Kai namus šildai malkomis, labai greitai supranti, kad malkos malkoms nelygu. Vienas glėbys gražiai įsidega, krosnis netrukus pradeda skleisti malonią šilumą, o žarijos išsilaiko dar ilgai. Kitas, nors iš pažiūros atrodo visiškai normalus, vos rusena, šnypščia ir išskiria tiek dūmų, kad norisi patikrinti, ar viskas gerai su trauka. Per daugelį kūrenimo sezonų įsitikinau, jog svarbu ne tik tai, kokios rūšies medieną perkame, bet ir kaip ji buvo paruošta, išdžiovinta bei laikoma.
Turinys (15)
- Kodėl nuo malkų pasirinkimo priklauso, kiek šilta bus namuose?
- Svarbiausias dalykas – malkų drėgnumas
- Kaip patikrinu, ar malkos tikrai sausos?
- Kiek laiko reikia džiovinti malkas Lietuvoje?
- Beržinės malkos – vienas praktiškiausių pasirinkimų
- Alksninės malkos – lengvai kūrenamos ir patogios kasdienai
- Uosinės malkos – stipriam ir ilgai išliekančiam karščiui
- Ąžuolinės malkos – daug šilumos, bet reikia kantrybės
- O kaip dėl pušinių ir eglinių malkų?
- Kurių malkų geriau visai nedėti į krosnį?
- Kaip laikau malkas, kad jos išliktų sausos?
- Dažniausios klaidos, dėl kurių kaminas greičiau apsineša
- Ar verta maišyti skirtingų rūšių malkas?
- Dažniausiai užduodami klausimai apie malkas
- Kokias malkas kitam kūrenimo sezonui rinkčiausi pats?
Lietuvoje daug kas namus kūrena beržinėmis, alksninėmis, uosinėmis ar ąžuolinėmis malkomis, o kai kurie turi ir pušinių bei eglinių. Kiekviena medienos rūšis turi savų ypatumų, todėl vienos malkos puikiai tinka ilgai kūrenamai krosniai, kitos patogesnės greitai įkurti ugnį. Tačiau net geriausios medienos rūšies malkos neduos laukiamo rezultato, jeigu bus per drėgnos. Papasakosiu, kokias malkas renkuosi pats, kaip patikrinu jų sausumą ir ko niekada nededu į pakurą, nors iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti tinkamas kuras.
Kodėl nuo malkų pasirinkimo priklauso, kiek šilta bus namuose?
Ne kartą esu pastebėjęs, kad kūrenant skirtingomis malkomis krosnis elgiasi nevienodai. Sausa, tanki mediena paprastai dega tolygiai, o įkaitusios žarijos dar kurį laiką palaiko šilumą. Lengvesnės rūšies malkos dažnai įsiliepsnoja greičiau, tačiau ir sudega sparčiau, todėl pakurą tenka papildyti dažniau. Kai namus kūrenu visą dieną, man svarbu, kad malkos ne tik lengvai užsidegtų, bet ir išlaikytų pastovų karštį.
Tačiau vien medienos rūšimi pasikliauti nereikėtų. Svarbu ir krosnies konstrukcija, oro tiekimas, dūmtraukio trauka bei pats kūrenimo būdas. Net brangios ąžuolinės malkos gali prastai degti, jeigu jas ką tik atvežė iš drėgnos malkinės. Dėl to pirmiausia visada vertinu sausumą, o tik paskui sprendžiu, kurią medienos rūšį rinktis.
Svarbiausias dalykas – malkų drėgnumas
Geriausiai namų šildymui tinka malkos, kurių drėgnumas neviršija maždaug 20 procentų. Kai medienoje daug vandens, nemaža dalis degimo metu išsiskiriančios energijos sunaudojama jam išgarinti. Dėl to krosnis sunkiau įkaista, liepsna būna silpnesnė, o dūmų gali susidaryti daugiau. Todėl drėgnomis malkomis kūrenant kartais atrodo, kad į pakurą nuolat dedi naujų pliauskų, tačiau kambariuose šilumos beveik nepadaugėja.
