Vos įėjome į restoraną, Tomas perėmė visą iniciatyvą. Išrinko staliuką, pasikvietė padavėją ir pradėjo vartyti meniu tokiu rimtu veidu, lyg svarstytų ne ką užsisakyti vakarienei, o ar verta pirkti visą restoraną. Jis paaiškino dažnai lankantis gerose vietose ir iškart atpažįstantis kokybišką aptarnavimą. Aš užsisakiau salotų, karštą patiekalą ir arbatos, o Tomas pasirinko kepsnį, užkandį ir viskio.
Turinys (12)
- Jo reikalavimai būsimai moteriai mane vis labiau stebino
- Apie buvusias moteris jis neturėjo nė vieno gero žodžio
- Kai atnešė sąskaitą, prasidėjo tikrasis spektaklis
- Už 12,70 euro jis tikėjosi nusipirkti mano sutikimą
- Prie restorano jis bandė mane sustabdyti
- Staiga paaiškėjo, kad net jo laikas turi kainą
- Grįžusi namo internete radau nuotrauką, kuri viską pakeitė
- Ir nuosavas verslas pasirodė ne toks, kokį jis piešė
- Kitą rytą Tomas nusprendė mane dar kartą „patikrinti“
- Vienas mano atsakymas jį galutinai nutildė
- Po kelių mėnesių vėl pamačiau jo anketą
- 12,70 euro tapo mūsų su drauge mėgstamiausiu juokeliu
Iš pradžių kalbėjomės visai maloniai. Aptarėme keliones, filmus, darbus ir vietas, kurias norėtume aplankyti. Tačiau netrukus pastebėjau, kad bet kuri pokalbio tema anksčiau ar vėliau sugrįžta prie Tomo. Per vakarienę sužinojau apie jo pajamas, darbuotojus, konkurentus ir įtakingus pažįstamus daugiau, negu būčiau sužinojusi per kelis mėnesius paprasto bendravimo.
Labiausiai jis mėgo pasakoti, kokį didelį įspūdį daro moterims. Anot jo, pačios rodo iniciatyvą, ieško pažinties ir stengiasi atkreipti dėmesį. Kai tai išgirdau jau trečią kartą, nebeištvėriau ir pasakiau, kad jam labai patogu – net pačiam susipažinti nereikia. Tomas įdėmiai pažvelgė į mane, bandydamas suprasti, ar juokauju, ar juo žaviuosi. O aš toliau ramiai valgiau savo salotas.
Jo reikalavimai būsimai moteriai mane vis labiau stebino
Po kurio laiko Tomas pradėjo aiškinti, kokia turėtų būti jo gyvenimo draugė. Pasak jo, moteris privalo būti graži, moteriška, tvarkinga, ištikima, puikiai gaminti ir per daug nereikalauti. Grįžęs po sunkios darbo dienos jis norėtų rasti paruoštą vakarienę, švarius namus ir gerai nusiteikusią moterį. Labiausiai, anot jo, erzina tos, kurios nuolat kartoja esančios savarankiškos ir niekam nieko neprivalančios.
Vos susilaikiau nepaklaususi, ar barščiai į privalomų moters savybių sąrašą įtraukti, ar už juos skiriami papildomi balai. Bet nutylėjau, nes nenorėjau paversti vakarienės ginču. Tada Tomas pasiteiravo, ar moku gaminti. Atsakiau, kad moku ir kol kas niekas nuo mano patiekalų nenukentėjo.
Jis neatrodė patenkintas mano humoru. Rimtai paklausė, ar tikrai gaminu skaniai, o aš atsakiau, kad net mano katinas dar gyvas. Tiesa, jokio katino neturiu, bet tuo metu jau buvau pavargusi nuo jo pasakojimų apie save. Norėjosi bent šiek tiek pasilinksminti, nors Tomas, regis, buvo įsitikinęs, kad kiekvieną jo klausimą turiu priimti kaip svarbų egzaminą.
