Rudenį parsinešiau pilną dėžę gražių kriaušių ir pasijutau beveik kaip turtingas ūkininkas. Atrodė, kad vaisių turėsiu bent iki Kalėdų, o gal net ir ilgiau. Tačiau po poros savaičių, atidaręs dėžę, supratau, kad mano turtai sparčiai tirpsta. Vienos kriaušės buvo suminkštėjusios, kitos patamsėjusios, o kelios atrodė taip, lyg jau pačios prašytųsi į komposto dėžę.
Turinys (8)
- 1. Kriaušes reikia skinti dar kietas, bet ne visiškai neprinokusias
- 2. Geriausiai tinka negilios dėžės su ventiliacijos angomis
- 3. Tinkama temperatūra gali nulemti, ar kriaušės sulauks žiemos
- 4. Kodėl kriaušių geriau nelaikyti šalia didelio kiekio obuolių?
- 5. Viena sugedusi kriaušė gali pridaryti bėdų visai dėžei
- Kurios kriaušių veislės Lietuvoje gali išsilaikyti iki pavasario?
- Kodėl iš rūsio išneštos kriaušės kartais būna kietos kaip akmenukai?
- Ką dabar darau, kad kriaušių užtektų kuo ilgiau?
Iš pradžių kaltinau orą, kriaušių veislę ir net patį rūsį. Bet vėliau išsiaiškinau, kad dalį klaidų padariau dar prieš sudėdamas vaisius laikymui. Pasirodo, kriaušės nėra tokios kantrios kaip kai kurie žieminiai obuoliai, o jų laikymas turi savų paslapčių. Dabar jau žinau, kad tinkamai pasirinktos žieminės kriaušės gali išsilaikyti kelis mėnesius, o kai kurių veislių vaisiais geromis sąlygomis galima mėgautis net žiemos pabaigoje ar pavasario pradžioje.
1. Kriaušes reikia skinti dar kietas, bet ne visiškai neprinokusias
Štai pirmoji taisyklė, kuri mane labiausiai nustebino. Anksčiau maniau, kad kriaušes reikia laikyti ant medžio tol, kol jos pagelsta, tampa minkštos ir pradeda stipriai kvepėti. Tačiau daugumos europinių kriaušių veislių vaisius ilgesniam laikymui geriausia skinti tada, kai jie jau pasiekę skynimo brandą, bet dar nėra visiškai sunokę.
Jeigu kriaušė jau labai minkšta, sultinga ir saldi, ilgai jos neišsaugosiu. Tokį vaisių geriausia suvalgyti artimiausiomis dienomis arba panaudoti kompotui, pyragui ar kitam patiekalui. Ilgesniam laikymui tinka sveikos, tvirtos, tačiau jau pakankamai subrendusios kriaušės.
Kaip suprasti, kad jas galima skinti? Verta žinoti konkrečios veislės skynimo laiką ir stebėti, ar vaisius jau pasiekė įprastą dydį, o jo odelės žalia spalva pradėjo šiek tiek šviesėti. Subrendusi kriaušė, atsargiai pakelta ir pasukta, dažniausiai palyginti lengvai atsiskiria nuo šakelės. Vis dėlto vien spalva nėra patikimas rodiklis visoms veislėms.
Kriaušes skinu atsargiai, kartu su vaiskočiu. Jų nemėtau į kibirą ir neperpilu iš vienos dėžės į kitą iš aukštai. Net nedidelis sutrenkimas gali pažeisti minkštimą, o po kurio laiko toje vietoje atsiranda tamsi, minkšta dėmė.
Radiatoriaus rankenėlę suku iki 5: ar kambarys tikrai sušils greičiau nei nustačius 3?