Šios malkos ilgai dega ir duoda daug šilumos – bet perkant daugelis daro tą pačią klaidą
Sumaišiau citrinos rūgštį su indų plovikliu: supratau, kur šis triukas naudingas, o kur gali pridaryti žalos
8 augalai, kuriuos rudenį verta genėti: viena dažna klaida gali palikti be žiedų ir uogų
Atidariau šaldiklį ir stalčiai vos pajudėjo: vienas paprastas būdas padėjo greičiau pašalinti ledą
Apverčiau seną keptuvę ir išsigandau jos dugno: štai ką sužinojau apie populiarų valymo triuką
Senos medinės durys prarado blizgesį? Štai 3 ingredientų triukas ir viena svarbi taisyklėDar viena problema – dūmtraukyje besikaupiančios degimo nuosėdos. Kai mediena dega nepakankamai karštai, o dūmai atvėsta, ant kamino sienelių gali kauptis suodžiai ir degios dervinės nuosėdos, dažnai vadinamos kreozotu. Ilgainiui toks sluoksnis blogina dūmtraukio darbą ir gali užsidegti. Būtent todėl drėgnų malkų nelaikau pigesne alternatyva sausoms, net jeigu jų pardavimo kaina atrodo patraukli.
Kaip patikrinu, ar malkos tikrai sausos?
Jeigu tenka pirkti didesnį kiekį malkų, pirmiausia pasidomiu, kada jos buvo suskaldytos ir kokiomis sąlygomis laikytos. Vien tai, kad rąstai nupjauti prieš metus, dar nereiškia, jog dabar jie visiškai sausi. Stambūs, neskaldyti rąstai džiūsta lėčiau nei tvarkingai suskaldytos pliauskos. Be to, lietuje ar tiesiai ant žemės laikoma mediena gali vėl prisigerti drėgmės.
Patikimiausias būdas – naudoti medienos drėgmės matuoklį. Tokį nedidelį prietaisą galima įsigyti ūkinių prekių parduotuvėse, ir jis labai praverčia prieš prasidedant šildymo sezonui. Norėdamas tiksliau įvertinti malką, perskeliu pliauską ir drėgnumą patikrinu šviežiai atvertame vidiniame paviršiuje. Mat išorė kartais būna išdžiūvusi, nors viduje vandens dar likę gerokai daugiau.
Kai matuoklio neturiu, atkreipiu dėmesį į kelis paprastus požymius. Sausos malkos paprastai būna lengvesnės, jų galuose dažnai matyti nedidelių įtrūkimų, o kai kurių rūšių medienos žievė pradeda lengviau atsiskirti. Pabeldus dviem sausomis pliauskomis viena į kitą dažnai pasigirsta aiškesnis, skambesnis garsas, o drėgnos medienos garsas būna duslesnis. Vis dėlto šie požymiai tėra orientaciniai, todėl abejojant drėgmės matuoklis yra gerokai patikimesnis.
Kiek laiko reikia džiovinti malkas Lietuvoje?
Malkų džiūvimo laikas labai priklauso nuo medienos rūšies, pliauskų dydžio ir oro sąlygų. Mūsų krašte, kur ruduo dažnai drėgnas, o žiemos metu temperatūra svyruoja, vieno universalaus termino nėra. Suskaldytoms ir gerai vėdinamoje vietoje laikomoms malkoms dažnai reikia bent vieno šiltojo sezono, o tankesnė mediena gali džiūti gerokai ilgiau. Todėl aš labiau pasitikiu išmatuotu drėgnumu nei pardavėjo pažadu, kad malkos jau seniai guli.
Beržinės ir alksninės malkos tinkamomis sąlygomis paprastai išdžiūsta greičiau nei stambios ąžuolinės pliauskos. Ąžuolui kartais prireikia net dvejų metų, ypač jei malkos suskaldytos stambiai arba laikomos nepakankamai vėdinamoje vietoje. Pušinės ir eglinės malkos dažnai džiūsta palyginti greitai, tačiau ir jas prieš kūrenimą reikia patikrinti. Jeigu noriu ramiai pasitikti žiemą, malkomis pasirūpinu iš anksto, o ne laukiu pirmųjų šalnų.
Beržinės malkos – vienas praktiškiausių pasirinkimų
Jeigu reikėtų išrinkti vieną universalią medienos rūšį, kurią Lietuvoje lengva rasti, tikrai paminėčiau beržą. Sausos beržinės malkos gerai dega, duoda nemažai šilumos ir tinka daugeliui malkomis kūrenamų krosnių bei židinių, jei tai leidžia įrenginio gamintojas. Jos pakankamai tankios, tačiau paprastai nesukelia tiek sunkumų skaldant, kiek kai kurios itin kietos medienos rūšys. Ne veltui beržines malkas mūsų krašte renkasi tiek daug žmonių.
