Šiandien pirmą kartą per dvejus bendro gyvenimo metus pasakiau Vadimui, kad jis gali susirinkti savo daiktus ir išeiti. Žinote, ką jis man atsakė? Paprašė netriukšmauti, nes telefone kaip tik prasidėjo įdomiausia vaizdo įrašo vieta. Stovėjau vidury kambario, vis dar vilkėdama nuo lietaus permirkusią striukę, ir kurį laiką net nesugebėjau nieko pasakyti. Atrodė, kad kalbuosi ne su suaugusiu vyru, su kuriuo norėjau pasenti, o su žmogumi, kuriam mano rūpesčiai apskritai nerūpi.
Turinys (13)
- Prieš trejus metus jis man atrodė tikras džentelmenas
- Po metų pakviečiau jį gyventi pas save
- Viskas pasikeitė, kai uždarė sandėlį
- Kol aš dirbau po dvylika valandų, jis gulėjo ant sofos
- Pinigų nebeužteko net būtiniausioms išlaidoms
- Bandžiau su juo kalbėtis, bet kiekvienam darbui atsirasdavo pasiteisinimas
- Vienas draugės sakinys privertė į mūsų gyvenimą pažvelgti kitaip
- Viskas galutinai išaiškėjo dėl dvylikos kotletų
- Tada pamačiau naują meškerę ir dėžutę nuo ritės
- Po aštuonių mėnesių pirmą kartą pratrūkau
- Pasakiau, kad iki lapkričio pirmosios jis turi apsispręsti
- Iki lapkričio pirmosios liko keturios dienos
- Labiausiai bijau ne jo išėjimo, o to, kad vėl liksiu viena
Man penkiasdešimt ketveri. Dabar sėdžiu virtuvėje, priešais mane stovi seniai atšalusi arbata, o iš svetainės girdisi televizorius, už kurį, kaip ir už visą kitą šiame bute, moku pati. Dar prieš kelias valandas galvojau, kaip ištempti iki kitos algos, o dabar svarstau, ar rytoj vėl sugebėsiu elgtis taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Kad suprastumėte, kaip iki to priėjau, turiu papasakoti mūsų istoriją nuo pradžių. Nes kai prieš trejus metus sutikau Vadimą, nė minties neturėjau, kad kada nors taip jausiuosi savo pačios namuose.
Prieš trejus metus jis man atrodė tikras džentelmenas
Su Vadimu susipažinome per mano draugės Tamaros jubiliejų. Jis buvo jos pusbrolis, penkiasdešimt septynerių metų našlys, aukštas, su tvarkingai pakirpta žilstelėjusia barzdele. Tą vakarą jis man padėjo apsivilkti paltą, o vėliau pasisiūlė palydėti iki autobusų stotelės. Nors jam pačiam reikėjo eiti į kitą pusę, paėmė mano rankinę ir neskubėdamas ėjo šalia.
Po skyrybų ilgai gyvenau viena. Auginau dukrą, dirbau ir mokėjau būsto paskolą už savo dviejų kambarių butą ketvirtame aukšte. Buvau pripratusi, kad viskuo turiu pasirūpinti pati, todėl toks paprastas vyriškas dėmesys mane maloniai nustebino. Vadimas nepiršo man didelių pažadų, tiesiog kviesdavo pasivaikščioti, pasakodavo apie žvejybą ir domėdavosi, kaip praėjo mano diena.
Mėgdavome eiti palei upę. Jis pasakodavo apie savo jaunystę, vieną didžiulę sugautą lydeką ir keliones su draugais, o aš klausydavausi ir galvodavau, kad galbūt gyvenimas man dar suteikė vieną galimybę būti laimingai. Nenorėjau iš jo nei turtų, nei brangių dovanų. Norėjau paprasto artumo, kurio buvau pasiilgusi per vienišus metus.
