Kaimynas lapkritį nusprendė nupjauti seną obelį, kuri augo jo kieme gal penkiasdešimt metų. Medis buvo pusiau sausas, šakos lūžinėjo, o kamienas – tuščiaviduris. Bet tos obels obuoliai buvo ypatingi: geltoni, su raudonu skruostu, rūgštoki ir kvapnūs, ir jie išsilaikydavo iki pavasario. Kaimyno mama juos vadindavo „kalėdiniais“. Kai pamačiau, kad kaimynas jau pjauna šakas, paprašiau leisti man pasiimti kelias jaunas šakeles. Jis nusistebėjo, bet sutiko. Tą žiemą išmokau, kaip išsaugoti seną obels veislę, kurios nėra nė viename medelyne.
Turinys (9)
Kodėl tiesiog nepasodinti sėklos
Pirmoji mano mintis buvo pasėti obuolio sėklų. Bet sodininkas, kuriam paskambinau, paaiškino, kodėl tai neveiks. Iš obuolio sėklos užaugęs medis nebus toks pat kaip motininis. Obelys apdulkinamos kitų obelų žiedadulkėmis, todėl sėklos turi abiejų tėvų savybių. Iš sėklos užaugęs medis gali duoti visai kitokius obuolius, dažniausiai smulkius ir rūgščius. Be to, derėti jis pradės tik po daugelio metų.
Vienintelis būdas gauti tokį pat medį, kaip senoji obelis, yra skiepijimas. Iš senos obels paimama šakelė – skiepūglis – ir įskiepijama į jauną poskiepį. Užaugęs medis duos lygiai tokius pačius obuolius.
Kada pjauti skiepūglius
Sodininkas paaiškino, kad skiepūgliai pjaunami, kai medis ramybės būsenos – po lapų kritimo ir iki pavasario, kol pumpurai dar nepradėjo brinkti. Daugelis sodininkų juos pjauna žiemą, dažnai gruodį ar sausį, po pirmųjų šalčių. Mano atveju medis buvo pjaunamas lapkritį, jau numetęs lapus, todėl tai buvo tinkamas laikas.
Skiepūgliai turi būti iš praėjusių metų prieaugio – tai vienmečiai ūgliai, išaugę per paskutinę vasarą. Jie būna lygūs, blizgūs, dažniausiai rausvi ar rusvi, su gerai išsivysčiusiais pumpurais. Senos, storos šakos tam netinka.
Kaip pasirinkau šakeles
Senoji obelis buvo nusilpusi, ir jaunų ūglių joje buvo nedaug. Sodininkas patarė ieškoti jų pietinėje, saulėtoje lajos pusėje, kur ūgliai būna stipriausi ir geriausiai subrendę. Radau kelis tinkamus: maždaug pieštuko storio, trisdešimties–keturiasdešimties centimetrų ilgio, su keliais sveikais pumpurais.
Astrus galima pasėti dar prieš žiemą: bet viena rudens klaida gali pražudyti visus daigelius
Šių 4 medžių neskubėkite sodinti prie namo: problemos gali išryškėti tik po 10–15 metų
Išgirdusi šį patarimą vos nepalaisčiau orchidėjos pienu: štai ką sužinojau prieš tai padarydama
Serenčių sėja prieš žiemą: kada sėti rudenį, kaip paruošti dirvą ir kokių klaidų vengti
Vos nenukirpau pusės būsimų serbentų uogų: štai kokių šakų rudenį negalima šalinti
Prieš genėdami avietes lapkritį, patikrinkite vieną dalyką – kitaip galite likti be vasaros derliausŪglius nupjoviau aštriu sekatoriumi. Sodininkas sakė, kad geriau pasiimti daugiau, nei reikia, nes dalis gali nepavykti. Aš pasiėmiau dešimt ūglių.
Taip pat apžiūrėjau, ar ūgliai sveiki: be tamsių dėmių, įtrūkimų ar kenkėjų pėdsakų. Sergantys skiepūgliai tik perduotų ligas naujam medžiui.
Kaip laikyti iki pavasario
Skiepijama pavasarį, todėl skiepūglius reikėjo išsaugoti kelis mėnesius. Svarbiausia, kad jie neišdžiūtų ir nepradėtų sprogti per anksti.
