– Tai jūs supratote, alga 1 100 eurų į rankas, darbas pamainomis, pradėti galėtumėte nuo pirmadienio, – pasakė vyras už stalo ir užvertė mano gyvenimo aprašymą, kurį buvau kruopščiai išsispausdinusi bibliotekoje. Pokalbis truko dešimt minučių. Žiūrėjau į sieninį laikrodį virš jo galvos ir galvojau, kad Anglijoje per tiek laiko vos spėdavau išgerti arbatą per pertrauką.
Turinys (4)
Man 32-eji. Šešerius metus gyvenau ir dirbau Anglijoje, netoli Peterboro. Pradėjau kaip daugelis, sandėlyje prie konvejerio, po dvejų metų tapau pamainos vadove, o paskutinius trejus metus planavau darbuotojų grafikus ir užsakymų srautus. Uždirbdavau gerai, bet nuomai, kelionėms ir maistui išeidavo didžioji dalis. Kai mama Utenoje pradėjo sirgti, o man pačiai vis dažniau norėjosi turėti savo namus, o ne nuomojamą kambarį su svetimais žmonėmis už sienos, nusprendžiau grįžti.
Grįžau su planu ir santaupomis
Grįžau rugsėjo pradžioje su dviem lagaminais ir apie 9 000 eurų santaupų. Planas atrodė aiškus: pirmus kelis mėnesius gyventi pas mamą, susirasti darbą pagal savo patirtį, vėliau imti paskolą nedideliam butui. Buvau įsitikinusi, kad su anglų kalba ir vadovavimo patirtimi darbą rasiu greitai. Draugės Lietuvoje mane palaikė, sakė, kad dabar įmonės ieško būtent tokių žmonių.
Pirmas dvi savaites tiesiog džiaugiausi. Rytais gerdavau kavą mamos virtuvėje, žiūrėdavau pro langą į Utenio aikštę, vakarais vaikščiodavau prie ežero. Atrodė, kad galiu kvėpuoti lėčiau nei Anglijoje. Paskui pradėjau rimtai ieškoti darbo ir ta ramybė pamažu išgaravo.
Dešimt minučių, kurios mane sugrąžino į žemę
Pirmas pokalbis buvo gamybos įmonėje už miesto. Skelbime buvo parašyta „logistikos koordinatorius“, todėl tikėjausi pokalbio apie planavimą, sistemas ir patirtį. Vietoj to vyras, kuris prisistatė kaip gamybos vadovas, paklausė, ar turiu automobilį, ar galiu dirbti naktimis ir kodėl grįžau, jei Anglijoje buvo gerai. Apie mano darbą su grafikais ir užsakymais neužklausė nė karto.
Kai išgirdau algą, kažkur viduje susiskaičiavau, kiek tai būtų svarais, ir pasijutau kvailai, nes jau buvau pasižadėjusi sau taip nebedaryti. Pasakiau, kad turiu pagalvoti. Jis gūžtelėjo pečiais ir pasakė, kad norinčiųjų netrūksta. Išėjau į automobilių aikštelę, kur lijo smulkus lietus, ir kokias penkias minutes sėdėjau mamos automobilyje neužvedusi variklio.
Namie mama paklausė, kaip sekėsi. Pasakiau, kad normaliai. Vakare, kai ji nuėjo miegoti, atsidariau skaičiuoklę ir pradėjau skaičiuoti iš naujo. Šildymas, kuras, maistas, paskolos įmoka už būsimą butą. Tai, kas iš Anglijos atrodė kaip pigus gyvenimas, ant popieriaus atrodė visai kitaip. Parduotuvėje kai kurie produktai kainavo beveik tiek pat kaip Peterboro prekybos centre, tik alga buvo kelis kartus mažesnė.
Ko niekas nesako grįžtantiems
Per kitą mėnesį buvau dar keturiuose pokalbiuose. Viename man pasakė, kad esu per daug kvalifikuota ir greitai išeisiu. Kitame siūlė 900 eurų „į rankas“ ir dar pusę „kai pasiteisinsite“. Trečiame pokalbis vyko per vaizdo skambutį su vadove iš Vilniaus, ir tai buvo pirmas kartas, kai kažkas rimtai paklausė apie mano darbą Anglijoje. Bet jie ieškojo žmogaus, kuris galėtų tris dienas per savaitę važinėti į sostinę.
Supratau, kad grįžus svarbu ne tik ką moki, bet ir kaip tai papasakoji. Anglijoje mano patirtis buvo savaime suprantama, o čia reikėjo išversti ją į lietuvių darbdavio kalbą: kiek žmonių vadovavau, kokias sistemas naudojau, kiek pinigų sutaupė mano sudaryti grafikai. Perrašiau gyvenimo aprašymą tris kartus. Kiekvieną kartą jis tapo trumpesnis ir konkretesnis.
Buvo ir sunkių vakarų. Kartą draugė iš Anglijos atsiuntė nuotrauką iš mūsų buvusio darbo kalėdinio vakarėlio, ir aš ilgai žiūrėjau į ją telefone. Ne todėl, kad norėčiau grįžti atgal, o todėl, kad ten aš buvau kažkas, o čia jaučiausi lyg pradėčiau nuo nulio. Mama tuo metu kitame kambaryje žiūrėjo serialą, ir aš girdėjau, kaip ji kosti. Tai priminė, kodėl esu čia.
Darbas atsirado ne ten, kur ieškojau
Darbą radau po dviejų mėnesių, ir visai ne per skelbimą. Buvusi klasiokė dirba baldų įmonėje Utenos pakraštyje ir papasakojo, kad jų gamybos planuotoja išeina motinystės atostogų. Pokalbis truko beveik pusantros valandos. Mane klausinėjo apie planavimo programas, apie tai, kaip sprendžiu konfliktus tarp pamainų, ir net paprašė pavyzdžio, kaip sudaryčiau savaitės grafiką. Pasiūlė 1 400 eurų į rankas su galimybe kelti po bandomojo laikotarpio.
Tai vis dar mažiau, nei uždirbdavau Anglijoje, ir aš to nebeslepiu nei nuo savęs, nei nuo kitų. Bet dabar mama šalia, kiekvieną savaitgalį važiuoju pas ją su pirkiniais, o per pietų pertrauką galiu nueiti iki ežero. Butą dar tik žiūriu, santaupos mažėja lėčiau, nei bijojau, nes mokesčiai už gyvenimą pas mamą yra kuklūs.
Jei kas nors manęs paklaustų, ką patarčiau grįžtantiems, pasakyčiau tris dalykus. Pirma, suskaičiuokite ne tik algą, bet ir realias išlaidas Lietuvoje, nes jos gerokai didesnės, nei atrodo iš užsienio. Antra, ieškokite darbo per pažįstamus, nes geriausi pasiūlymai dažnai net nepatenka į skelbimus. Ir trečia, nesitikėkite, kad patirtis užsienyje kalbės pati už save. Ją reikia mokėti papasakoti.
Pirmojo pokalbio dešimt minučių man dabar atrodo kaip naudinga pamoka. Jos skaudžiai priminė, kad grįžimas namo yra ne atostogos, o dar viena emigracija, tik į savo pačios šalį.




