Vis dėlto beržas turi vieną ypatybę, į kurią visada atkreipiu dėmesį. Jo žievėje yra degių medžiagų, todėl netinkamai kūrenant ir esant nepakankamai traukai dūmtraukyje gali susidaryti nuosėdų. Dėl to beržines malkas gerai išdžiovinu ir neleidžiu joms ilgai rusenti su beveik uždarytu oro tiekimu. Sausos beržinės pliauskos man yra patikimas pasirinkimas, bet tik tada, kai pati krosnis veikia tinkamai.
Alksninės malkos – lengvai kūrenamos ir patogios kasdienai
Alksnines malkas mėgstu dėl to, kad jos paprastai lengvai įsidega ir gana tolygiai dega. Lietuvoje alksnis yra įprasta mediena, todėl jo malkų galima rasti daugelyje vietovių. Nors jos vienu tokiu pačiu tūriu paprastai sukaupia mažiau energijos negu tankesnės ąžuolinės ar uosinės malkos, kasdieniam kūrenimui tai gali būti visai geras pasirinkimas. Ypač jeigu svarbu greitai įkurti ugnį ir nereikia visą dieną palaikyti itin didelio karščio.
Man patinka alksnines pliauskas derinti su tankesne mediena. Pirmiausia įkuriu ugnį lengviau užsidegančiomis sausomis malkomis, o vėliau pridedu tokių, kurios ilgiau išlaiko žarijas. Taip krosnis greičiau pasiekia tinkamą darbo temperatūrą, o šiluma būna pastovesnė. Žinoma, viskas priklauso nuo kūrenimo įrenginio, todėl visada laikausi jo naudojimo rekomendacijų.
Uosinės malkos – stipriam ir ilgai išliekančiam karščiui
Uosį laikau vienu geriausių pasirinkimų, kai noriu ilgiau išlaikyti šilumą. Jo mediena tanki, todėl gerai išdžiovintos uosinės pliauskos dega karštai ir palieka nemažai žarijų. Tokios malkos ypač patogios tada, kai lauke stipriau atšąla ir norisi ilgiau palaikyti pastovią temperatūrą. Be to, uosį dažnai gana patogu skaldyti, nors tai priklauso nuo konkretaus rąsto.
Kartais girdžiu sakant, kad uosines malkas galima kūrenti net ir nevisiškai išdžiovintas. Aš taip nedarau, nes drėgna mediena lieka drėgna, kad ir kokiai rūšiai priklausytų. Jei noriu kuo daugiau naudingos šilumos ir mažiau dūmų, renkuosi gerai išdžiovintas pliauskas. Tokiu atveju uosis tikrai pateisina savo gerą vardą.
Ąžuolinės malkos – daug šilumos, bet reikia kantrybės
Ąžuolinės malkos pasižymi dideliu tankiu ir gali ilgai degti, išlaikydamos stiprų žarijų sluoksnį. Jas dažniausiai vertinu tada, kai krosnis jau gerai įkaitusi ir norisi palaikyti šilumą ilgesnį laiką. Tačiau ąžuolas nėra geriausias pasirinkimas skubiam kūrenimui, jeigu malkos dar drėgnos. Stambios ąžuolinės pliauskos gali džiūti labai ilgai, todėl nusipirkus šviežiai skaldytų malkų nereikėtų tikėtis, kad jos iš karto bus tinkamos kūrenimui.
Jeigu turiu ąžuolinių malkų, sukraunu jas gerai vėdinamoje vietoje ir leidžiu ramiai džiūti. Neskubu naudoti vien dėl to, kad jos atrodo patamsėjusios ir seniai nukirstos. Kai drėgnumas tinkamas, jos duoda puikų rezultatą, tačiau svarbu neperkrauti pakūros ir neviršyti įrenginiui numatyto kūrenimo intensyvumo. Stiprus karštis yra naudingas tik tada, kai krosnis jam pritaikyta.
O kaip dėl pušinių ir eglinių malkų?
