Kai rudenį parsinešu didesnį tinklą svogūnų, visada norisi juos sudėti taip, kad po savaitės nereikėtų rinkti suminkštėjusių galvučių. Anksčiau elgdavausi labai paprastai: dalį palikdavau virtuvėje, o likusius sudėdavau ten, kur, mano galva, maistas turėjo išsilaikyti ilgiausiai. Atrodė visiškai logiška – kuo vėsiau, tuo geriau.
Turinys (8)
- Kodėl šaldytuvas nėra ideali vieta visoms svogūnų atsargoms
- Dar viena problema – svogūnai gali pradėti dygti
- Kur dabar laikau svogūnus
- Polietileninis maišelis – viena blogiausių vietų ilgam laikymui
- Svogūnų atsargas verta kartkartėmis perrinkti
- Tačiau supjaustytam svogūnui galioja jau visai kita taisyklė
- Yra atvejų, kai šaldytuvas vis dėlto praverčia
- Dabar pirmiausia žiūriu ne į šaltį, o į sausumą
Tik po kurio laiko pradėjau pastebėti keistą dalyką: būtent ta dalis atsargų kartais pradėdavo gesti pirmiau.
Iš pradžių kaltinau pačius svogūnus. Gal prastai išdžiovinti, gal viena galvutė jau buvo pažeista, gal tiesiog nepasisekė su partija. Tačiau situacija kartojosi, ir tada pradėjau žiūrėti ne į daržoves, o į tai, kokiomis sąlygomis jas laikau.
Paaiškėjo, kad svogūnams svarbus ne vien vėsus oras – yra dar keli dalykai, kurių buvau visiškai neįvertinusi.
Kodėl šaldytuvas nėra ideali vieta visoms svogūnų atsargoms
Visas sausas svogūno galvutes geriausia laikyti sausoje, tamsioje ir gerai vėdinamoje vietoje. Šaldytuve oras paprastai būna drėgnesnis nei sandėliuke ar tinkamai įrengtame rūsyje, todėl sausa išorinė luobelė gali pradėti sugerti drėgmę. Ilgiau taip laikomas svogūnas gali minkštėti, o pažeistoms ar prasčiau išdžiovintoms galvutėms padidėja pelėsio ir puvinio tikimybė.
Man pačiai skirtumas labiausiai pasimatė ne pirmą ar antrą dieną, o po ilgesnio laiko. Iš pradžių svogūnas atrodo visiškai normalus, tik lukštas tampa nebe toks sausas ir traškus. Vėliau gali atsirasti minkštesnių vietų ar drėgmės prie kaklelio. Kai taip nutinka vienai galvutei, šalia laikomas atsargas verta patikrinti nedelsiant.
Dar viena problema – svogūnai gali pradėti dygti
Svogūnas nėra tiesiog „negyva“ daržovė. Tai augalo svogūnėlis, kuris tinkamomis sąlygomis gali pradėti leisti naujus ūglius. Temperatūros ir drėgmės pokyčiai gali paskatinti šį procesą, ypač jei svogūnai jau kurį laiką laikomi po derliaus nuėmimo.
Pats žalias daigas nėra pavojingas, tačiau sudygusi galvutė dažniausiai pradeda prarasti tvirtumą ir kokybę. Jos vidus gali tapti minkštesnis, o skonis – nebe toks ryškus. Jei pamatau tik pradėjusį dygti, bet dar visiškai tvirtą svogūną, stengiuosi jį sunaudoti pirmiausia.
Kur dabar laikau svogūnus
Geriausiai man pasiteisino paprasta taisyklė: svogūnams reikia oro. Didesnį kiekį laikau sausoje, tamsesnėje ir kuo vėsesnėje vietoje, kur nėra didelių temperatūros svyravimų. Tam tinka tinkliniai maišeliai, pinti krepšiai, dėžutės su angomis ar kartoninės dėžės, kuriose padaryta pakankamai skylių oro cirkuliacijai.
Svarbiausia, kad svogūnai nebūtų suspausti į visiškai uždarą talpą. Jei laikau didesnį kiekį, stengiuosi jo nesuversti į labai storą sluoksnį, nes viduryje oras cirkuliuoja prasčiau. Kuo lengviau aplink galvutes juda oras, tuo mažesnė tikimybė, kad susikaupusi drėgmė liks nepastebėta.