Sodininkas patarė juos laikyti šaltai ir drėgnai. Ūglius surišau į ryšulėlį, pritvirtinau užrašą su veislės pavadinimu – „Kaimyno kalėdinė“ – ir datą. Tada suvyniojau juos į drėgną, bet ne šlapią popierinį rankšluostį, įdėjau į plastikinį maišelį ir padėjau į šaldytuvą, į daržovių stalčių, kur temperatūra keli laipsniai šilumos. Kas kelias savaites patikrinu, ar rankšluostis neišdžiūvo, ir, jei reikia, šiek tiek sudrėkinu.
Sodininkas perspėjo, kad šaldytuve skiepūglių nereikėtų laikyti šalia obuolių ar kitų vaisių. Vaisiai išskiria dujų, kurios gali paskatinti pumpurus pabusti ar juos pažeisti.
Kai kurie sodininkai skiepūglius laiko kitaip: įkasa į sniegą šešėlinėje vietoje, į drėgną smėlį rūsyje ar į žemę šiaurinėje namo pusėje. Svarbiausia – šaltis ir drėgmė.
Poskiepiai
Kol skiepūgliai laukė šaldytuve, reikėjo pasirūpinti poskiepiais. Poskiepis – tai jaunas medelis ar šaknys, į kurį įskiepijamas skiepūglis. Nuo poskiepio priklauso, kokio dydžio užaugs medis, kaip greitai pradės derėti ir kaip atlaikys žiemas.
Sodininkas patarė poskiepių nusipirkti medelyne pavasarį. Yra žemaūgių poskiepių, ant kurių obelys užauga mažos ir anksti dera, ir stipriaūgių, ant kurių užauga dideli, ilgaamžiai medžiai, panašūs į senąją obelį. Aš pasirinkau vidutinio augumo poskiepius, kad medžiai nebūtų per dideli mažam sodui.
Taip pat buvo galimybė įskiepyti skiepūglius į jau augančią jauną obelį sode, ant vienos jos šakos. Taip ant vieno medžio galima turėti kelias veisles.
Skiepijimas pavasarį
Kovo pabaigoje sodininkas atvažiavo ir parodė, kaip skiepijama. Jis naudojo vieną paprasčiausių būdų – kopuliaciją. Skiepūglio ir poskiepio galai nupjaunami vienodu įstrižu pjūviu, sudedami taip, kad sutaptų žievės sluoksniai, ir tvirtai suvyniojami specialia skiepijimo juosta. Skiepūglio viršūnė užtepama sodo tepalu, kad neišdžiūtų.
Iš dešimties skiepų prigijo septyni. Sodininkas sakė, kad pirmą kartą skiepijant tai labai geras rezultatas.
Pirmieji metai po skiepijimo
Po skiepijimo sodininkas perspėjo, kad pirmieji metai yra svarbiausi. Skiepijimo juostą reikia atlaisvinti, kai skiepas prigyja ir pradeda storėti, kitaip ji įsirėžia į žievę. Ūglius, kurie išauga iš poskiepio, žemiau skiepijimo vietos, reikia nuolat šalinti, nes jie atima jėgas iš skiepo. O jauną medelį būtina pririšti prie kuolo, kad vėjas nenulaužtų skiepijimo vietos.
Kaimyno nuostaba
Kai kaimynas pamatė jaunas obelaites mano sode ir sužinojo, kad tai jo senosios obels „vaikai“, jis ilgai nieko nesakė. Paskui paprašė vieno medelio sau. Dabar viena „kalėdinė“ auga ir jo kieme, toje vietoje, kur stovėjo senoji obelis. Jo mama, kai sužinojo, apsiverkė.
Po kelerių metų tikiuosi paragauti pirmųjų obuolių. Tada žinosiu, ar tikrai pavyko.
Senos veislės – vertybė
Lietuvos kaimuose dar auga daug senų obelų, kurių veislių niekas nebežino ir kurių nėra medelynuose. Kai tokie medžiai nupjaunami, veislės dingsta visam laikui. O išsaugoti jas galima su keliomis šakelėmis ir šiek tiek kantrybės.
Jei jūsų ar kaimynų kieme auga sena obelis su ypatingais obuoliais, šią žiemą nupjaukite kelis jaunus ūglius ir išsaugokite juos šaldytuve. Pavasarį paprašykite sodininko pagalbos arba pabandykite įskiepyti patys. Galbūt jūsų sode po kelerių metų vėl derės tie patys obuoliai, kuriuos valgė jūsų seneliai.
