Telefonas suskambo antradienį per pietų pertrauką, kai valgiau cepelinus prie darbo valgyklos lango. Numeris buvo pažįstamas, nors kontakto neišsisaugojau. „Laba diena, čia dėl „Golfo“. Turime pasikalbėti, nes automobilis turi problemų, apie kurias jūs nutylėjote. Noriu, kad grąžintumėte 500 eurų.“ Padėjau šakutę ant lėkštės ir supratau, kad likusią pietų pertrauką jau nebevalgysiu.
Turinys (5)
Man 31-eri, dirbu logistikos įmonėje Vilniuje, su drauge nuomojamės butą Pašilaičiuose. Tą sidabrinį 2008 metų „Golfą“ turėjau penkerius metus. Pirkau jį iš pažįstamo, važinėjau kasdien į darbą, du kartus per metus nuveždavau į tą patį servisą, keičiau tepalus ir padangas pagal laiką. Kai pagaliau susitaupiau naujesniam automobiliui, senąjį nusprendžiau parduoti pats, nes supirkėjai siūlė vos 1 800 eurų.
Pardavimas atrodė sklandus
Skelbime parašiau viską, ką žinojau: rida, paskutinė techninė apžiūra, kad yra smulkių įbrėžimų ant galinio buferio ir kad vairuotojo sėdynė šiek tiek nudilusi. Prašiau 3 000 eurų. Per savaitę paskambino gal dešimt žmonių, pusė jų iškart klausė, kokia „paskutinė kaina“. Atvažiavo du. Antrasis buvo maždaug penkiasdešimties metų vyras iš Ukmergės, atvykęs su sūnumi.
Jie apžiūrėjo automobilį gerą valandą. Sūnus lindo po dugnu su telefono žibintuvėliu, tėvas klausėsi variklio, kaip jis pats sakė, „ausimi“. Pavažinėjome po kvartalą, išvažiavome į Ukmergės gatvę, kad pajustų automobilį didesniu greičiu. Jam viskas patiko, tik derėjosi dėl padangų ir to buferio. Sutarėme 2 800 eurų. Pasirašėme pirkimo–pardavimo sutartį, kurią atsisiunčiau iš interneto, ir pirkėjas ranka prirašė, kad automobilis apžiūrėtas ir išbandytas. Atidaviau raktus, du komplektus ir aplanką su serviso čekiais.
Tą vakarą su drauge atšventėme picomis ir buvau patenkintas savimi. Atrodė, kad viską padariau sąžiningai ir teisingai.
Skambutis po savaitės
Telefonu pirkėjas pasakojo, kad po kelių dienų iš ryto pajudant pasigirdo barškėjimas, o servise jam pasakė, kad dėvisi sankabos dvimasis smagratis. Remontas kainuotų apie tūkstantį eurų, ir jis norėjo, kad pusę padengčiau aš. Pasak jo, aš tikrai turėjau žinoti, nes toks gedimas neatsiranda per savaitę.
Už dviejų kambarių butą Panevėžyje šildymas kainavo 148 eurus. Kaimynas virš manęs moka 60, ir pagaliau supratau kodėl
Mama keturiasdešimt metų dirbo siuvykloje, o jos pensija – 640 eurų. Radusi jos išlaidų sąsiuvinį, kitaip pažiūrėjau į savo išlaidas
Kaimynas trejus metus skolinosi mano kopėčias. Kai paprašiau grąžinti, išgirdau, kad jos „jau seniai jo“
Aštuonis mėnesius išlaikiau 57 metų vyrą. Kai paprašiau išsikraustyti, jis nusijuokė man į veidą
Pirmoji moteris tikrino, ar atbėgsiu jai paskambinus, antroji paprašė milijono. Būdamas 72-ejų supratau vieną dalyką
„Tavo amžiuje saldumynų jau negalima!“ – išgirdau iš vyro per pasimatymą. Tai, ką padariau, jis prisimins ilgaiPasakiau, kad nežinojau. Ir tai buvo tiesa, bent jau taip, kaip aš tai supratau. Tiesa, rytais, kai automobilis būdavo šaltas, kartais girdėdavau trumpą barškesį prie užvedimo. Bet jis praeidavo per kelias sekundes, servise niekas apie tai nesakė, o aš per penkerius metus tiesiog pripratau. Tada, kalbėdamas telefonu, pirmą kartą pagalvojau, kad galbūt reikėjo apie tai pasakyti, net jei pats tam nesuteikiau reikšmės.
