Kaimynas sustojo prie tvoros, kai lapkričio viduryje su kibiru ir plačiu teptuku balinau obelų kamienus. Pažiūrėjo, pakraipė galvą ir paklausė, ar aš kartais nesumaišiau mėnesių. „Juk balina pavasarį, prieš Velykas“, – pasakė jis įsitikinęs. Aš tik nusišypsojau. Prieš kelerius metus galvojau lygiai taip pat. Kol vieną kovą radau savo jauniausią obelį su kamienu, perskilusiu per visą ilgį nuo pat žemės iki pirmųjų šakų.
Turinys (4)
Kodėl kamienai skyla ne vasarą, o žiemos pabaigoje
Ilgai maniau, kad medžiams pavojingiausi didieji šalčiai. Pasirodo, ne visai. Daugiausia žalos kamienams padaro vasario ir kovo saulė. Dieną ji įkaitina tamsią žievę pietinėje pusėje, net jei ore tik keli laipsniai šilumos. Žievė atitirpsta, sultys pradeda judėti. O naktį vėl spaudžia šaltis, ir įšilę audiniai sušąla. Toks svyravimas kartojasi dieną po dienos, kol žievė neatlaiko ir sutrūkinėja.
Balta spalva atspindi saulės spindulius, todėl balintas kamienas dieną įšyla gerokai mažiau. Temperatūros svyravimai būna švelnesni, ir žievė lieka sveika. Todėl balinti reikia ne tada, kai pavojus jau praėjo, o prieš jį, rudenį, kol dar nėra didelių šalčių. Pavasarinis balinimas, kurį taip mėgsta daugelis, yra labiau puošyba prieš šventes nei tikra apsauga.
Antra priežastis – kenkėjai žievės plyšiuose
Senų obelų ir kriaušių žievė pilna plyšių ir atšokusių žvynų. Juose žiemoja įvairūs kenkėjai ir jų kiaušinėliai, taip pat ligų sukėlėjai. Prieš balindamas visada nuvalau seną, atšokusią žievę. Tai darau rankomis su pirštinėmis arba medine mentele, kad nesužeisčiau gyvos žievės. Po medžiu patiesiu seną paklodę, kad nubyrėjusi žievė nepasiliktų sode, o paskui ją sudeginu arba išmetu.
Tik tada imuosi balinimo. Kalkių tirpalas, užteptas ant švaraus kamieno, užpildo smulkius plyšelius ir palieka mažiau vietų, kur galėtų pasislėpti nekviesti svečiai.
Kuo ir kaip balinu
Senoms obelims ir kriaušėms ruošiu paprastą mišinį: kibirui vandens apie du kilogramus gesintų kalkių ir šiek tiek molio, kad tirpalas geriau limptų ir nenusiplautų per pirmą lietų. Kai kurie sodininkai prideda ir šiek tiek vario sulfato, bet su juo reikia būti atsargiems ir laikytis nurodytų kiekių. Jauniems medeliams, kurių žievė dar plona ir lygi, kalkių nenaudoju. Jiems tinka kreidos tirpalas arba specialūs sodo dažai, kurie nekenkia jaunai žievei.
Balinti reikia ne tik kamieną, bet ir apatinę storųjų šakų dalį, iki pirmųjų šakų išsišakojimo. Būtent šakų pažastys dažnai nukenčia labiausiai. Darbą atlieku sausą dieną, kai temperatūra virš nulio ir artimiausias dienas nežadama lietaus. Tirpalas turi spėti išdžiūti.
Dar viena smulkmena, kurią supratau ne iš karto: apatinę kamieno dalį balinu nuo pat žemės. Kai prisnigs, sniegas atspindi saulę ir šildo kamieną iš apačios, todėl būtent ta vieta, kuri yra virš sniego dangos, kenčia labiausiai.
Ką daryti, jei kamienas jau perskilęs
Tą perskilusią obelį vis dėlto išgelbėjau. Pavasarį, kai atšilo, aštriu peiliu apvaliau žaizdos kraštus iki sveikos žievės, o paskui užtepiau sodo tepalu. Medis gydėsi kelerius metus, ir žymė liko iki šiol. Bet jis gyvas ir dera. Nuo tada kiekvieną rudenį balinu visus vaismedžius, net ir tuos, kurie atrodo sveiki.
Kaimynas, kuris juokėsi iš mano lapkričio balinimo, po metų pats atėjo pasiskolinti teptuko. Jo vyšnios kamienas tą žiemą sutrūkinėjo pietinėje pusėje. Dabar jis balina rudenį, o pavasarį tik pataiso tai, ką nuplovė lietūs. Ir sako, kad tai vienas paprasčiausių ir pigiausių darbų, kuris sode duoda daugiausia naudos.
Jei dar nebalinote savo vaismedžių, lapkritis tam yra visai tinkamas laikas. Svarbiausia, kad būtų sausa ir šilčiau nei nulis. Užtruksite gal valandą, o pavasarį jūsų medžiai pasitiks saulę su sveika žieve.