„Kam man mokėti už nuomą, jei tavo bute yra laisvų kambarių?“ – po mėnesio pažinties pareiškė vyras
Vyras išvyko į komandiruotę, bet jo buvimo vieta išdavė melą: radau jį prie buvusios žmonos namų Vilniuje
Ji pakvietė mane romantiškos vakarienės, bet prie stalo pradėjo tikrą apklausą. Būdamas 49-erių tokio pasimatymo nesitikėjau
„Tavo amžiuje saldumynų jau negalima!“ – išgirdau iš vyro per pasimatymą. Tai, ką padariau, jis prisimins ilgai
Būdama 55-erių priėmiau vyrą gyventi į savo namus. Po pusmečio išgirdau žodžius, kurių nepamiršiu visą gyvenimą
Mama surengė prabangų pokylį už mano pinigus, o žmoną pavertė tarnaite. Viskas pasikeitė, kai išvydau juodą maišą
Po metų pakviečiau jį gyventi pas save
Iki mūsų pažinties Vadimas nuomojosi kambarį miesto pakraštyje. Po žmonos mirties butas buvo likęs sūnui, o pats jis glaudėsi pas vieną vyresnio amžiaus moterį. Kartą Vadimas pasakė, kad nemato prasmės mokėti už svetimą būstą, jeigu mes galime gyventi kartu. Pasiūlymas atrodė logiškas, juk abu buvome suaugę žmonės ir norėjome dažniau matytis.
Sutikau. Ir pirmuosius bendro gyvenimo metus tikrai neturėjau kuo skųstis. Vadimas dirbo vairuotoju baldų sandėlyje, apmokėdavo pusę komunalinių išlaidų, o šeštadieniais dažnai pats važiuodavo nupirkti maisto. Namuose jis pataisė lašėjusį čiaupą, pritvirtino lentyną prieškambaryje ir kartais pasitikdavo mane po darbo su karšta vakariene.
Maistas nebūdavo ypatingas, dažniausiai makaronai su dešrelėmis ar keptos bulvės, bet man tai atrodė tikra prabanga. Po dvylikos valandų darbo labai gera grįžti į namus, kuriuose kažkas tavęs laukia. Draugėms pasakodavau, kad man nepaprastai pasisekė. Tik Tamara tokiais momentais kažkodėl nutildavo ir greitai pakeisdavo temą.
Viskas pasikeitė, kai uždarė sandėlį
Vasarį Vadimo darbovietė užsidarė. Jį atleido išmokėję priklausančias išmokas, ir vieną vakarą jis grįžo namo su konjako buteliu. Pasakė, kad tai tik laikini sunkumai, per mėnesį ar du būtinai susiras kitą darbą. Aš jį apkabinau ir atsakiau, kad visko pasitaiko, o dabar svarbiausia neprarasti vilties.
Iš pradžių net neklausinėjau, kiek skelbimų jis peržiūrėjo ir kur išsiuntė gyvenimo aprašymą. Nenorėjau, kad žmogus jaustųsi spaudžiamas vos praradęs darbą. Pati dirbu administratore odontologijos klinikoje, todėl puikiai žinau, kaip kartais išvargina žmonės, terminai ir nuolatinė atsakomybė. Maniau, kad Vadimui prireiks šiek tiek laiko atsigauti, o paskui jis pats pradės ieškoti naujos vietos.
Tačiau praėjo aštuoni mėnesiai. Per tą laiką pasikeitė metų laikai, sąskaitos, mano darbo grafikas ir net drabužiai spintoje, o Vadimo dienos liko beveik tokios pačios. Jis vis dar sakė, kad tinkamo darbo kol kas nėra. Tik dabar tuos žodžius girdėjau jau be jokio entuziazmo.
Kol aš dirbau po dvylika valandų, jis gulėjo ant sofos
Vadimo rytas paprastai prasideda apie vienuoliktą valandą. Tuo metu aš jau keturias valandas būnu darbe. Jis išsiverda kavos, pasidaro sumuštinių iš mano pirktų produktų ir persikelia į svetainę. Ten įsitaiso ant sofos ir žiūri vaizdo įrašus apie žvejybą, tankus arba kokį nors vyrą, kaime statantį pirtį.
Kai grįžtu namo, virtuvėje dažnai randu neplautų puodelių ir lėkščių. Kartą paklausiau, kodėl jis bent indų neišplauna, jei jau visą dieną būna namuose. Vadimas atsakė, kad nuo karšto vandens jam trūkinėja rankų oda. Pasiūliau nupirkti gumines pirštines, bet jis pažiūrėjo į mane taip, lyg būčiau pasiūliusi kažką labai žeminančio.
