Grietinė sausainių tešloje man visuomet atrodo kaip mažas triukas: iš jos kepinys tampa minkštas, bet vis tiek išlaiko malonų trapumą. Būtent dėl to šie Napoleono sausainiai man taip gerai pavyksta – jie kvepia vanile, kepa greitai ir viduje slepia du labai skirtingus įdarus.
Turinys (3)
Labiausiai man patinka tas momentas, kai ištraukiu lakštą iš orkaitės ir matau vos vos pageltusius kraštelius. Tada dar palaukiu, pabarstau cukraus pudra ir ant stalo atsiranda naminis kepinys, prie kurio tinka ir arbata, ir kava, o namai kvepia labai jaukiai.
Ko man reikia šiems sausainiams
Visas grožis čia tame, kad ingredientai paprasti, bet sudėlioti labai taikliai. Aš mėgstu pirmiausia pasiruošti produktus ant stalo, o tada be skubėjimo maišyti tešlą ir du įdarus atskirai.
Tešla
- miltai 280 g
- kepimo milteliai 0,5 a. š.
- žiupsnelis druskos
- vanilinis cukrus 8 g
- sviestas 100 g
- grietinė 200 g
- kiaušinio trynys 1 vnt.
Pirmajam įdarui
- graikiniai riešutai 150 g
- kiaušinio baltymas 1 vnt.
- cukrus 2 v. š.
Antrajam įdarui
- varškė 150 g
- cukrus 2 v. š.
- kiaušinio trynys 1 vnt.
- cukraus pudra papuošimui
Kaip aš juos gaminu savo virtuvėje
1. Pirmiausia imu tešlą: į miltus suberiu kepimo miltelius, žiupsnį druskos ir vanilinį cukrų, viską gerai išmaišau. Tada sudedu sviestą ir rankomis trinu, kol gaunu smulkių trupinių masę. Po to įmaišau grietinę ir kiaušinio trynį, užminkau minkštą, švelnią tešlą. Aš stengiuosi jos nepermaišyti, nes kuo ilgiau minkau, tuo labiau ji šyla. Galiausiai suvynioju ir dedu į šaldiklį 15 minučių, kad atvėstų ir būtų daug patogesnė kočioti.
2. Kol tešla ilsisi, ruošiu abu įdarus. Graikinius riešutus smulkiai pasmulkinu, bet ne taip, kad jie virstų miltais – man patinka, kai kepinyje lieka lengvas traškumas. Atskirame dubenyje mikseriu išplaku kiaušinio baltymą su cukrumi iki lengvo purumo, tada įmaišau riešutus ir viską sujungiu. Varškės įdarui į varškę dedu cukrų ir kiaušinio trynį, o masę kruopščiai ištrinu iki vientisumo. Jei varškė grūdėta, aš ją dar trumpai pertrinu per sietelį, kad įdaras būtų švelnesnis ir lengviau pasiskirstytų.
3. Atvėsusią tešlą iškočioju į lakštą ir supjaustau trikampiais, kaip ir darau su šiuo receptu nuo pat pradžių. Ant kiekvieno trikampio dedu pasirinktą įdarą ir suformuoju sausainius. Čia man svarbiausia per daug neprikrauti įdaro: jei jo bus perdaug, kepant jis gali išbėgti, o jei tešlą kočiosiu per plonai, sausainiai bus per trapūs ir sunkiau laikys formą. Kočiodama taip pat labai neskubu berti papildomų miltų, nes tada kepinys gali tapti sausokas.
4. Suformuotus sausainius dėlioju ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir palieku tarp jų nedidelius tarpelius. Orkaitę iš anksto įkaitinu iki 180 °C ir kepu apie 15–20 minučių, kol paviršius įgauna švelnų auksinį atspalvį. Aš visada žiūriu ne tik į laiką, bet ir į spalvą, nes kiekviena orkaitė kepa savaip, o mažesni sausainiai paruduoja greičiau nei didesni.