Tą patį pirkinių krepšelį nupirkau trijose Utenos parduotuvėse. Per mėnesį skirtumas siekė 74 eurus
Šeimos gydytojo turėjau laukti tris savaites, o privačioje klinikoje priėmė kitą dieną už 60 eurų. Tada sužinojau, ką galėjau gauti nemokamai
„Tavo amžiuje saldumynų jau negalima!“ – išgirdau iš vyro per pasimatymą. Tai, ką padariau, jis prisimins ilgai
Man 61-eri. Persikėliau pas vyrą, o po mėnesio jis pateikė sąskaitą – vieną eilutę teko skaityti du kartus
Ji pakvietė mane romantiškos vakarienės, bet prie stalo pradėjo tikrą apklausą. Būdamas 49-erių tokio pasimatymo nesitikėjau
Kaimynas trejus metus skolinosi mano kopėčias. Kai paprašiau grąžinti, išgirdau, kad jos „jau seniai jo“
Apie buvusias moteris jis neturėjo nė vieno gero žodžio
Netrukus pokalbis pasisuko apie Tomo ankstesnius santykius. Viena buvusi moteris, pasak jo, buvo pernelyg materialistė, kita nuolat ko nors reikalaudavo, trečia norėjo kuo greičiau ištekėti. O ketvirtoji, priešingai, apie santuoką net negalvojo, ir tai jam taip pat nepatiko. Klausydamasi vis labiau stebėjausi, kaip gali būti, kad kiekvienuose santykiuose kaltos buvo tik moterys.
Kartkartėmis Tomas vis dėlto prisimindavo, kad sėdi ne vienas, ir pasakydavo komplimentą. Tiesa, tie komplimentai būdavo gana savotiški. Vieną kartą pareiškė, jog savo amžiui atrodau visai neblogai. Pasijutau tarsi stiklainis agurkų, kurį kas nors po daugelio metų rado močiutės rūsyje ir nustebo, kad dar tinkamas vartoti.
Po tokios pastabos galutinai supratau, kad antro pasimatymo nebus. Nenorėjau nei ginčytis, nei aiškinti Tomui, kodėl jo žodžiai nemalonūs. Nusprendžiau tiesiog baigti vakarienę, mandagiai atsisveikinti ir grįžti namo. Juk esame suaugę žmonės, todėl net nevykęs pasimatymas nebūtinai turi baigtis skandalu.
Kai atnešė sąskaitą, prasidėjo tikrasis spektaklis
Padavėjas atnešė sąskaitą, ir Tomas iš karto paėmė ją sau. Peržvelgė sumą, tada pakėlė akis į mane ir pasiūlė dar kur nors nuvažiuoti. Paklausiau, ką turi galvoje. Jis nusišypsojo ir paaiškino, kad galėtume išsinuomoti viešbučio kambarį, ramiai pasėdėti ir pratęsti vakarą.
Pasakiau, kad dėkoju už pasiūlymą, bet važiuosiu namo. Tomas kelioms sekundėms nutilo, vėl pažvelgė į sąskaitą ir pareiškė, kad tuomet iš manęs 12,70 euro. Iš pradžių net pagalvojau, jog neteisingai išgirdau. Tačiau jis visiškai rimtai paaiškino, kad tai mano vakarienės dalis.
Atsakiau, kad jokių problemų nėra, ir atsidariau rankinę ieškodama piniginės. Niekada nemaniau, kad vyras privalo mokėti už mano maistą, todėl pats prašymas susimokėti manęs nė kiek neįžeidė. Tačiau tada Tomas staiga pridūrė, kad galėtų apmokėti visą sąskaitą. Pakėliau akis ir pasakiau, jog to nereikia.
Jis mostelėjo ranka ir paprašė pirmiausia išklausyti. Pasirodo, jeigu sutiksiu pratęsti vakarą viešbutyje, jis mielai sumokės ir už mane. O jeigu ketinu važiuoti namo, nemato jokios priežasties vaišinti moterį, su kuria daugiau nieko nebus. Kurį laiką žiūrėjau į jį ir bandžiau suprasti, ar jis iš tiesų suvokia, ką ką tik pasakė.
Už 12,70 euro jis tikėjosi nusipirkti mano sutikimą
Paklausiau Tomo, ar teisingai supratau jo pasiūlymą. Vadinasi, jeigu važiuosiu į viešbutį, jis apmokės mano vakarienę, o jeigu atsisakysiu, turėsiu susimokėti pati. Tomas susiraukė ir pareiškė, kad nereikia visko taip negražiai pateikti. Esą jis tik nenori leisti pinigų moteriai, kuri po vakarienės išvažiuos namo.