8 augalai, kuriuos rudenį verta genėti: viena dažna klaida gali palikti be žiedų ir uogų
Miegamajame vietoj 21 °C nustatau 19 °C: savaitę tikrinu ne tik miegą, bet ir drėgmę
Į klozetą įpyliau lauro lapų užpilo ir supratau, kodėl kai kurios šeimininkės taip daro
Sumaišiau citrinos rūgštį su indų plovikliu: supratau, kur šis triukas naudingas, o kur gali pridaryti žalos
Pavasarį atidariau dėžę su gėlių gumbais ir pasigailėjau: šios klaidos daugiau nekartojuSvarbiausia neskinti nei visiškai žalių, nesubrendusių, nei jau pernokusių kriaušių. Per anksti nuskinti vaisiai gali blogai nokti, vysti ir neįgauti gero skonio. O per vėlai nuskinti greitai suminkštėja ir trumpiau laikosi.
2. Geriausiai tinka negilios dėžės su ventiliacijos angomis
Anksčiau vaisius tiesiog supildavau į didesnę dėžę ir džiaugdavausi, kad viskas telpa. Dabar taip nebedarau. Kriaušės jautrios spaudimui, todėl joms daug geriau, kai nereikia gulėti suspaustoms keliuose storuose sluoksniuose.
Laikymui tinka negilios medinės arba plastikinės dėžės su ventiliacijos angomis. Ant dugno galima patiesti švaraus, sauso popieriaus, kad vaisiai nesiliestų prie šiurkštaus paviršiaus. Tada kriaušes geriausia išdėlioti vienu sluoksniu, paliekant bent nedidelius tarpus.
Kai kurios šeimininkės kiekvieną kriaušę atskirai suvynioja į ploną popierių. Tai gali padėti apsaugoti vaisius nuo trinties ir sumažinti tiesioginį jų kontaktą, tačiau vien popierius nesustabdys puvinio, jei kriaušė jau pažeista. Aš pirmiausia rūpinčiausi tinkamu vaisių atrinkimu ir pakankama oro cirkuliacija.
Jei naudoju popierių, renkuosi švarų, maistui tinkamą arba paprastą nepažeistą pakavimo popierių. Laikraščių tam geriau nenaudoti. Taip pat nedėčiau visų kriaušių į sandariai užrištą polietileninį maišą, kuriame gali kauptis kondensatas.
3. Tinkama temperatūra gali nulemti, ar kriaušės sulauks žiemos
Štai čia slypi viena svarbiausių kriaušių laikymo paslapčių. Kriaušės labai greitai noksta šiltesnėje aplinkoje, todėl joms reikia pastovaus šalčio. Daugelio ilgiau laikyti tinkamų europinių kriaušių veislių optimali saugojimo temperatūra yra maždaug 0 °C, o namų sąlygomis galima orientuotis į 0–1 °C, svarbiausia neleidžiant vaisiams užšalti.
Jeigu rūsyje laikosi +8 ar +10 °C, kriaušės noks gerokai sparčiau. Tokios sąlygos gali tikti trumpam laikymui, bet tikėtis vaisių išsaugoti iki pavasario būtų sunku. Todėl prieš sudėdamas didesnį derlių dabar pirmiausia pasižiūriu į termometrą.
Ne mažiau svarbi ir oro drėgmė. Kriaušėms paprastai rekomenduojama maždaug 90–95 proc. santykinė drėgmė. Jei oras labai sausas, vaisiai pamažu praranda drėgmę ir pradeda raukšlėtis, o esant nuolatiniam kondensatui bei prastam vėdinimui gali didėti gedimo rizika.
Tinkamiausia vieta būtų vėsus, gerai vėdinamas rūsys arba tinkamai veikianti vaisių saugykla. Nedidelį kriaušių kiekį galima laikyti ir šaldytuve, tačiau būtina stebėti, kad vaisiai nesušaltų ir ant jų nesikauptų vandens lašeliai. Įprastame namų rūsyje ne visada pavyksta sukurti idealias sąlygas, todėl tikroji laikymo trukmė gali būti trumpesnė.