Šiukšles jis išneša tik tada, kai paprašau kelis kartus. Grindų beveik niekada neplauna, o į parduotuvę dažniausiai nueina tik alaus ar saulėgrąžų. Užtat namuose nuolat pritrūksta duonos, dešros, pieno ir visų kitų produktų, kuriuos perku aš. Net nepastebėjau, kada iš bendro gyvenimo tapau vienintele žmogumi, atsakingu už visą namų ūkį.
Pinigų nebeužteko net būtiniausioms išlaidoms
Per mėnesį uždirbu keturiasdešimt tris tūkstančius rublių. Spalį už komunalines paslaugas gavau aštuonių tūkstančių dviejų šimtų rublių sąskaitą, nes jau buvo įjungtas šildymas. Maistas dviem žmonėms taip pat kainuoja nemažai, ypač kai vienas jų visą dieną praleidžia namuose ir nuolat užkandžiauja. Pradėjau skaičiuoti ne tik didesnius pirkinius, bet ir kiek kainuoja paprastas pieno pakelis ar kepalas duonos.
Vasarą pirmą kartą po ilgo laiko teko pasinaudoti kredito kortele vien tam, kad išgyvenčiau iki algos. Dabar kortelėje kaupiasi skola, o aš vis dažniau guluosi miegoti galvodama, kaip ją grąžinti. Labiausiai skaudina tai, kad dvylika metų viena mokėjau būsto paskolą ir užpernai pavasarį pagaliau ją visiškai išmokėjau. Pamenu, kaip stovėjau banke su paskutiniu mokėjimo dokumentu rankoje ir vos sulaikiau ašaras iš džiaugsmo.
Tada maniau, kad sunkiausi finansiniai metai jau už nugaros. O dabar vėl skaičiuoju kiekvieną centą, tik šį kartą ne dėl savo namų, o dėl suaugusio vyro, kuris jau aštuonis mėnesius nedirba. Kartais pati savęs klausiu, kada taip pasikeitė mūsų susitarimas. Juk į savo namus pakviečiau gyvenimo draugą, o ne žmogų, kurį turėsiu išlaikyti.
Bandžiau su juo kalbėtis, bet kiekvienam darbui atsirasdavo pasiteisinimas
Kovo mėnesį pirmą kartą rimčiau paklausiau apie darbo paieškas. Tą vakarą buvau išvirusi barščių, atsisėdau šalia jo ir pasakiau suprantanti, kad netekti darbo nelengva, tačiau gal vertėtų paieškoti bent laikinos vietos. Vadimas linktelėjo ir pažadėjo pasižiūrėti skelbimus. Tada dar nuoširdžiai tikėjau, kad jam tereikia nedidelio paskatinimo.
Balandį pati pradėjau siųsti jam darbo pasiūlymus. Radau apsaugininko vietą prekybos centre, vairuotojo darbą siuntų pristatymo įmonėje ir laisvą vietą prekybos salės darbuotojui. Tačiau į kiekvieną pasiūlymą jis turėjo atsakymą. Vienur atlyginimas per mažas, kitur per sunkus darbas, trečioje vietoje nepatogus grafikas.
Vadimas ypač dažnai skųsdavosi nugara. Sakydavo, kad penkiasdešimt septynerių jau nebe tas amžius, kai galima tampyti dėžes ar kilnoti sunkius daiktus. Nenorėjau ginčytis dėl jo sveikatos, bet man buvo sunku suprasti, kodėl ta pati nugara visai netrukdė tris dienas praleisti žvejyboje su draugais. Iš jos jis grįžo puikios nuotaikos ir nė karto neužsiminė apie skausmą.
Birželį pasakiau, kad viena mūsų abiejų išlaikyti nebepajėgiu. Jis labai įsižeidė ir dvi dienas su manimi beveik nekalbėjo. Vaikščiojo po butą suraukęs antakius, tarsi būčiau padariusi jam kažką nedovanotino. O aš po darbo toliau pirkau maistą, viriau vakarienę ir stengiausi nepradėti dar vieno ginčo.
