Kai pirmą kartą rimčiau pradėjau rūpintis malkų atsargomis žiemai, man atrodė, kad svarbiausia nusipirkti kuo daugiau už kuo mažesnę kainą. Tačiau greitai pastebėjau įdomų dalyką: vienos malkos dega ilgai ir gerai šildo, o kitas tenka nuolat papildyti. Iš pradžių maniau, kad viskas priklauso nuo krosnies ar lauko temperatūros, bet vėliau supratau, kiek daug lemia pati mediena. Pasirodo, perkant malkas verta žiūrėti ne tik į jų kiekį, bet ir į medžio rūšį, tankį bei drėgnumą.
Turinys (7)
Dabar prieš pirkdamas malkas visada stengiuosi išsiaiškinti, kokia mediena siūloma ir kiek laiko ji buvo džiovinta. Net brangios ąžuolinės malkos gali nuvilti, jei yra šlapios, o paprastos sausos beržinės kartais tampa daug praktiškesniu pasirinkimu.
Taip pat išmokau atkreipti dėmesį į tai, ar pardavėjas nurodo tikrą sukrautų malkų tūrį, ar tiesiog kalba apie pilną priekabą. Štai kokios medienos rūšys labiausiai tinka šildymui ir ką verta patikrinti prieš perkant atsargas žiemai.
Kokios malkos duoda daugiausia šilumos?
Skroblo malkos – vienas geriausių pasirinkimų ilgai šilumai. Skroblo mediena labai tanki, todėl gerai išdžiovintos malkos dega gana ilgai ir iš tokio pat sukrauto tūrio paprastai suteikia daug šilumos. Jos ypač vertinamos tada, kai norisi rečiau papildyti pakurą. Vis dėlto skroblą gali būti sunkiau skaldyti, o stambesnius sausus pagalius uždegti ne taip paprasta kaip lengvesnę medieną.
Ąžuolinės malkos – ilgai dega ir palieka gerų žarijų. Ąžuolas vertinamas dėl tankios medienos ir ilgo degimo. Jis tinka ilgiau kūrenamai krosniai ar tinkamam kietojo kuro katilui, tačiau šviežiai nukirstas ąžuolas dažnai būna labai drėgnas. Stambesnėms ąžuolinėms malkoms tinkamai išdžiūti kartais prireikia maždaug dvejų metų ar net ilgiau, priklausomai nuo jų dydžio ir laikymo sąlygų.
Uosio malkos – geras pasirinkimas krosniai ir katilui. Uosis taip pat pasižymi gana tankia mediena ir gali suteikti daug šilumos iš vienodo tūrio. Gerai išdžiovintos uosinės malkos dega tolygiai, todėl jas verta rinktis nuolatiniam namų šildymui. Svarbu nepamiršti, kad ir uosį reikia tinkamai išdžiovinti – šviežiai nukirsta mediena nėra automatiškai paruošta kūrenimui.
Sumaišiau citrinos rūgštį su indų plovikliu: supratau, kur šis triukas naudingas, o kur gali pridaryti žalos
Miegamajame vietoj 21 °C nustatau 19 °C: savaitę tikrinu ne tik miegą, bet ir drėgmę
Senos medinės durys prarado blizgesį? Štai 3 ingredientų triukas ir viena svarbi taisyklė
Apverčiau seną keptuvę ir išsigandau jos dugno: štai ką sužinojau apie populiarų valymo triuką
Į klozetą įpyliau lauro lapų užpilo ir supratau, kodėl kai kurios šeimininkės taip daro
Šių malkų į krosnį geriau nedėti: šilumos mažai, o kaminas kemšasi – štai ką pastebėjau per daugelį metųBuko malkos – kaitrios ir ilgai degančios. Bukas savo savybėmis artimas kitoms tankioms lapuočių medžių rūšims. Gerai išdžiovintos buko malkos gali būti puikus kuras namų šildymui, tačiau jas būtina saugoti nuo ilgalaikės drėgmės. Netinkamai laikoma ši mediena gali pradėti pelyti ar pūti, todėl gera malkinė čia ypač svarbi.
Beržinės malkos – praktiškas ir dažnai pasirenkamas variantas Lietuvoje. Beržas palyginti lengvai įsidega, gerai šildo ir dažnai kainuoja mažiau nei kai kurios itin tankios medienos rūšys. Man tai atrodo geras pasirinkimas kasdieniam kūrenimui, ypač kai malkos tinkamai išdžiovintos. Tačiau kūrenant bet kokią medieną svarbu užtikrinti pakankamą oro tiekimą, nes dėl nepilno degimo dūmtraukyje gali sparčiau kauptis suodžiai ir degios nuosėdos.