4. Kodėl kriaušių geriau nelaikyti šalia didelio kiekio obuolių?
Šis patarimas man pasirodė ypač įdomus, nes anksčiau visus vaisius sudėdavau ten, kur rasdavau laisvos vietos. Atrodė, kad obuoliai ir kriaušės yra beveik giminaičiai, todėl vienas kitam tikrai netrukdys. Tačiau abu šie vaisiai nokdami išskiria etileną – natūralias dujas, kurios skatina daugelio vaisių nokimą.
Jei šalia laikoma daug jau nokstančių obuolių, kriaušių nokimas gali paspartėti. Ypač tai aktualu prastai vėdinamoje, šiltesnėje patalpoje. Todėl ilgesniam laikymui kriaušes, jei yra galimybė, geriau atskirti nuo didelių obuolių atsargų ir kitų aktyviai nokstančių vaisių.
Žinoma, vien tai, kad rūsyje yra obuolių, nereiškia, jog visos kriaušės tuoj pat suges. Daug lemia temperatūra, vėdinimas ir pačių vaisių būklė. Tačiau kai noriu derlių išsaugoti kuo ilgiau, geriau pasirūpinu atskiromis dėžėmis ir tinkamu oro judėjimu.
Dar vengiu vaisius laikyti visai šalia stipraus kvapo daržovių, pavyzdžiui, svogūnų. Ilgiau laikomi vaisiai gali sugerti pašalinius kvapus, o tai tikrai nėra tas prieskonis, kurio norėčiau saldžiai kriaušei.
5. Viena sugedusi kriaušė gali pridaryti bėdų visai dėžei
Jeigu yra vienas dalykas, kurio po savo nesėkmingo bandymo tikrai nebepamirštu, tai reguliarus derliaus tikrinimas. Anksčiau galvodavau, kad sudėjus vaisius į rūsį juos galima palikti ramybėje iki tol, kol panorėsiu valgyti. Deja, kriaušėms toks požiūris ne visada tinka.
Dabar maždaug kartą per savaitę arba dvi apžiūriu dėžes. Jei randu kriaušę su minkšta dėme, pelėsiu, nemaloniu kvapu ar neįprastai patamsėjusiu minkštimu, nedelsdamas ją atskiriu. Puvimo pažeisto vaisiaus nelaikau toliau vien todėl, kad dalis jo dar atrodo gražiai.
Ypač svarbu tikrinti ne vien viršuje esančias kriaušes. Kartais vaisius iš pirmo žvilgsnio atrodo sveikas, tačiau apačioje jau matyti pažeidimo požymių. Todėl negilios dėžės man atrodo praktiškesnės – nereikia iškrauti pusės derliaus, norint apžiūrėti kiekvieną vaisių.
Prieš dėdamas kriaušes ilgalaikiam laikymui jų taip pat neplaunu. Drėgmė ant vaisiaus paviršiaus gali skatinti gedimą, todėl pakanka atsargiai pašalinti sausas šiukšles. Kriaušes nuplaunu tik prieš valgydamas arba naudodamas maistui.
Kurios kriaušių veislės Lietuvoje gali išsilaikyti iki pavasario?
Čia verta iš karto pasakyti vieną dalyką: ne visos kriaušės skirtos ilgam laikymui. Vasarinių veislių vaisiai dažniausiai skirti greitai suvalgyti. Net ir labai gerame rūsyje jie neišsilaikys taip ilgai kaip specialiai žiemai tinkamų veislių kriaušės.
Lietuvoje galima auginti ir žieminių kriaušių veislių. Viena jų – Lietuvoje sukurta „Alna“, kurios vaisiai tinkamomis sąlygomis gali išsilaikyti iki vasario ar ilgiau. Kita žinoma žieminė veislė – „Beloruskaja pozdniaja“, kurios kriaušės taip pat gali būti saugomos iki žiemos pabaigos, o palankiomis sąlygomis ir ilgiau.
Tačiau šios datos nėra garantija kiekvienam derliui. Daug priklauso nuo metų oro, skynimo laiko, vaisių sveikumo ir rūsio sąlygų. Net dvi tos pačios veislės kriaušių dėžės gali išsilaikyti nevienodai, jei viena buvo greitai atvėsinta, o kita kelias dienas prastovėjo šilumoje.
