Šiuos pyragėlius pirmą kartą kepiau tuomet, kai norėjau namuose atkurti tą turginį skonį, kurio dažnai pasiilgstu po savaitgalio apsipirkimo. Mane maloniai nustebino, kad be mielių paruošta tešla gali būti tokia pat minkšta, puri ir patikima, jei tik neaplenkiu kelių svarbių smulkmenų.
Turinys (4)
Dar vienas dalykas, kuris mane iškart papirko, yra universalumas. Kartais į vidų dedu kopūstus, kartais bulves, kepenėles ar mėsą, o kartais pritaikau tai, ką turiu šaldytuve, todėl šis receptas man iš tiesų tapo vienu patogiausių pietums ar vakarienei.
Ingredientai
Tešlai ir kepimui
- kefyras – 300 g
- grietinė 24% – 200 g
- miltai – 900 g
- kiaušiniai – 2 vnt.
- cukrus – 1 v. š.
- druska – 1 a. š. su kaupu
- kepimo milteliai – 16 g
- aliejaus – 1 v. š.
- aliejaus – 100 ml kepimui
Kaip aš juos gaminu
- Kefyrą sumaišau su grietine ir pašildau iki 40–45 °C. Į didelį dubenį su 800 g miltų supilu pašildytą masę, įmušu kiaušinius, suberiu cukrų, druską ir kepimo miltelius, o tada viską lengvai permaišau.
- Supilu 1 v. š. aliejaus ir mentele užminkau tešlą. Ji turi būti minkšta ir nekibti prie rankų, todėl prireikus įberiu dar šiek tiek miltų. Aš visada dedu juos po truputį, nes per daug miltų greitai paverčia pyragėlius kietesnius.
- Darbinį paviršių pabarstau miltais ir toliau minkau rankomis. Suformuoju rutulį, palieku 10 min., o tada dar kartą trumpai perminkau. Po to kočėlu iškočiuoju ne storesnį kaip 1 cm lakštą ir supjaustau maždaug 4 x 4 cm kvadratėliais.
- Ant kiekvieno gabalėlio dedu iš anksto paruoštą įdarą ir kruopščiai užspaudžiu kraštus, kad kepant jis liktų viduje. Jeigu tešla ant stalo ilgiau pabūna ir pradeda džiūti, ją apverčiu, nes kraštai turi išlikti pakankamai lipnūs formavimui.
Man patinka čia neskubėti: kuo tvarkingiau suformuoju kraštelius, tuo gražiau pyragėliai atrodo keptuvėje ir tuo mažiau rizikos, kad įdaras išbėgs į aliejų. Jeigu darau su sultingesniu įdaru, visada įsitikinu, kad siūlė tvirta per visą ilgį.
Kepimas
Gilioje keptuvėje įkaitinu 100 ml aliejaus ir pyragėlius kepu iš abiejų pusių, kol gražiai pagelsta. Iškepusius dedu ant lėkštės ir leidžiu šiek tiek atvėsti.
Šis momentas man visada patinka labiausiai: vos tik ištraukiu pirmą partiją, virtuvėje pasklinda tas jaukus, sotus kvapas, dėl kurio šeima paprastai suguža dar prieš pietus. Jei noriu, kad pluta būtų vienodesnė, keptuvėje pyragėlių neprikraunu per daug ir palieku jiems vietos apsiversti.
Pyragėliai gaunasi purūs, švelnūs ir labai skanūs net be mielių. Man jie ypač patinka todėl, kad galima rinktis tiek daržovinį, tiek bulvių ar mėsos įdarą, o toks paprastas naminis kepinys puikiai tinka ir pietums, ir vakarienei.
Mano pastebėjimai iš praktikos
- Jei įdaras jau paruoštas, prieš dėdamas į tešlą visada leidžiu jam atvėsti. Taip tešla išlieka tvarkinga, o įdaras nepradeda skystėti.
- Aliejus turi būti gerai įkaitęs, bet ne rūkstantis. Jei jis per šaltas, pyragėliai prisigers riebalų, o jei per karštas – greitai apskrus išorėje ir viduje nespės gražiai iškepti.
- Miltus dėdamas papildomai visada sustoju anksčiau, nei atrodo reikia. Minkšta tešla čia yra didžiausia sėkmės dalis.
- Likusius pyragėlius patogu pašildyti sausoje keptuvėje ant labai silpnos ugnies arba trumpai orkaitėje, kad pluta vėl atgytų.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar galiu šią tešlą pasiruošti iš anksto?
Taip, bet aš rekomenduoju tešlą laikyti ne per ilgai. Geriausia ją suformuoti, palikti trumpam pailsėti ir tada iškart kočioti bei formuoti pyragėlius. Jei paliksi ilgiau, paviršius gali pradėti džiūti ir krašteliai taps sunkiau užspaudžiami.
Jeigu vis dėlto tenka atidėti darbą, dubenį uždenku, kad neaptrauktų plutele. Taip tešla išlieka elastingesnė ir vėliau ją daug lengviau formuoti.
Ką daryti, jei grietinė skystesnė nei 24 %?
Tada tešla gali prašyti kiek daugiau miltų, tačiau aš jų visuomet dedu labai atsargiai. Skystesnė grietinė dažnai reiškia šiek tiek minkštesnį rezultatą, todėl svarbu nepersūdyti ir nepadaryti tešlos kietos vien dėl noro ją suvaldyti.
Jei noriu išlaikyti tą patį švelnumą, miltus įmaišau etapais ir stebiu, kaip tešla reaguoja. Geriau keli papildomi prisilietimai prie tešlos, nei vienu kartu suberti per daug ir gauti sausoką kepinį.
Kaip suprasti, kad aliejus jau tinkamas kepimui?
Aš žiūriu ne tik į laiką, bet ir į keptuvės elgesį. Kai įdėjus mažą tešlos gabalėlį aplink jį iškart ima smulkiai burbuliuoti, aliejus dažniausiai jau paruoštas. Jei burbuliavimas labai silpnas, temperatūra dar per žema.
Labai svarbu neperkrauti keptuvės, nes tada aliejus staigiai atvėsta. Toks paprastas dalykas labai veikia rezultatą: mažesnė partija dažnai iškepa gražiau ir tolygiau.
Kaip laikyti jau iškeptus pyragėlius?
Atvėsusius pyragėlius laikau sandariame inde, kad jie neišsausėtų. Jei virtuvėje labai šilta, geriausia juos padėti į šaldytuvą ir suvartoti per artimiausias dienas.
Prieš valgydamas juos pašildau taip, kad atsigautų paviršius ir neišnyktų minkštumas viduje. Man labiausiai tinka trumpas pašildymas, nes tada pyragėliai vėl tampa panašūs į ką tik iškeptus.
Ar šį receptą galima naudoti ir kitokiam įdarui?
Taip, ir būtent dėl to aš jį mėgstu. Ši tešla dera ne tik su kopūstais, bulvėmis, kepenėlėmis ar mėsa, bet ir su kitais mėgstamais produktais, jei tik įdaras nėra pernelyg skystas.
Renkantis įdarą verta pagalvoti ir apie jo sūrumą. Jeigu įdaras stipresnio skonio, man dažniausiai užtenka paprastesnės tešlos, o jei jis švelnesnis, pyragėliai iš karto atrodo dar jaukesni ir universalesni prie arbatos ar sriubos.