Kurios malkos sudega greičiau?
Ne visa mediena vienodai tanki, todėl skiriasi ir šilumos kiekis, kurį gauname iš tokio paties malkų tūrio. Tuopos, gluosnio ir drebulės mediena paprastai yra lengvesnė nei skroblo, ąžuolo ar buko. Tokios malkos gali greičiau įsidegti, bet iš vieno sukrauto kubinio metro dažniausiai suteiks mažiau šilumos. Dėl to pigesnė priekaba nebūtinai reiškia mažesnes viso šildymo sezono išlaidas.
Pušis ir eglė taip pat gana lengvai dega, tačiau jų mediena paprastai ne tokia tanki kaip daugumos minėtų kietųjų lapuočių. Spygliuočių malkos gali spragsėti ir svaidyti kibirkštis, todėl atviram židiniui jas reikėtų rinktis itin atsargiai. Uždaroje krosnyje ar katile tinkamai išdžiovinta spygliuočių mediena gali būti naudojama, jei tai leidžia įrenginio gamintojas.
Kartais girdžiu, kad spygliuočių malkos dėl sakų visada užkemša kaminą. Tačiau dūmtraukiui pavojingų nuosėdų susidarymą labai stipriai lemia drėgna mediena, per žema degimo temperatūra ir nepakankamas oro tiekimas. Todėl svarbu ne tik medžio rūšis, bet ir taisyklingas kūrenimas bei reguliari dūmtraukio priežiūra.
Didžiausia klaida – pirkti šlapias malkas
Jeigu reikėtų įvardyti vieną dalyką, kurį prieš pirkdamas tikrinčiau pirmiausia, tai būtų malkų drėgnumas. Net geriausios ąžuolinės ar skroblinės malkos neduos laukiamo rezultato, jei bus neseniai nukirstos ir dar pilnos vandens. Dalis degimo metu išsiskiriančios energijos tuomet sunaudojama vandeniui išgarinti, o ne patalpoms šildyti. Be to, šlapios malkos sunkiau įsidega, labiau dūmija ir gali didinti nuosėdų susidarymo riziką dūmtraukyje.
Šildymui dažniausiai rekomenduojama naudoti malkas, kurių drėgnumas neviršija maždaug 20 procentų. Sausumas ne mažiau svarbus už medienos tankį, todėl rinkdamasis tarp sausų beržinių ir šlapių ąžuolinių malkų pirmiausia įvertinčiau, kada ketinu jas kūrenti. Jei malkų reikia jau šiai žiemai, net ir tanki mediena nedaug padės, jeigu iki šalčių nespės išdžiūti.
Malkų drėgnumą patogiausia patikrinti specialiu medienos drėgmės matuokliu. Kad rodmuo būtų naudingesnis, vieną kaladę perskelčiau ir matuočiau šviežiai atskeltame vidiniame paviršiuje, vadovaudamasis prietaiso instrukcija. Vien sausa išorinė žievė dar nereiškia, kad kaladės vidus tinkamas kūrenimui.
Kaip suprasti, ar malkos jau pakankamai sausos?
Neturint drėgmės matuoklio galima atkreipti dėmesį į kelis požymius. Džiūdama mediena dažnai suskyla galuose, tampa lengvesnė, o daužant sausas kalades vieną į kitą kartais girdisi skardesnis garsas. Tačiau nė vienas šių požymių neleidžia tiksliai nustatyti drėgmės procento. Dėl to rimčiau perkant didelį kiekį malkų matuoklis man atrodo naudingesnis už spėliojimą.
Taip pat paklausčiau pardavėjo, kada mediena buvo nukirsta, suskaldyta ir kokiomis sąlygomis laikyta. Vien pasakymas, kad malkos prabuvo lauke metus, negarantuoja, jog jos jau sausos. Stambios, nesuskaldytos kaladės džiūsta gerokai lėčiau nei smulkesnės, o prastai vėdinamoje vietoje net ir ilgai laikomos malkos gali išlikti drėgnos.
Kaip laikyti malkas, kad jos vėl nesudrėktų?