Polietileninis maišelis – viena blogiausių vietų ilgam laikymui
Kai svogūnus parsinešu iš parduotuvės plastikiniame maišelyje, stengiuosi jų ten nepalikti. Uždaroje pakuotėje beveik nėra oro judėjimo, o susikaupusi drėgmė neturi kur pasišalinti. Tai ypač nepalanku, jei bent viena galvutė yra įskilusi, įspausta ar jau pradėjusi gesti.
Tokį svogūną kartais galima pastebėti tik tada, kai maišelio viduje jau atsiranda specifinis kvapas. Todėl didesnes atsargas dabar visada išpakuoju ir apžiūriu. Kelios minutės darbo sutaupo daug daugiau laiko vėliau, kai nebereikia mesti lauk kelių vienas nuo kito sugedusių svogūnų.
Svogūnų atsargas verta kartkartėmis perrinkti
Net ir laikant tinkamomis sąlygomis ne visos galvutės išsilaiko vienodai. Viena gali būti gavusi smūgį transportuojant, kita – prasčiau išdžiūvusi, o trečioje pažeidimas gali būti beveik nematomas. Todėl kas kelias savaites savo atsargas greitai peržiūriu.
Pirmiausia sunaudoju tuos svogūnus, kurie pradeda minkštėti, dygti arba turi pažeistą lukštą. Jei galvutė jau šlapia, stipriai suminkštėjusi, supelijusi ar nemaloniai kvepia, jos nepalieku tarp kitų. Taip viena bloga galvutė netampa visos dėžės problema.
Tačiau supjaustytam svogūnui galioja jau visai kita taisyklė
Vos svogūną perpjaunu ar nulupu, situacija pasikeičia. Pašalinus apsauginį lukštą jo nepalieku spintelėje kartu su nepažeistomis galvutėmis. Likusią dalį dedu į šaldytuvą, geriausia – į sandarų indelį arba gerai uždaromą maisto dėžutę.
Taip svogūnas ne tik apsaugomas nuo išdžiūvimo ir kitų produktų, bet ir jo kvapas mažiau pasklinda po šaldytuvą. Supjaustytą ar nuluptą svogūną stengiuosi sunaudoti per kelias dienas, o jei jo paviršius pasikeičia, tampa slidus ar atsiranda nemalonus kvapas, jo nebesaugau.
Yra atvejų, kai šaldytuvas vis dėlto praverčia
Ne kiekvienuose namuose yra vėsus sandėliukas, rūsys ar kita gera vieta daržovėms. Jei bute rudenį ir žiemą labai šilta, o virtuvėje temperatūra nuolat aukšta, pasirinkimas tampa sudėtingesnis. Tokiu atveju nedidelį kiekį svogūnų galima laikyti vėsiau, tačiau reikia ypač stebėti drėgmę ir jų būklę.
Taip pat ne visi svogūnai vienodi. Saldesnės, sultingesnės veislės paprastai turi daugiau drėgmės ir gali būti jautresnės ilgam laikymui nei įprasti sausi geltonieji svogūnai. Todėl vienos universalios taisyklės visoms veislėms nėra – verta įvertinti, kokį svogūną nusipirkome ir kiek laiko ketiname jį saugoti.
Dabar pirmiausia žiūriu ne į šaltį, o į sausumą
Anksčiau buvau įsitikinusi, kad beveik bet kokiam maistui geriausia vieta yra kuo šaltesnė. Su svogūnais teko šį įprotį pakeisti. Visoms sausoms galvutėms daug svarbiau gera oro cirkuliacija, tamsa ir sausa aplinka nei tiesiog žema temperatūra.
Nuo tada, kai atsargas pradėjau laikyti tinkamai vėdinamoje vietoje ir reguliariai jas peržiūriu, išmetu gerokai mažiau svogūnų. O šaldytuvą palieku tam momentui, kai svogūnas jau nuluptas ar prapjautas. Paprastas pokytis, bet kai perki ne vieną galvutę vakarienei, o kelis kilogramus, skirtumas labai greitai pasijunta.