Pušinės ir eglinės malkos Lietuvoje taip pat gana dažnos. Jos paprastai greitai įsidega, todėl yra patogios įkūrimui, tačiau dėl mažesnio tankio vienu tokiu pačiu tūriu dažniausiai duoda mažiau šilumos nei kietesnė lapuočių mediena. Be to, spygliuočių pliauskos dažniau spragsi ir gali svaidyti kibirkštis, todėl atvirame židinyje reikia daugiau dėmesio. Uždaroje, tam pritaikytoje pakuroje sausos spygliuočių malkos gali būti naudojamos laikantis gamintojo nurodymų.
Esu girdėjęs tvirtinant, kad pušinės malkos būtinai užkemša kaminą dėl dervų. Tačiau didelę reikšmę turi ne vien medienos rūšis, o jos drėgnumas ir degimo sąlygos. Jei malkos šlapios, o ugnis vos rusena, nuosėdos gali kauptis kūrenant ir lapuočių mediena. Todėl pats labiausiai vengiu drėgnų pliauskų bei ilgalaikio smilkymo, o ne vienos konkrečios medžių rūšies.
Kurių malkų geriau visai nedėti į krosnį?
Pirmiausia atsisakau šviežiai nukirstos arba lietuje permirkusios medienos. Tokios malkos prastai įsidega, degdamos išskiria daug garų ir gali sukelti papildomų problemų dūmtraukyje. Jei pliauskos stipriai šnypščia, o iš jų galų veržiasi drėgmė, dažniausiai tai ženklas, kad jos dar neparuoštos kūrenimui. Geriau palikti jas džiūti, nei be reikalo eikvoti kurą ir laiką.
Į pakurą taip pat nededu senų dažytų lentų, lakuotos medienos, impregnuotų tvoros dalių ar išardytų baldų. Nors tokie daiktai kartais atrodo panašūs į paprastas malkas, jų paviršiuje gali būti dažų, klijų ir kitų medžiagų, kurios degdamos išskiria kenksmingus junginius. Ypač netinka laminuotos plokštės, fanera ir kitos klijuotos medienos atliekos. Namams kūrenti naudoju tik tam skirtą natūralią, tinkamai išdžiovintą medieną.
Kaip laikau malkas, kad jos išliktų sausos?
Net gerai išdžiovintos malkos gali vėl prisigerti drėgmės, jeigu laikomos netinkamai. Todėl jų niekada nekraunu tiesiai ant žemės. Apačioje palieku tarpą orui cirkuliuoti, o viršų apsaugau nuo lietaus ir sniego. Šonų stengiuosi sandariai neuždengti, nes be vėdinimo malkos džiūsta gerokai prasčiau.
Man patogiausia malkinė su stogu ir atviromis ar gerai vėdinamomis sienomis. Pliauskas sukraunu tvarkingai, kad jos nesiliestų prie drėgno grunto ir oras galėtų patekti tarp eilių. Prieš kūrenimą nedidelį kiekį malkų atsinešu arčiau krosnies, kad jos būtų patogiai pasiekiamos. Tačiau didelių atsargų šalia karštų paviršių nelaikau.
Dažniausios klaidos, dėl kurių kaminas greičiau apsineša
Viena dažniausių klaidų – bandymas taupyti malkas pernelyg sumažinant oro tiekimą. Kai ugnis uždusinama ir mediena ilgai smilksta, degimas tampa ne toks efektyvus, o dūmuose lieka daugiau nesudegusių junginių. Jie gali nusėsti vėsesnėse dūmtraukio vietose. Todėl kūrenu pagal krosnies gamintojo rekomendacijas, o ne stengiuosi bet kokia kaina išlaikyti vos rusenančią ugnį iki ryto.
Kita klaida – manyti, kad sausai atrodančios malkos jau tinkamos kūrenimui. Išorinis paviršius gali būti visai sausas, tačiau viduje vis dar likę daug drėgmės. Būtent todėl drėgnumą verta tikrinti perskėlus pliauską. Taip lengviau išvengti nemalonių netikėtumų prasidėjus šildymo sezonui.
Dar vienas dalykas, kurį laikau svarbiu, yra reguliari dūmtraukio priežiūra. Net ir kūrenant kokybiškomis malkomis laikui bėgant gali kauptis suodžiai. Jei pastebiu pablogėjusią trauką, neįprastai daug dūmų ar kitus degimo pokyčius, neapsimetu, kad problema išsispręs savaime. Tvarkingas, laiku valomas dūmtraukis man toks pat svarbus kaip ir geros malkos.