Vienas draugės sakinys privertė į mūsų gyvenimą pažvelgti kitaip
Vasaros pabaigoje pasiskundžiau Tamarai, kad nebežinau, ką daryti. Ji kurį laiką tylėjo, o paskui prisipažino seniai norėjusi man kai ką pasakyti. Pasirodo, panašiai Vadimas gyveno ir su savo velione žmona Nina. Pasak Tamaros, Nina dirbo net dviejuose darbuose, o Vadimas periodiškai išgyvendavo įvairius sunkumus, ieškodavo savęs ir vis atidėliodavo grįžimą į darbą.
Padėjusi ragelį ilgai sėdėjau nejudėdama. Nenorėjau iš karto patikėti viskuo, ką išgirdau, bet ir ignoruoti šių žodžių nebegalėjau. Prisiminiau, kaip Tamara nutildavo kiekvieną kartą, kai girdavousi puikiai pasirinkusi vyrą. Tą vakarą Vadimas iš kambario sušuko, kad jau išalko, ir aš, kaip įpratusi, nuėjau virti koldūnų.
Rugsėjį mane aplankė dukra Ksiuša. Ji apžiūrėjo neplautų indų krūvą, svetainėje gulintį Vadimą ir mane, skubančią tarp virtuvės bei skalbinių. Tada tiesiai jo akivaizdoje paklausė: „Mama, tu jį įsisūnijai?“ Vadimas apsimetė negirdėjęs, o aš paskui visą vakarą pykau ant dukros už tokį nemandagumą.
Dabar suprantu, kad supykau ne todėl, jog ji buvo neteisi. Ji tiesiog garsiai pasakė tai, ko pati jau seniai nenorėjau pripažinti. Bet tuo metu dar tikėjausi, kad viskas gali pasikeisti. Man buvo pernelyg sunku susitaikyti su mintimi, kad dar viena mano pasirinkta partnerystė baigiasi.
Viskas galutinai išaiškėjo dėl dvylikos kotletų
Praėjusį sekmadienį po darbo iškepiau dvylika kotletų. Buvau tokia pavargusi, kad vos laikiausi ant kojų, bet reikėjo pasiruošti maisto kelioms darbo dienoms. Ketinau tuos kotletus dėtis į pietų dėžutę ir neštis į kliniką. Šalia esanti valgykla už vienus pietus prašo trijų šimtų penkiasdešimties rublių, o dabar net tokia suma man jau atrodo didelė.
Šiandien mano pamaina baigėsi devintą vakaro. Pakeliui užėjau į parduotuvę ir nupirkau vištienos, bulvių, pieno, duonos, grikių, sviesto bei indų ploviklio. Išėjau su dviem sunkiais krepšiais, o lauke kaip tyčia smulkiai lijo. Mūsų name nėra lifto, todėl į ketvirtą aukštą teko lipti pačiai, stabtelint prie kiekvieno laiptų posūkio.
Įėjusi į butą pirmiausia išgirdau garsiai veikiantį televizorių. Virtuvės kriauklėje stovėjo keptuvė, puodas ir keli puodeliai su pridžiūvusiais arbatos likučiais. Ant stalo pamačiau dubenį, kuriame buvau palikusi kotletus. Jis buvo tuščias.
Nuėjau į svetainę ir paklausiau Vadimo, kur dingo mano paruošti pietūs. Jis net nepakėlė akių nuo telefono, tik pasakė, kad kotletai buvo labai skanūs. Paaiškinau, jog juos gaminau sau į darbą trims dienoms. Vadimas gūžtelėjo pečiais ir pasiūlė išsikepti naujų, nes man tai juk nesudėtinga.
Tada pamačiau naują meškerę ir dėžutę nuo ritės
Jau norėjau išeiti iš kambario, kai prie spintos pastebėjau ilgą tamsiai žalią dėklą. Jis atrodė visiškai naujas, net etiketė dar buvo prikabinta. Šalia gulėjo dėžutė nuo žvejybos ritės. Paklausiau Vadimo, kas čia, ir jis pagaliau atsitraukė nuo telefono.
Jo veidas nušvito. Pasirodo, tai puikus japoniškas spiningas, kurį jis seniai norėjo nusipirkti. Pavasarį su draugais ruošiasi žvejoti lydekas, todėl tokio daikto jam labai reikėjo. Vadimas džiaugsmingai aiškino apie ritę, meškerės savybes ir būsimą išvyką, tarsi aš pati būčiau paprašiusi smulkiai papasakoti apie jo naują pirkinį.
