasmet sulaukti gausaus derliaus. Svarbiausia – nepertręšti ir suprasti, ko augalui reikia konkrečiu momentu. Baklažanai yra gana „ėdrūs“, todėl iš dirvos greitai pasiima maistines medžiagas ir be papildomos pagalbos gero derliaus tikėtis sudėtinga.
Kodėl baklažanams reikia reguliaraus tręšimo
Iš savo patirties pastebėjau, kad baklažanų šaknų sistema nėra labai stipri, todėl augalai greitai išnaudoja dirvoje esančias maisto medžiagas. Be to, jų vegetacijos laikotarpis ilgas, todėl mitybos poreikiai nuolat keičiasi. Augimo pradžioje jiems reikia daugiau azoto, žydėjimo metu svarbus fosforas, o vaisių formavimosi laikotarpiu ypač reikalingas kalis.
Būtent dėl šios priežasties vienkartinis tręšimas dažniausiai neduoda norimo rezultato. Daug geriau augalus maitinti reguliariai, bet saikingai.
Kaip tręšiu daigus
Pirmą kartą baklažanus pamaitinu dar tada, kai jie auga namuose. Maždaug po dviejų savaičių nuo pikavimo naudoju kompleksines trąšas, kuriose yra azoto ir fosforo. Tai padeda sustiprinti šaknų sistemą ir skatina tolygų augimą.
Likus maždaug savaitei iki persodinimo į šiltnamį arba lysvę, daigus dar kartą patręšiu silpnesniu kompleksinių trąšų tirpalu. Pastebėjau, kad taip augalai lengviau pakelia persodinimo stresą ir greičiau prigyja.
Ką darau po pasodinimo į nuolatinę vietą
Persodintiems baklažanams visada leidžiu ramiai prisitaikyti. Bent dešimt dienų jų netręšiu, nes augalai pirmiausia turi įsišaknyti. Tik po to duodu pirmąją rimtesnę trąšų porciją.
Šiuo laikotarpiu man geriausiai pasiteisina subalansuotos kompleksinės trąšos. Stengiuosi nepersistengti su azotu, nes per daug žaliosios masės gali lemti silpnesnį žydėjimą ateityje.
Žydėjimo metu baklažanams reikia visai kitokios mitybos
Kai pasirodo pirmieji žiedai, šiek tiek pakeičiu tręšimo principą. Azoto poreikis sumažėja, o daug svarbesni tampa fosforas ir kalis. Būtent šios medžiagos padeda augalui formuoti daugiau vaisių ir sumažina tuščių žiedų kiekį.
Taip pat labai gerai pasiteisina lapų purškimas boro tirpalu. Tokią procedūrą visada atlieku vakare, kai nebėra kaitrios saulės. Pastebėjau, kad po jos žiedai rečiau nukrenta, o derlius būna gausesnis.
Kuo tręšiu vaisių formavimosi metu
Kai baklažanai pradeda aktyviai auginti vaisius, jiems tenka didžiausias krūvis. Šiuo laikotarpiu dažniausiai renkuosi natūralias organines trąšas. Puikiai tinka raugintų žolių užpilas, praskiestas mėšlo tirpalas arba medžio pelenai, kurie aprūpina augalus kaliu ir kalciu.
Pastebėjau, kad būtent organinės trąšos padeda užauginti tankesnius, sultingesnius ir skanesnius vaisius. Be to, jos gerina dirvos struktūrą ir teigiamai veikia visą augalą.
Paskutinis tręšimas prieš pagrindinį derliaus nuėmimą
Maždaug likus mėnesiui iki didžiausio derliaus rinkimo, baklažanus dar kartą patręšiu kalio ir fosforo turinčiomis trąšomis. Šis papildymas padeda vaisiams greičiau sunokti ir pagerina jų laikymo savybes.
Svarbu laikytis saiko. Per didelis trąšų kiekis gali pakenkti ne mažiau nei jų trūkumas.
Svarbiausi patarimai iš mano patirties
Per daugelį metų įsitikinau, kad trąšos geriausiai veikia tik drėgnoje dirvoje. Todėl prieš tręšdama visada palaistau lysves. Taip pat naudoju tik šiltą vandenį, nes šaltas gali sukelti augalams papildomą stresą.
Visus purškimus ir tręšimus stengiuosi atlikti anksti ryte arba vakare. Karštą dieną augalai daug prasčiau pasisavina maistines medžiagas, o lapai gali net apdegti.
Dar viena klaida, kurią dažnai daro pradedantieji sodininkai – per didelės trąšų normos. Mano nuomone, geriau patręšti mažiau, bet reguliariai, nei vienu kartu „pamaitinti“ per daug.
Dažniausios klaidos
Didžiausia klaida – tręšti sausą dirvą. Tokiu atveju galima pažeisti šaknis, o maisto medžiagos bus pasisavinamos daug prasčiau. Taip pat nereikėtų viršyti gamintojo rekomenduojamų normų.
Kita dažna problema – azoto perteklius. Iš pirmo žvilgsnio augalai atrodo įspūdingai, tačiau vietoje gausaus derliaus išauga daug lapų, o vaisių būna mažiau.
Išvada
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad baklažanai tikrai atsilygina už rūpestį. Jei augalus tręšime tinkamu metu ir nepersistengsime, krūmai bus stiprūs, žydės gausiai ir džiugins dideliais, mėsingais bei skaniais vaisiais. Būtent todėl kasmet stengiuosi laikytis šių paprastų taisyklių, kurios man dar nė karto neleido nusivilti derliumi.
