Voką radau tarp krakmolytų pagalvių užvalkalų, apatinėje spintos lentynoje, kur močiutė visada laikė „gerąją“ patalynę svečiams. Jis buvo storas, perrištas guma nuo konservų stiklainio, o ant jo jos kreivoka ranka parašyta: „Juodai dienai. Neliesti.“ Atplėšiau kampą ir pamačiau pažįstamus žalsvus šimtinių kraštus. Litai. Atsisėdau ant lovos krašto, ant kurio ji miegojo šešiasdešimt metų, ir kurį laiką tiesiog sėdėjau.
Turinys (4)
Man 44-eri, dirbu elektriku, su šeima gyvename Šiauliuose. Močiutė užaugino mane vasaromis kaime netoli Joniškio, kol tėvai dirbo mieste. Ji mirė šią vasarą, sulaukusi 91-erių. Pavasarį dar kalbėjome telefonu apie tai, kad reikės pakeisti trobos stogo skardą, nes per lietų laša į priemenę. Po laidotuvių su seserimi ir mama sutarėme, kad rudenį suvažiuosime susitvarkyti jos daiktų. Niekas iš mūsų nesitikėjo, kad tvarkymas užtruks tris savaitgalius ir baigsis tuo, kuo baigėsi.
Vokai buvo ne tik spintoje
Po pirmojo voko ieškojome jau sąmoningai. Antrą radome senoje arbatinėje virtuvės bufete, trečią – maldaknygės viršelio kišenėje, dar vieną – lino maiše su džiovintomis liepžiedėmis. Iš viso surinkome 11 000 litų. Didžioji dalis buvo šimtinėmis ir penkiasdešimtinėmis, dalis smulkesnėmis, o viename voke buvo net kelios saujos monetų, suvyniotų į laikraštį iš 2009 metų.
Ant virtuvės stalo, ant kurio močiutė visą gyvenimą raikė duoną ir minkė tešlą, sudėjome viską į krūveles ir skaičiavome kelis kartus. Mama verkė. Ne dėl pinigų, o dėl to, kad močiutė visą gyvenimą sakė, jog jai nieko nereikia, atsisakydavo naujo šaldytuvo ar šildytuvo, o žiemą šildėsi tik viena krosnimi, kad sutaupytų malkų. Visa tai, ką ji galėjo sau leisti, gulėjo vokuose tarp patalynės.
Pirmoji mintis: ar šie pinigai dar ką nors reiškia?
Sesuo pirmoji pasakė tai, apie ką galvojome visi: litų jau nėra daugiau nei dešimtmetį, tai gal visa tai dabar tik popierius? Aš kažkur buvau girdėjęs, kad bankai juos keitė tik ribotą laiką, ir tas terminas seniai pasibaigęs. Kaimynas, užėjęs pareikšti užuojautos, patarė parduoti kolekcininkams, nes „bankas vis tiek nepriims“. Kitas giminaitis telefonu pasakė, kad tai jau nieko neverta ir geriausia pasilikti atminimui.
Vakare, kai vaikai užmigo, pradėjau ieškoti informacijos internete. Ir paaiškėjo, kad viskas ne taip blogai, kaip atrodė. Komerciniai bankai litus keitė tik pirmus mėnesius po euro įvedimo, bet Lietuvos bankas litų banknotus ir monetas keičia į eurus neribotą laiką ir nemokamai, tuo pačiu oficialiu kursu – 3,4528 lito už eurą. Tai reiškė, kad močiutės 11 000 litų yra apie 3 186 eurai.
Pardaviau seną „Golfą“ už 2 800 eurų. Po savaitės pirkėjas paskambino ir pareikalavo grąžinti 500
Tą patį pirkinių krepšelį nupirkau trijose Utenos parduotuvėse. Per mėnesį skirtumas siekė 74 eurus
Pirmoji moteris tikrino, ar atbėgsiu jai paskambinus, antroji paprašė milijono. Būdamas 72-ejų supratau vieną dalyką
Mama keturiasdešimt metų dirbo siuvykloje, o jos pensija – 640 eurų. Radusi jos išlaidų sąsiuvinį, kitaip pažiūrėjau į savo išlaidas
Kaimynas trejus metus skolinosi mano kopėčias. Kai paprašiau grąžinti, išgirdau, kad jos „jau seniai jo“
Už dviejų kambarių butą Panevėžyje šildymas kainavo 148 eurus. Kaimynas virš manęs moka 60, ir pagaliau supratau kodėlSėdėjau prieš kompiuterį ir galvojau apie tai, kiek žmonių, ko gero, išmetė ar už kelis eurus pardavė panašius vokus, nes kažkas jiems pasakė, kad tai jau tik popierius.
Kelionė į banką ir viena staigmena
Kadangi pinigai buvo paveldėti, pirmiausia sutvarkėme paveldėjimo dokumentus pas notarą ir sutarėme, kad sumą padalinsime trims lygiomis dalimis: mamai, seseriai ir man. Į Lietuvos banko kasą važiavome kartu su seserimi. Su savimi turėjome asmens dokumentus, o pinigus vežėme tame pačiame sename voke, tik jau įdėtame į aplanką, kad nesuplyštų.
Kasoje viskas vyko ramiai ir greičiau, nei tikėjomės. Darbuotoja paskaičiavo banknotus aparatu, kelis apžiūrėjo atidžiau ir paaiškino, kad visi tinkami keisti. Tačiau viename voke, kaip paaiškėjo, buvo ne tik litai. Tarp jų gulėjo keli devyniasdešimt pirmųjų metų talonai, žmonių vadinti „vištukais“. Juos močiutė irgi buvo pasidėjusi „juodai dienai“. Darbuotoja šypsodamasi pasakė, kad jų iškeisti negalima, nes tai nebuvo litai, bet patarė pasilikti atminimui.
Išėjome iš banko su pažyma apie iškeistą sumą. Lauke lijo, o mes su seserimi stovėjome po stogeliu ir abu juokėmės, nes prisiminėme, kaip močiutė vaikystėje vadindavo mus „taupyklėmis“, kai rinkdavome monetas į stiklainį.
Ką nusprendėme su tais pinigais
Ilgai svarstėme, ką su jais daryti. Mama pasiūlė dalį skirti paminklui, ir su tuo sutikome visi. Likusią savo dalį aš pasidėjau atskirai – ne „juodai dienai“, o vaikų mokslams. Sesuo nupirko naują krosnį savo sodybai ir pasakė, kad dabar kiekvieną kartą ją kurdama prisimins močiutę, kuri visą gyvenimą taupė malkas.
„Vištukus“ įrėminome ir pakabinome močiutės trobos virtuvėje, kur jie dabar kabo šalia jos nuotraukos. Svečiai visada klausia, kas tai, ir mes papasakojame visą istoriją.
Iš visko išsinešiau keletą pamokų. Pirma, prieš išmetant ar parduodant senus litus, verta žinoti, kad Lietuvos bankas juos vis dar keičia, tad skubėti ir tikėti gandais neverta. Antra, tvarkant artimųjų daiktus, reikia kantrybės ir tikrinti viską: knygas, patalynę, indus, net maišelius su arbatžolėmis. Ir trečia pamoka, kurią supratau tik vėliau: mūsų seneliai taupė ne todėl, kad buvo šykštūs, o todėl, kad prisiminė laikus, kai pinigų neturėjo visai.
Kai dabar važiuoju pro močiutės kaimą, vis pagalvoju, kad ji tikriausiai būtų supykusi, jog pinigus išleidome. Bet galbūt ir nusišypsotų, kad jie pagaliau kažkam pravertė.