Man net ranka pati pakilo prie smilkinio. Paklausiau, ar jis tikrai kalba rimtai, o Tomas atsakė, kad rimčiau nebūna. Tada pasakiau, jog visą vakarą laikiau jį tiesiog mėgstančiu pasigirti vyru, bet, pasirodo, turi ir kitokių talentų. Jis supyko ir paprašė nebūti nemandagiai.
Iš piniginės ištraukiau penkiolika eurų ir padėjau ant stalo. Pasakiau, kad grąžą gali pasilikti ir pridėti prie savo įspūdingų pajamų. Tada atsistojau, pasiėmiau rankinę ir išėjau. Nenorėjau klausytis dar vieno paaiškinimo, kodėl turėčiau būti dėkinga už tokį pasiūlymą.
Prie restorano jis bandė mane sustabdyti
Tomas mane pasivijo jau lauke. Paklausė, kodėl taip supykau, ir tikino nieko blogo nepasiūlęs. Atsakiau, kad nesupykau, tiesiog važiuoju namo. Jis toliau aiškino, kad esu suaugusi moteris ir neturėčiau vaidinti nedrąsios mergaitės.
Man visada keista girdėti tokius žodžius. Atrodo, kai moteriai daugiau nei keturiasdešimt, kai kurie vyrai įsivaizduoja, kad ji privalo būti dėkinga už bet kokį dėmesį. Lyg amžius atimtų teisę atsisakyti nepatinkančio pasiūlymo. Tačiau aš neturiu niekam aiškintis, kodėl nenoriu važiuoti į viešbutį su pirmą kartą sutiktu vyru.
Tomas priėjo arčiau ir bandė apkabinti mane per liemenį. Atsitraukiau ir paprašiau neliesti. Jis nusijuokė, lyg tai būtų menkniekis, ir dar kartą pabandė mane pritraukti prie savęs. Tada jau garsiai pasakiau, kad nenoriu, jog jis mane liestų.
Tik po to jis pagaliau sustojo. Jo veidas iš karto pasikeitė, tarsi visas mandagumas būtų akimirksniu dingęs. Tomas pavadino mane moterimi, kuri ateina į pasimatymus tik nemokamai pavalgyti. Iš pradžių net nusijuokiau, nes ką tik buvau pati sumokėjusi už savo vakarienę.
Staiga paaiškėjo, kad net jo laikas turi kainą
Priminiau Tomui, kad ant stalo palikau penkiolika eurų, taigi už mane jis nesumokėjo nė cento. Tačiau jis pareiškė, kad esmė visai ne piniguose. Tada pradėjo aiškinti, kiek kainuoja jo laikas ir kaip sunkiai jis dirba. Pasak jo, viena jo darbo valanda verta net šimto eurų.
Neištvėriau ir paklausiau, ar dabar dar gausiu sąskaitą už kartu praleistą vakarą. Tomas kažką piktai atsakė, tačiau aš jau ėjau prie iškviesto taksi. Įsėdusi kurį laiką tiesiog žiūrėjau pro langą ir bandžiau nusiraminti. Viskas atrodė taip absurdiška, kad po kelių minučių vietoj pykčio pradėjau juoktis.
Parašiau draugei, kad pasimatymas baigėsi ir pagaliau sužinojau savo kainą – mažiau nei penkiolika eurų. Ji paskambino beveik iš karto ir pareikalavo viską papasakoti. Išklausiusi istoriją kurį laiką tylėjo, o paskui pasakė, kad būtinai turiu pasidomėti, kas tas Tomas iš tiesų yra. Iš pradžių tik nusijuokiau, bet grįžusi namo vis dėlto pasidaviau smalsumui.
Grįžusi namo internete radau nuotrauką, kuri viską pakeitė
Apie Tomą žinojau pakankamai: vardą, pavardę, miestą ir įmonės pavadinimą, kurį per vakarienę jis buvo minėjęs ne vieną kartą. Atsisėdau virtuvėje su arbatos puodeliu ir pradėjau ieškoti. Iš pradžių radau visai įprastą socialinio tinklo paskyrą su darbo nuotraukomis ir sveikinimais. Tačiau netrukus užkliuvo viena fotografija, daryta maždaug prieš dvejus metus.
Nuotraukoje Tomas stovėjo prie kalėdinės eglutės. Šalia jo buvo moteris ir du vaikai. Po fotografija puikavosi šventinis šeimos sveikinimas. Atidariau moters paskyrą ir pastebėjau, kad jos pavardė tokia pati kaip Tomo.