Pirkėjas kalbėjo vis garsiau. Užsiminė, kad parašys apie mane socialiniuose tinkluose, kad kreipsis į teismą, kad tokie pardavėjai kaip aš ir gadina žmonėms gyvenimą. Pasakiau, kad turiu pagalvoti, ir padėjau ragelį. Likusią darbo dieną žiūrėjau į ekraną ir negalėjau susikaupti nė prie vienos užduoties.
Tarp sąžinės ir sutarties
Vakare paskambinau buvusiai klasiokei, kuri dirba teisininke. Ji paaiškino bendrais bruožais: sutartis su įrašu, kad automobilis apžiūrėtas, yra svarbi, bet ji neapsaugo nuo visko. Jei pardavėjas žinojo apie rimtą trūkumą ir jį nuslėpė, pirkėjas gali turėti pretenzijų. Kita vertus, tai, ką jis turėtų įrodyti, nėra paprasta. Pasak jos, dažniausiai tokie ginčai baigiasi ne teisme, o susitarimu, nes teismas kainuoja daugiau nei ginčo suma.
Mano draugė buvo kategoriška: nieko nemokėti, nes automobiliui penkiolika metų ir iš tokio negalima tikėtis, kad jis bus be jokių bėdų. Mama telefonu pasakė priešingai: atiduoti dalį ir miegoti ramiai. Aš sėdėjau ant balkono, gėriau arbatą ir galvojau ne tiek apie pinigus, kiek apie tą rytinį barškesį, kurį girdėjau ne vieną kartą.
Paskambinau į savo servisą. Meistras, kuris mano automobilį žiūrėjo penkerius metus, pasakė, kad dvimasis smagratis tokio amžiaus automobiliui yra dėvima detalė ir kad paskutinį kartą jis tikrino tik tai, ko buvo prašyta. Jokių įrašų apie šį gedimą nebuvo. Tai šiek tiek nuramino, bet sąžinės visiškai neišvalė.
Susitikimas degalinėje
Po dviejų dienų parašiau pirkėjui žinutę ir pasiūliau susitikti. Susitikome degalinėje prie Ukmergės kelio, sėdėjome prie aukšto staliuko su dviem kavos puodeliais. Pasakiau jam tiesiai: apie gedimą nežinojau, bet rytais girdėdavau trumpą barškesį ir apie tai nepasakiau, nes nelaikiau to svarbiu. Pinigų, kurių jis reikalavo, negrąžinsiu, nes automobilis buvo apžiūrėtas ir parduotas už kainą, atitinkančią jo amžių. Bet galiu prisidėti 150 eurų, nes jaučiuosi neviską pasakęs.
Jis kurį laiką tylėjo, maišė kavą ir žiūrėjo pro langą į savo, dabar jau savo, sidabrinį „Golfą“. Tada pasakė, kad tikėjosi daugiau, bet supranta. Paspaudėme rankas, pervedžiau pinigus banku ir paprašiau, kad parašytų žinutę, jog daugiau pretenzijų neturi. Jis parašė. Iki šiol nežinau, ar pasielgiau teisingai, ar tiesiog nusipirkau sau ramybę.
Kitą kartą parduosiu kitaip
Iš šios istorijos išsinešiau kelis dalykus. Parduodant automobilį dabar užrašyčiau viską, ką žinau ar girdžiu, net jei man tai atrodo smulkmena: garsus, lemputes, keistus pojūčius rytais. Geriau, kad pirkėjas sužinotų iš manęs prieš pirkdamas, nei iš mechaniko po savaitės. Sutartyje aiškiai surašyčiau žinomus trūkumus ir pasiūlyčiau pirkėjui nuvežti automobilį patikrai į pasirinktą servisą, net jei tai užtrunka dar vieną dieną.
Ir dar vienas dalykas, kurį supratau sėdėdamas toje degalinėje. Automobilio pardavimas baigiasi ne tada, kai atiduodi raktus. Jis baigiasi tada, kai abu žmonės gali ramiai pasakyti, kad sandoris buvo sąžiningas. Mano atveju tam prireikė dar 150 eurų ir vieno nepatogaus pokalbio. Galėjo prireikti tik vieno sakinio skelbime.
