Vieną vakarą žmonai užsiminiau, kad mūsų bute kažko trūksta. Ji apsidairė po svetainę, pažiūrėjo į naują sofą, švarų kilimą ir ką tik sutvarkytas lentynas, o tada paklausė, ar tik nesugalvojau pirkti dar vieno televizoriaus. Kai pasakiau, kad norėčiau šuns, jos veidas iškart pasikeitė. „Šuo? O kas vedžios per lietų? Kas rinks plaukus nuo kilimo?
Turinys (6)
- 1. Basendžis – neįprastas šuo, kuris neloja kaip kiti
- 2. Garbanotasis bišonas – baltas kamuoliukas su charakteriu
- 3. Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis – švelnus šeimos draugas
- Ar šios veislės tikrai neturi šuns kvapo?
- Ar galima išmokyti šunį negraužti baldų?
- Kurią iš trijų veislių pats rinkčiausi?
Ir svarbiausia – kas pirks naują sofą, jeigu senąją sugrauš?“ – išbėrė ji vienu atsikvėpimu. Supratau, kad vien mielo šuniuko nuotraukos čia tikrai neužteks.
Tą vakarą pradėjau domėtis, kokios šunų veislės labiau tinka gyvenimui bute. Iš pradžių maniau, kad geriausia rinktis kuo mažesnį šunį, tačiau greitai paaiškėjo, kad dydis dar ne viskas. Nedidelis, bet labai energingas augintinis gali pridaryti daugiau sumaišties už gerokai didesnį ir ramesnį šunį.
Be to, svarbu ne tik kailio kiekis ar kvapas, bet ir šuns poreikis judėti, bendrauti bei mokytis. Galiausiai išskyriau tris veisles, kurios man pasirodė ypač įdomios, nors kiekviena turi ir savų trūkumų.
1. Basendžis – neįprastas šuo, kuris neloja kaip kiti
Pirmasis mano atradimas buvo basendžis. Kai perskaičiau, kad šios veislės šunys neloja įprastu būdu, iš pradžių pagalvojau, jog radau tikrą daugiabučio gyventojo svajonę. Jau įsivaizdavau, kaip kaimynai džiaugiasi ramybe, o mes namuose turime tvarkingą, elegantišką keturkojį. Tačiau netrukus sužinojau, kad basendžiai vis tiek skleidžia įvairius garsus, kartais primenančius dainavimą ar jodliavimą. Taigi visiškos tylos tikėtis neverta.
Basendžiai garsėja švaros pomėgiu ir dažnai patys kruopščiai laižo savo trumpą kailį, panašiai kaip katės. Jų kailio priežiūra gana paprasta, o stiprus specifinis šuns kvapas paprastai nėra būdingas šiai veislei. Tačiau mane nustebino kitas dalykas – tai labai smalsūs, savarankiški ir aktyvūs šunys. Jei basendžis nuobodžiaus, jis gali pats susirasti pramogų, kurios šeimininkui visai nepatiks, todėl šios veislės nesirinkčiau vien dėl nedidelio kailio priežiūros poreikio.
Raudona lupa iPhone ekrane: ką šis įspėjimas iš tikrųjų reiškia?
Maniau, kad katinas visada alkanas, bet paaiškėjo, kad pats dariau vieną šėrimo klaidą
Italų paštininkas sukaupė 1,176 mln. vieno cento monetų ir prislėgė savo namą
Android telefonai gavo funkciją, kuri nuotraukas siunčia tiesiai į Windows kompiuterį
5 išmanieji laikrodžiai, kuriuos savininkai laiko patikimiausiais
Kodėl automobilio žibintuose kaupiasi kondensatas ir kaip jį pašalinti2. Garbanotasis bišonas – baltas kamuoliukas su charakteriu
Antroji veislė, kuri patraukė mano dėmesį, buvo garbanotasis bišonas. Pamačius jo nuotraukas, žmonai iškart pasakiau, kad štai šuo, kuris atrodo lyg gyvas minkštas žaislas. Ji nusijuokė ir priminė, kad minkšti žaislai paprastai neprašo pusryčių šeštą ryto. Vis dėlto bišonas turi tikrų privalumų gyvenant bute: jis nedidelis, draugiškas ir paprastai labai mėgsta žmonių draugiją. Be to, šios veislės šunys šeriasi palyginti mažai, todėl namuose dažnai būna mažiau palaidų plaukų.
Tačiau čia slypi viena svarbi detalė – mažai besišeriantis kailis nereiškia, kad jo nereikia prižiūrėti. Bišoną būtina reguliariai šukuoti, kirpti ir prižiūrėti, kad garbanos nesusiveltų. Šie šunys taip pat nemėgsta ilgai būti vieni, o nuobodžiaudami gali loti arba graužti daiktus. Todėl man bišonas atrodo geras pasirinkimas žmogui, kuris nori artimo keturkojo draugo ir gali jam skirti pakankamai dėmesio.
3. Kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis – švelnus šeimos draugas
Trečiąją veislę žmonai parodžiau jau turėdamas aiškų argumentą: šis šuo atrodo taip, lyg jo mėgstamiausia vieta būtų sofa šalia šeimininko. Kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai garsėja švelniu, draugišku būdu ir paprastai lengvai prisitaiko prie šeimos gyvenimo ritmo. Jie mėgsta draugiją, pasivaikščiojimus ir ramų poilsį namuose. Man patiko mintis apie šunį, kuris mielai išeitų pasivaikščioti, o vakare ramiai gulėtų šalia.
Vis dėlto ir šios veislės nereikėtų idealizuoti. Kavalieriai šeriasi, todėl jų ilgą, švelnų kailį reikia reguliariai šukuoti, o namuose vis tiek pasitaikys plaukų. Dar svarbiau tai, kad veislė turi žinomų paveldimų sveikatos problemų, ypač širdies mitralinio vožtuvo ligos riziką. Todėl renkantis šuniuką būtina domėtis jo tėvų sveikatos tyrimais ir atsakingu veisimu, o ne vien gražia išvaizda.
Ar šios veislės tikrai neturi šuns kvapo?
Prisipažinsiu, iš pradžių mane labai viliojo pažadas, kad kai kurie šunys visai nekvepia šunimi. Tačiau švara ir kvapas priklauso ne vien nuo veislės. Svarbūs kailio tipas, odos sveikata, tinkama priežiūra, mityba ir tai, ar šuo neserga. Net ir labai švarus basendžis ar kruopščiai prižiūrėtas bišonas gali skleisti nemalonų kvapą, jei turi odos, ausų ar dantų problemų.
Todėl šuns kvapą vertinčiau kaip vieną iš daugelio veiksnių, o ne pagrindinį pasirinkimo kriterijų. Reguliarus šukavimas, guolio skalbimas ir veterinarinė priežiūra namų švarai dažnai svarbesni už garsų veislės apibūdinimą. Ir tikrai nesitikėčiau, kad šuo po pasivaikščiojimo per lietų kvepės lyg ką tik iš skalbyklės ištrauktas rankšluostis.
Ar galima išmokyti šunį negraužti baldų?
Šis klausimas mūsų namuose buvo bene svarbiausias, nes naujoji sofa dar net nebuvo spėjusi atsibosti. Tačiau nėra veislės, kurios šunys niekada negraužtų baldų, batų ar kitų daiktų. Šuniukai pasaulį tyrinėja burna, o suaugę šunys kartais graužia daiktus dėl nuobodulio, nerimo, nepakankamo aktyvumo ar kitų priežasčių. Todėl svarbu nuo mažens mokyti tinkamo elgesio ir pasiūlyti saugių kramtomųjų žaislų.
Taip pat supratau, kad jokie gražūs veislės aprašymai nepakeis kasdienių pasivaikščiojimų. Net mažam šuniui reikia fizinės veiklos, žaidimų, naujų kvapų ir bendravimo. Jeigu augintinis nuolat lieka vienas ilgam laikui, gali atsirasti elgesio problemų nepriklausomai nuo jo kilmės. Baldų saugumą labiau lemia tinkama priežiūra ir auklėjimas nei konkretus veislės pavadinimas.
Kurią iš trijų veislių pats rinkčiausi?
Jeigu ieškočiau labai aktyvaus ir savarankiško šuns, kuriam galėčiau skirti daug laiko lauke, rimtai svarstyčiau basendžį. Jeigu norėčiau mažo, linksmo kompaniono ir būčiau pasiruošęs reguliariai prižiūrėti jo kailį, mano dėmesį patrauktų garbanotasis bišonas. O jei svarbiausias būtų švelnus bendravimas ir ramesnis šeimos ritmas, domėčiausi kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliu, ypač atidžiai įvertindamas sveikatos klausimus. Vis dėlto prieš priimdamas sprendimą norėčiau gyvai pabendrauti su pasirinktos veislės šunimis, o ne pasikliauti vien nuotraukomis.
Galiausiai žmonai pasakiau, kad tobulo šuns, kuris niekada neloja, nesišeria, neturi kvapo ir neliečia baldų, turbūt nerasime. Ji atsakė, kad tai jau skamba gerokai protingiau nei mano pirmasis planas tiesiog nusipirkti mielą šuniuką. Ir iš tiesų dabar į šuns pasirinkimą žiūriu kaip į ilgalaikį įsipareigojimą, o ne būdą papuošti svetainę. O kokios veislės šunį jūs auginate bute? Ar jis graužė baldus, ar daug šeriasi, o gal nustebino savo tvarkingumu? Parašykite komentaruose – labai įdomu sužinoti tikrą šeimininkų patirtį!