Ten buvo daugybė bendrų nuotraukų. Atostogos Lietuvos pajūryje, savaitgaliai sodyboje, gimtadieniai ir šeimos šventės. Svarbiausia, kad naujausios nuotraukos buvo įkeltos visai neseniai. Vadinasi, vyras, kuris man prisistatė išsiskyrusiu ir ieškančiu rimtų santykių, greičiausiai vis dar gyveno su savo žmona.
Ir nuosavas verslas pasirodė ne toks, kokį jis piešė
Nusprendžiau patikrinti ir įmonę, apie kurią Tomas tiek daug kalbėjo. Paaiškėjo, kad jis iš tiesų dirba gamybos įmonėje, tačiau nėra jos savininkas. Jo pareigos buvo gamybos vadovo pavaduotojas. Visiškai normalus ir atsakingas darbas, dėl kurio tikrai nėra ko gėdytis.
Tačiau nesupratau, kam reikėjo pasakoti apie nuosavą didelį verslą, milžiniškas pajamas ir įtakingus pažįstamus. Juk būčiau lygiai taip pat ramiai kalbėjusis su vyru, kuris dirba samdomą darbą ir gyvena pagal savo galimybes. Man niekada nereikėjo turtingo verslininko, norėjau tiesiog įdomaus ir sąžiningo žmogaus. O Tomas, panašu, buvo susikūręs visai kitokį savo gyvenimo paveikslą.
Sėdėjau virtuvėje su naminiu chalatu, valgiau sūrį tiesiai iš pakuotės ir žiūrėjau į nuotraukas. Dar prieš kelias valandas šis žmogus aiškino, kaip moterys dėl jo varžosi ir kiek kainuoja jo laikas. O dabar prieš akis buvo visai paprastas vyras, turintis darbą, šeimą ir norintis pasirodyti kažkuo kitu. Nusiunčiau draugei rastą nuotrauką.
Ji iš karto atrašė: „Įdomu, ar tas BMW bent jau jo?“ Prisipažinsiu, šis klausimas mane prajuokino. Tačiau daugiau nieko nebeieškojau, nes to, ką sužinojau, jau visiškai pakako.
Kitą rytą Tomas nusprendė mane dar kartą „patikrinti“
Ryte, kai gėriau kavą, telefone pasirodė Tomo žinutė. Jis pasisveikino ir parašė tikintis, kad jau nusiraminau. Nieko neatsakiau. Po kelių minučių atėjo dar viena žinutė, kurioje jis tvirtino, kad vakar viską neteisingai supratau.
Net šyptelėjau. Kažkodėl kai kurie vyrai mano, kad moterys nuolat ką nors neteisingai supranta, net kai pasiūlymas būna išsakytas visiškai aiškiai. Dar po kelių minučių Tomas parašė, kad iš tiesų tik norėjo patikrinti mano ketinimus. Štai tada man pasidarė įdomu.
Paklausiau, kokie tos jo patikros rezultatai. Tomas beveik iš karto atrašė norėjęs įsitikinti, kad nesu materialistė. Esą jam reikia moters, kuriai rūpėtų jis pats, o ne jo pinigai. Perskaičiau šiuos žodžius du kartus ir kurį laiką tiesiog žiūrėjau į ekraną.
Vyras, kuris visą vakarą kalbėjo apie savo automobilį, pajamas, verslą ir vienos darbo valandos kainą, dabar aiškino tikrinęs, ar man nerūpi vien pinigai. Ir visa ši patikra buvo surengta dėl 12,70 euro. Norėjosi paklausti, ar į patikrą įtrauktos ir automobilio stovėjimo aikštelės išlaidos. Bet nusprendžiau, kad užteks vieno klausimo.
Vienas mano atsakymas jį galutinai nutildė
Parašiau Tomui: „O tavo žmona šitą patikrą jau išlaikė?“ Žinutė buvo perskaityta beveik iš karto, tačiau atsakymo nesulaukiau. Praėjo penkios minutės, paskui dar kelios. Ekrane kelis kartus pasirodė, kad jis rašo, bet žodžiai taip ir neatėjo.
Galiausiai Tomas atrašė, kad nesikiščiau ten, kur nieko nesuprantu. Nei paaiškinimo, nei bandymo paneigti mano atradimą. Tik trumpas ir piktas sakinys. Perskaičiusi nusijuokiau ir užblokavau jo numerį.