Prieš savaitę Vadimas šventė gimtadienį. Jo sūnus Dima atsiuntė dešimt tūkstančių rublių, ir aš slapta apsidžiaugiau, nes pagalvojau, kad bent šį mėnesį vyras galės prisidėti prie komunalinių išlaidų. Net padėjau sąskaitą ant spintelės prieškambaryje, kad ji būtų aiškiai matoma. Tačiau sąskaita už aštuonis tūkstančius du šimtus rublių ten gulėjo iki šiol, o už naują žvejybos įrangą Vadimas buvo sumokėjęs devynis tūkstančius.
Paklausiau, kaip jis galėjo tiek išleisti, kai mūsų sąskaitos neapmokėtos. Vadimas įsižeidė ir pareiškė, kad sūnus pinigus atsiuntė jam asmeniškai, todėl jis turi teisę nusipirkti, ką nori. Paskui paklausė, ar tikrai nemanau, kad po visų gyvenimo sunkumų jis nusipelnė gražios dovanos. Tą akimirką nebežinojau, ką atsakyti.
Po aštuonių mėnesių pirmą kartą pratrūkau
Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau taip garsiai pakėlusi balsą. Pasakiau viską, ką mėnesių mėnesius kaupiau savyje. Kad viena dirbu ir išlaikau mus abu, kad turiu skolą kredito kortelėje, kad po dvylikos valandų pamainos dar turiu grįžusi plauti jo indus. Priminiau ir kotletus, kuriuos gaminau savo pietums, o jis suvalgė nė nepaklausęs.
Vadimas atsisėdo ant sofos ir pažiūrėjo į mane įžeistu žvilgsniu. Tada pareiškė pagaliau supratęs, kokia iš tikrųjų esu. Pavadino mane savanaude ir materialiste, kuriai rūpi tik pinigai. Pasak jo, gera moteris turi palaikyti vyrą sunkiais laikais, o ne skaičiuoti kiekvieną jo suvalgytą kotletą.
Jis kalbėjo taip užtikrintai, kad atrodė šią kalbą jau seniai pasiruošęs. Priminė turintis sunkių išgyvenimų, galbūt net sergantis depresija, todėl jam reikia supratimo, o ne priekaištų. Paskui paminėjo velionę žmoną Niną ir pareiškė, kad ji niekada taip su juo nesielgdavo. Galiausiai net prisiminė prieš dvejus metus pataisytą mano čiaupą, tarsi tas vienas darbas dabar turėtų atpirkti visus aštuonis mėnesius.
Stovėjau prieš jį su šlapia striuke, kurią vis dar buvau pamiršusi nusivilkti. Jaučiau nebe pyktį, o tokį nuovargį, kad net akyse temo. Staiga supratau, jog kalbuosi su žmogumi, kuris neketina pripažinti savo atsakomybės. Jis girdėjo mano žodžius, bet visa tai vertino tik kaip neteisingą puolimą prieš save.
Pasakiau, kad iki lapkričio pirmosios jis turi apsispręsti
Kai pagaliau nutilome, pasakiau Vadimui labai aiškiai: iki lapkričio pirmosios jis turi prisidėti prie komunalinių išlaidų ir nuo pirmadienio rimtai imtis darbo. Man nebesvarbu, ar tai bus vairuotojo, apsaugininko, ar kitas jam tinkamas darbas. Jeigu jis neketina nei dirbti, nei dalytis kasdienėmis išlaidomis, tuomet turės susirinkti daiktus ir išsikraustyti. Kalbėjau ramiai, nes nebeturėjau jėgų dar vienam ginčui.
Vadimas nusijuokė. Ne piktai, o taip globėjiškai, lyg suaugęs žmogus klausytųsi vaiko, sumaniusio kažkokią nesąmonę. Paklausė, kur turėtų eiti spalį, kai lauke šalta, ir ar tikrai išdrįsčiau jį išmesti į gatvę. Paskui pagrasino paskambinsiantis Tamarai, kad visi sužinotų, kokia esu.
Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi. Vadimas vėl atsigulė ant sofos, pasigarsino televizorių ir įsmeigė akis į telefoną. Kai išėjau į virtuvę, dar šūktelėjo, kad netriukšmaučiau, nes jam prasidėjo įdomiausia vaizdo įrašo dalis. Uždariau duris ir pirmą kartą per visą vakarą pajutau, kad tuoj pravirksiu.
Iki lapkričio pirmosios liko keturios dienos
Štai dabar sėdžiu prie virtuvės stalo. Krepšiai su pirkiniais vis dar stovi prieškambaryje, o kriauklėje laukia neplauti indai. Iš kambario girdžiu, kaip Vadimas juokiasi žiūrėdamas vaizdo įrašą apie žvejybą. Atrodo, jo vakaras tęsiasi visiškai įprastai, tarsi tarp mūsų ką tik nebūtų įvykęs rimčiausias pokalbis per visą bendrą gyvenimą.
Prieš pusvalandį parašė Tamara. Vadimas jau spėjo jai paskambinti ir papasakoti savąją istorijos versiją. Draugės žinutėje buvo tik vienas sakinys: „Galia, aš viską žinau. Spręsk pati, tavęs neteisiu.“ Perskaičiau jį ir pajutau, kad bent vienas žmogus nesiruošia manęs spausti.
Butas yra mano. Dvylika metų mokėjau paskolą, viena stengiausi jį išsaugoti ir pagaliau galėjau ramiau atsikvėpti, kai paskutinis mokėjimas liko praeityje. Nenoriu, kad dabar mano gyvenimas vėl suktųsi vien apie skolas ir nuolatinius bandymus išgyventi iki kitos algos. Tačiau kartu bijau, kad išėjus Vadimui namuose vėl bus labai tylu.
Galvoju ir apie tai, ką pasakys kiti. Gal kas nors nuspręs, kad esu per griežta, nesugebu palaikyti vyro ar vėl nesugebėjau išsaugoti santykių. O gal po pusmečio pati pradėsiu abejoti savo sprendimu. Tokios mintys mane aplanko ne todėl, kad nežinočiau, kaip dabar gyvenu, o todėl, kad dar prisimenu gerus mūsų pirmuosius metus.
Labiausiai bijau ne jo išėjimo, o to, kad vėl liksiu viena
Žvelgiu į prieškambarį, kur ant kabliuko kabo Vadimo raktai. Visai šalia, ant spintelės, guli ta pati neapmokėta komunalinių paslaugų sąskaita. Keista, kiek daug gali reikšti du paprasti daiktai. Vienas primena, kad įsileidau žmogų į savo namus, o kitas – kad jau seniai viena rūpinuosi mūsų bendru gyvenimu.
Dar prieš trejus metus būčiau net neabejojusi, kad sutikau gerą vyrą. Jis nešė mano rankinę, laikė už rankos, pasitikdavo po darbo ir pataisydavo tai, kas namuose sugesdavo. Nenoriu apsimesti, kad tų gražių akimirkų nebuvo. Tačiau šiandien mums nebeužtenka vien prisiminimų apie tai, kaip gera kadaise buvo kartu.
Per aštuonis mėnesius išmokau prisitaikyti prie jo nedarbo, priekaištų ir nuolatinių pažadų. Tik nepastebėjau, kada visai nustojau galvoti apie savo pačios poreikius. Kartais žiūriu į savo rankas, paraudusias nuo sunkių pirkinių krepšių, ir klausiu savęs, kiek dar galiu taip gyventi. Juk nuoširdžiai norėjau partnerio, o dabar net nebežinau, ar namuose turiu artimą žmogų, ar dar vieną atsakomybę.
Iki lapkričio pirmosios liko keturios dienos. Kol kas Vadimas net neužėjo į virtuvę paklausti, kaip jaučiuosi. Nežinau, ar per tas dienas jis mėgins ką nors pakeisti, ar tiesiog lauks, kol pati nusileisiu, kaip darydavau anksčiau. O aš vis dar sėdžiu prie atšalusios arbatos ir negaliu apsispręsti, ką daryti su tais raktais prieškambaryje.
Pasakykite atvirai, kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje? Duotumėte jam tas keturias dienas, kad parodytų bent kokį norą keistis, ar jau šiandien aiškiai pasakytumėte, kad bendras gyvenimas baigėsi?