Net ir nusipirkus gerai išdžiovintų malkų svarbu jas tinkamai laikyti. Malkų nekraučiau tiesiai ant žemės, nes iš apačios jos gali traukti drėgmę. Geriau po rietuve pakišti medinius tašus, padėklus arba įrengti kitą pakeltą, stabilų pagrindą. Taip oras gali laisviau judėti ir po sukrautomis malkomis.
Viršuje reikalinga apsauga nuo lietaus bei sniego, tačiau šonų nereikėtų aklinai uždengti. Jei visą rietuvę sandariai apvyniosiu plėvele, po ja gali kauptis drėgmė, o mediena vietoje džiūvimo pradės pelyti. Geriausiai tinka stogelis ir atviri, vėdinami šonai.
Dar stengiuosi malkų nekrauti prie pat namo sienos, ypač jei ten menkai cirkuliuoja oras. Nedidelis tarpas palengvina vėdinimą ir neleidžia drėgmei nuolat laikytis prie pastato. O į namus atsinešu tik tiek malkų, kiek artimiausiu metu reikės, kad nereikėtų didelio kiekio laikyti gyvenamosiose patalpose.
Perkant malkas svarbu ne tik kaina už priekabą
Anksčiau išgirdęs pasiūlymą nusipirkti pilną priekabą malkų pirmiausia lygindavau galutinę sumą. Tačiau dabar suprantu, kad dvi vienodo dydžio priekabos gali turėti skirtingą tikrąjį medienos kiekį. Vienoje malkos gali būti tvarkingai sukrautos, kitoje – padrikai sumestos, paliekant gerokai daugiau tuščių tarpų.
Todėl visada verta išsiaiškinti, kokiais tūrio vienetais skaičiuoja pardavėjas. Erdmetris reiškia sukrautos medienos tūrį kartu su tarpais tarp kaladžių, o kietmetris – pačios medienos tūrį be šių tarpų. Padrikai sumestų malkų tūris taip pat nėra tas pats, kas tvarkingai sukrautų.
Norėdamas sąžiningai palyginti pasiūlymus, pasidomėčiau malkų rūšimi, drėgnumu, kaladžių ilgiu, nurodytu matavimo vienetu ir pristatymo kaina. Tik tada galima įvertinti, ar iš pažiūros pigesnis pasiūlymas tikrai naudingesnis. Jei vienas pardavėjas siūlo sausas beržines malkas, o kitas – šlapias ąžuolines, vien kaina už kubinį metrą nieko galutinai nepasako.
Kokias malkas pats rinkčiausi žiemai?
Jei skroblo, ąžuolo, uosio ir buko malkų kaina bei drėgnumas būtų panašūs, rinkčiausi tas, kurios geriausiai tinka mano naudojamam šildymo įrenginiui. Visos šios tankios medienos rūšys gali būti labai tinkamos ilgesniam kūrenimui. Tačiau nemažiau svarbu, kad kaladės būtų tinkamo dydžio ir išdžiovintos iki rekomenduojamo drėgnumo.
Kasdieniam kūrenimui taip pat mielai rinkčiausi gerai išdžiovintas beržines malkas. O greitesniam įkūrimui pasilikčiau sausų smulkesnių skiedrų arba lengvesnės medienos, jei ji tinkama konkrečiai krosniai. Toks pasirinkimas leidžia patogiau įkurti ugnį ir vėliau palaikyti norimą šilumą tankesnėmis malkomis.
Man svarbiausia išvada paprasta: sausos, tinkamai laikytos vidutinio tankio malkos gali būti naudingesnės už brangias, bet šlapias ąžuolines kalades. Todėl prieš pirkdamas pirmiausia tikrinčiau drėgnumą, o tik tada lyginčiau medienos rūšis ir kainas. Taip lengviau išvengti situacijos, kai malkų lyg ir daug, tačiau jos prastai dega, o atsargos senka greičiau, nei tikėjausi.
Galiausiai supratau, kad geriausios malkos nebūtinai yra pačios brangiausios. Daug svarbiau žinoti, ką iš tikrųjų perku, kaip tai laikysiu ir kokiame įrenginyje kūrensiu. Tinkamai pasirinktos ir gerai išdžiovintos malkos padeda šildytis patogiau, o dėl kiekvienos priekabos nereikia spėlioti, ar jos užteks visai žiemai.
O kokiomis malkomis kūrenate jūs – ąžuolinėmis, beržinėmis, uosinėmis ar kitokiomis? Pasidalykite komentaruose, kokia mediena jūsų krosnyje dega ilgiausiai ir kurią pirkti, jūsų nuomone, labiausiai apsimoka.