Jeigu nežinau, kokios veislės kriaušes turiu, pirmiausia stengiuosi išsiaiškinti jų pavadinimą. Jei tai vasarinė ar ankstyva rudeninė veislė, nesitikiu, kad vaisiai išgulės iki kovo. Geriau dalį suvalgau iš karto, o iš likusių išverdu kompotą arba pagaminu kitų atsargų.
Kodėl iš rūsio išneštos kriaušės kartais būna kietos kaip akmenukai?
Šis dalykas man pasirodė bene įdomiausias. Pasirodo, daugelį europinių kriaušių geriausia laikyti dar kietas, o galutinai sunokinti tik prieš valgant. Kai kurioms žieminėms veislėms tam tikras vėsus laikymo laikotarpis netgi padeda vėliau normaliai nokti.
Todėl iš rūsio parsinešta kriaušė nebūtinai turi būti iš karto minkšta ir saldi. Kelias kriaušes galima padėti kambario temperatūroje ir palaukti, kol jos taps tinkamos valgyti. Priklausomai nuo veislės ir brandos, tai gali užtrukti maždaug 3–10 dienų.
Prinokimą geriausia tikrinti atsargiai paspaudžiant vaisių ties kakleliu, netoli kotelio. Kai ši vieta šiek tiek pasiduoda spaudimui, kriaušė dažnai jau būna tinkama valgyti. Tik nereikia jos stipriai maigyti, nes taip galima pačiam padaryti tamsių dėmių.
Jei noriu, kad kriaušės sunoktų greičiau, kelioms dienoms galiu jas sudėti į popierinį maišelį kambario temperatūroje. Ten susikaupiantis etilenas gali paskatinti nokimą. Tačiau kasdien tikrinu jų būklę, kad vaisiai nepersinoktų.
Ką dabar darau, kad kriaušių užtektų kuo ilgiau?
Rudenį kriaušių jau nebesuded u į vieną didelę dėžę ir nesitikiu stebuklo. Pirmiausia atrenku sveikus, tvirtus vaisius, atskiriu skirtingas veisles ir pasirūpinu, kad dėžėse būtų pakankamai vietos. Tada kuo greičiau perkeliu derlių į vėsią patalpą, kurioje temperatūra laikosi arti nulio.
Ilgam laikymui tinkamas kriaušes palieku rūsyje, o greičiau nokstančias sunaudoju pirmiausia. Kartą per savaitę ar dvi patikrinu atsargas ir pašalinu vaisius, kurie pradėjo gesti. O kai užsimanau saldžios kriaušės, parsinešu kelias į virtuvę ir leidžiu joms ramiai sunokti.
Dabar prisiminęs pirmąją savo nesėkmę su pilna kriaušių dėže galiu tik nusijuokti. Tąkart galvojau, kad vaisiams tereikia vėsios vietos, o visa kita susitvarkys savaime. Iš tikrųjų geras kriaušių laikymas prasideda nuo tinkamos veislės, teisingo skynimo laiko ir pastovios žemos temperatūros.
Ir dar viena išvada: nereikia nusiminti, jei ne visos kriaušės sulaukia pavasario. Svarbiausia laiku pastebėti pradėjusius nokti vaisius ir juos sunaudoti, kol jie dar skanūs. Juk geriau žiemą suvalgyti puikią kriaušę, negu pavasarį iš rūsio parsinešti dėžę sugadintų.
O kaip jūs laikote kriaušes žiemą – medinėse dėžėse, rūsyje, šaldytuve ar kiekvieną suvyniojate į popierių? Gal auginate veislę, kurios vaisiai išsilaiko net iki kovo? Pasidalykite savo patirtimi komentaruose – būtų labai įdomu sužinoti, kokie būdai ir kriaušių veislės geriausiai pasiteisina Lietuvos soduose.