Vos išėmusi iš orkaitės, leidžiu sausainiams kiek atvėsti, o tada dosniai apibarstau cukraus pudra. Man būtent čia atsiranda tas galutinis „Napoleono“ efektas: trapus kraštelis, kvapnus vidus ir saldus viršus. Tokie sausainiai man atrodo tobuli prie arbatos, bet dažnai dingsta ir prie kavos, nes namuose jie akimirksniu sulaukia dėmesio.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar galiu naudoti kitokią varškę?
Taip, bet aš renkuosi sausesnę ir ne per šlapią varškę, nes tada įdaras laikosi gražiau ir kepant neišskiria perteklinio skysčio. Jei varškė grūdėta, ją verta pertrinti per sietelį arba trumpai permaišyti trintuvu – masė tampa lygesnė, o sausainiai atrodo tvarkingiau.
Jei varškė labai minkšta, galiu ją palikti kelioms minutėms nusivarvėti ant sietelio, kad įdaras netaptų per skystas. Tada kepiniai išlieka trapesni ir gražiau įgauna formą.
Ką daryti, jei neturiu graikinių riešutų?
Graikiniai riešutai čia suteikia sodrų skonį, bet jei jų neturiu, dažnai imu lazdyno riešutus arba migdolus. Skonis bus kitoks, tačiau pati idėja išlieka ta pati: reikia riešutinio įdaro, kuris susidraugautų su saldumu ir trapia tešla.
Jei riešutai labai stambūs, juos visuomet pasmulkinu iki vidutinio dydžio gabalėlių, nes taip įdaras pasiskirsto tolygiau. Man nepatinka, kai vienoje vietoje susidaro didelis riešutų gumulas, o kitur beveik nieko nelieka.
Kaip šiuos sausainius laikyti, kad jie išliktų trapūs?
Leidžiu jiems visiškai atvėsti ant grotelių, nes tik tada jie nepradeda drėkti nuo savo garų. Tada dedu į sandarų indą ir, jei reikia, sluoksnius atskiriu kepimo popieriaus lapeliu. Taip cukraus pudra lieka graži, o sausainiai nesulimpa tarpusavyje.
Šaldytuve jų nelaikyčiau, jei noriu išsaugoti trapumą, nes šaltis ir drėgmė dažnai suminkština paviršių. Mano virtuvėje jie geriausiai jaučiasi kambario temperatūroje, o skaniausi būna per pirmąsias kelias dienas.
Kokios klaidos dažniausiai sugadina rezultatą?
Dažniausia bėda man atrodo per šilta tešla. Kai ji per daug sušyla, sausainius sunkiau formuoti, o įdaras gali pradėti slinkti. Todėl tie 15 minučių šaldiklyje man yra ne formalumas, o tikra pagalba, leidžianti viską suvaldyti.
Dar viena klaida – per didelė orkaitės kaitra arba per ilgas kepimas. Tada sausainiai gražiai paruduoja išorėje, bet vidus praranda minkštumą. Aš laikau 180 °C ir stebiu spalvą, o ne aklai pasitikiu laikrodžiu.
Ar galima įdarus pasiruošti iš anksto?
Taip, ir man taip net patogiau. Riešutinį įdarą pasiruošiu pirmiau, uždengiu ir trumpam pasidedu, o varškės masę taip pat galiu susimaišyti iš anksto, jei žinau, kad tą pačią dieną tikrai kepsiu. Toks pasiruošimas labai padeda, kai kepu vakarui ar savaitgaliui, nes vėliau belieka tik formuoti ir kepti.
Tik vieną dalyką visada prisimenu: įdarai turi būti ne per šilti ir ne per skysti. Kai jie ramiai pastovi, man daug lengviau suformuoti tvarkingus trikampius, o sausainiai kepa vienodžiau ir atrodo daug dailiau.