Vėliau draugė paklausė, ar po tokio pasimatymo ištrinsiu anketą iš pažinčių svetainės. Atsakiau, kad tikrai ne. Juk ne aš melavau apie savo šeiminę padėtį, ne aš gyriausi svetimais nuopelnais ir ne aš pasiūliau kitam žmogui mainyti artumą į apmokėtą vakarienę. Kodėl dėl vieno nesąžiningo vyro turėčiau atsisakyti galimybės susipažinti su kuo nors geru?
Po kelių mėnesių vėl pamačiau jo anketą
Tiesa, kelias dienas prie pažinčių svetainės net neprisijungiau. Norėjosi ramiai pagyventi, susitikti su draugėmis ir apie tą vakarą daugiau negalvoti. Tačiau vėliau vėl pradėjau retkarčiais peržiūrėti žinutes. Nemaniau, kad visi vyrai vienodi, ir tikrai nenorėjau dėl Tomo elgesio prarasti pasitikėjimo visais kitais.
Praėjus keliems mėnesiams visiškai atsitiktinai vėl pamačiau jo anketą. Nuotraukos buvo pakeistos naujomis, tačiau amžius liko tas pats. Šeiminė padėtis vis dar buvo nurodyta „laisvas“. O aprašyme Tomas skelbė ieškantis sąžiningos moters rimtiems santykiams ir visiškai netoleruojantis melo.
Šį kartą net nebesugalvojau jokio juokelio. Tiesiog uždariau puslapį ir nuėjau užkaisti arbatinuko. Kai kurie žmonės labai vertina sąžiningumą, tik, regis, mano, kad ši taisyklė galioja visiems, išskyrus juos pačius.
12,70 euro tapo mūsų su drauge mėgstamiausiu juokeliu
Po kurio laiko ši istorija jau nebekėlė pykčio. Priešingai, su drauge dažnai iš jos pasijuokdavome. Kartą ji paprašė padėti išsirinkti suknelę, todėl nuvažiavome į prekybos centrą ir ten praleidome beveik dvi valandas. Kai pagaliau išsirinkome, pasakiau, kad už mano laiką ji skolinga du šimtus eurų.
Draugė iš pradžių nustebo, o paskui prisiminė Tomo kalbas apie šimto eurų vertės darbo valandą. Paklausė, ar ir aš dabar tokia brangi. Atsakiau, kad žinoma, nes mano statusas taip pat pakilo. Juokėmės prie eskalatoriaus taip garsiai, kad keli praeiviai net atsisuko.
Vis dėlto šioje istorijoje mane labiausiai nustebino ne tie 12,70 euro ir net ne nutylėta žmona. Labiausiai stebino, kiek pastangų Tomas skyrė savo įvaizdžiui. Jis galėjo tiesiog prisistatyti tuo, kuo yra: samdomą atsakingą darbą dirbančiu vyru, turinčiu šeimą ir ieškančiu nuotykių už jos ribų. Man toks žmogus nebūtų tinkamas, bet bent jau viskas būtų aišku nuo pradžių.
Užuot kalbėjęs tiesą, jis pasirinko vaidinti turtingą, laisvą ir visų geidžiamą verslininką. Tarsi paprastas žmogus, dirbantis normalų darbą, nebūtų pakankamai vertingas. O aš juk būčiau mielai nuėjusi pasivaikščioti net su vyru, kuris į susitikimą atvažiuotų autobusu. Jei mums būtų įdomu kalbėtis, automobilio markė man tikrai nieko nereikštų.
Dabar tą pasimatymą prisimenu kaip vieną keisčiausių savo gyvenime. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad paprasta restorano sąskaita gali taip aiškiai parodyti žmogaus požiūrį į kitą. Tačiau už vieną vakarienę pati susimokėjau ir gavau progą laiku suprasti, jog su šiuo vyru daugiau bendrauti nenoriu. O 12,70 euro iki šiol prisimenu su šypsena.
O kaip jūs būtumėte pasielgusios mano vietoje? Ar per pirmą pasimatymą išgirdusios tokį pasiūlymą būtumėte iš karto išėjusios, ar taip pat ramiai susimokėjusios už save ir daugiau su tuo žmogumi nebebendravusios?