Ar verta maišyti skirtingų rūšių malkas?
Man patinka turėti kelias skirtingas medienos rūšis. Įkūrimui naudoju sausas smulkesnes pliauskas, kurios greitai įsidega, o vėliau pridedu tankesnių malkų, kai reikia ilgiau išlaikyti šilumą. Pavyzdžiui, alksninės ir beržinės malkos man patogios kasdieniam kūrenimui, o gerai išdžiovintas uosis ar ąžuolas praverčia šaltomis dienomis. Svarbiausia, kad visos jos būtų tinkamos konkrečiai krosniai.
Perkant malkas dažnai verta žiūrėti ne tik į kubinio metro kainą, bet ir į jų kokybę. Drėgnos ar labai lengvos medienos gali tekti sunaudoti daugiau, norint gauti panašų šilumos kiekį. Kita vertus, puikiai išdžiovintos pigesnės malkos kartais būna geresnis pirkinys už brangias, bet šlapias. Todėl renkuosi ne pagal vieną skaičių skelbime, o pagal tai, kiek naudingos šilumos iš tikrųjų galiu gauti.
Dažniausiai užduodami klausimai apie malkas
Ar galima kūrenti malkomis, kurios džiūvo tik kelis mėnesius?
Viskas priklauso nuo medienos rūšies, pliauskų dydžio ir laikymo sąlygų. Nedidelės, gerai vėdinamoje vietoje laikytos pliauskos gali džiūti greičiau, tačiau tankiai medienai dažnai reikia gerokai daugiau laiko. Aš tokiais atvejais visada patikrinu drėgnumą, nes vien kalendoriumi pasikliauti nepakanka.
Kurios malkos Lietuvoje geriausiai tinka kasdieniam šildymui?
Beržinės ir alksninės malkos yra praktiškas pasirinkimas dėl jų prieinamumo ir patogaus kūrenimo. Jeigu noriu ilgiau išlaikyti karštį, renkuosi ir gerai išdžiovintą uosį ar ąžuolą. Vis dėlto geriausias pasirinkimas priklauso nuo konkrečios krosnies, todėl visada atsižvelgiu į jos gamintojo rekomendacijas.
Ar tikrai spygliuočių malkos užkemša kaminą?
Vien dėl to, kad mediena spygliuočių, kaminas savaime neužsikemša. Daug problemų atsiranda deginant drėgnas malkas, ilgai smilkstant ugniai arba kai netinkamai prižiūrimas dūmtraukis. Todėl sausos pušinės ar eglinės malkos gali būti naudojamos tinkamose krosnyse, tačiau svarbu užtikrinti taisyklingą degimą ir nepamiršti kamino priežiūros.
Ar verta pirkti brangesnes ąžuolines malkas?
Ąžuolas yra tanki mediena, todėl gerai išdžiovintas gali ilgai degti ir išlaikyti daug žarijų. Tačiau jei ąžuolinės malkos dar drėgnos, jų pranašumai gerokai sumažėja. Todėl aš pirmiausia įvertinu sausumą ir kainą, o tik tada sprendžiu, ar toks pirkinys apsimoka.
Kokias malkas kitam kūrenimo sezonui rinkčiausi pats?
Jeigu šiandien reikėtų iš naujo pasiruošti visai žiemai, pirmiausia ieškočiau gerai išdžiovintų beržinių arba alksninių malkų. Prie jų, jei būtų galimybė, pridėčiau uosinių ar ąžuolinių, skirtų šaltesnėms dienoms ir ilgesniam kūrenimui. Tačiau nepirkčiau nė vienos rūšies vien todėl, kad pardavėjas ją vadina pačia kaitriausia. Malkų kokybę man daug geriau parodo jų drėgnumas, laikymo sąlygos ir tai, kaip jos dega mano krosnyje.
Per daugelį metų supratau, kad geras kūrenimas prasideda dar malkinėje. Tinkamai suskaldyta, išdžiovinta ir nuo lietaus apsaugota mediena leidžia namus šildyti efektyviau, o krosnį prižiūrėti paprasčiau. Todėl geriau iš anksto pasirūpinti sausomis malkomis, negu žiemą bandyti išgauti šilumą iš šlapių pliauskų. O kokias malkas savo namuose dažniausiai naudojate jūs – beržines, alksnines, uosines ar kitokias?
