Pastaba elektroniniame dienyne buvo trumpa: „Pamokos metu naudojosi telefonu, nereagavo į mokytojos pastabas.“ Sūnui dvylika, šeštoje klasėje, ir tai buvo jau trečia tokia pastaba per mėnesį. Vakare liepiau jam padėti telefoną ant stalo ir pasakiau, kad savaitę jo negaus. Jis nesiginčijo. Tai mane ir sutrikdė. Įprastai jis būtų šaukęs, trankęs durimis, derėjęsis. O dabar tiesiog padėjo telefoną ir nuėjo į savo kambarį. Telefonas suvibravo, ir ekrane pamačiau klasės pokalbių grupės pranešimą. Tik tada viską supratau.
Turinys (4)
Man 38-eri, esu buhalterė, gyvenu Klaipėdoje su vyru ir dviem vaikais. Sūnus visada buvo ramus, šiek tiek uždaras vaikas, labiau mėgstantis knygas ir piešimą nei futbolą. Pastaraisiais mėnesiais jis tapo dar tylesnis. Mes manėme, kad tai paauglystė. Kad visi vaikai tokiame amžiuje užsidaro ir praleidžia per daug laiko telefone.
Ką radau klasės grupėje
Žinau, kad skaityti vaiko susirašinėjimus nėra gerai. Bet tą vakarą tai, ką pamačiau ekrane, mane privertė atsisėsti ir skaityti toliau. Klasės grupėje buvo dvidešimt trys vaikai. Ir didžioji dalis žinučių paskutinį mėnesį buvo apie mano sūnų. Juokeliai apie jo drabužius. Jo nuotrauka, padaryta per kūno kultūros pamoką persirengiant, su piešiniais ant jos. Balsavimas, „kas klasėje labiausiai nereikalingas“. Daugiausia balsų gavo jis.
Supratau, kodėl jis per pamokas naudojasi telefonu. Jis tiesiog nuolat tikrindavo, ką apie jį rašo. Kiekvieną pertrauką, kiekvieną laisvą minutę. Ir kiekvieną kartą, kai mokytoja jam darydavo pastabą, jis gaudavo ne tik pastabą dienyne, bet ir naują juokelį grupėje, nes kažkas tai pamatydavo ir parašydavo.
Ilgai sėdėjau virtuvėje su tuo telefonu rankose. Pirmas jausmas buvo pyktis ant tų vaikų. Antras – ant savęs. Kaip aš nepastebėjau? Kodėl jis man nepasakė? Ir trečias, pats stipriausias, – noras nueiti į jo kambarį ir jį apkabinti.
Pokalbis, kurio jis bijojo
Įėjau į jo kambarį. Jis gulėjo ant lovos su ausinėmis ir žiūrėjo į lubas. Atsisėdau šalia ir pasakiau, kad mačiau grupę. Jis apsiverkė. Pirmą kartą per kelerius metus mačiau jį verkiantį. Sakė, kad nenorėjo mums sakyti, nes bijojo, jog eisime į mokyklą ir bus dar blogiau. Kad tada visi žinos, jog jis „skundžia“. Kad jis tikėjosi, jog tai praeis savaime.
„Sumokėsiu už vakarienę, jei važiuosi su manimi į viešbutį.“ 49 metų vyras nė neįtarė, ką apie jį sužinosiu
Už dviejų kambarių butą Panevėžyje šildymas kainavo 148 eurus. Kaimynas virš manęs moka 60, ir pagaliau supratau kodėl
Anyta slapta atvedė kitą moterį į marčios namus ir planavo ją iškraustyti. Bet viena smulkmena viską išdavė
Pirmoji moteris tikrino, ar atbėgsiu jai paskambinus, antroji paprašė milijono. Būdamas 72-ejų supratau vieną dalyką
Tą patį pirkinių krepšelį nupirkau trijose Utenos parduotuvėse. Per mėnesį skirtumas siekė 74 eurus
„Išeinu pas kitą, bet pusė tavo verslo priklauso man!“ – pareiškė žmona. Vyras parodė dokumentus, kurių ji nesitikėjoPasakiau, kad jis nieko blogo nepadarė. Kad tai, kas vyksta, vadinasi patyčios, ir kad jos savaime nepraeina. Kad mes jį saugosime ir kad jis neturi to nešti vienas. Jis paklausė, ar dabar vėl gaus telefoną. Pasakiau, kad gaus, bet kartu nuspręsime, kaip jį naudoti, kad jis jam nekenktų.
Ką padarėme su mokykla
Kitą rytą padariau grupės ekrano nuotraukas ir parašiau klasės auklėtojai bei mokyklos socialinei pedagogei. Ne piktai, bet labai aiškiai: kas vyksta, nuo kada, kokie įrodymai. Paprašiau susitikimo. Su vyru nusprendėme, kad neisime aiškintis su kitų vaikų tėvais patys, nes tai tik paaštrintų situaciją.
Mokykla sureagavo greičiau, nei tikėjausi. Socialinė pedagogė pasikalbėjo su sūnumi, paskui su keliais vaikais, kurie buvo aktyviausi grupėje. Buvo sukviesti tų vaikų tėvai. Grupė buvo uždaryta, o klasėje vyko pokalbis apie patyčias internete su psichologe. Vienas berniukas, kuris buvo paskelbęs tą nuotrauką, atėjo atsiprašyti. Sūnus sakė, kad tai buvo keista, bet gera.
Sūnus kelis kartus kalbėjosi su mokyklos psichologe. Kartą, kai jam buvo sunku vakare, paskambino į Vaikų liniją numeriu 116 111. Jis man pats tai papasakojo kitą rytą ir pasakė, kad jam padėjo, nes ten buvo žmogus, kuris tiesiog klausėsi.
Ką supratau kaip mama
Visą tą laiką aš mačiau tik pastabas dienyne. Telefonas man buvo problema, o iš tiesų jis buvo vienintelis būdas, kaip mano vaikas bandė sekti, kas vyksta su juo, ir apsisaugoti. Aš bausdavau jį už simptomą, nematydama priežasties.
Dabar, jei vaikas pasikeičia, tampa tylesnis, uždaresnis ar staiga pradeda daug laiko leisti telefone, aš ne tik draudžiu, bet ir klausiu. Ne „ką tu ten veiki“, o „kaip tau sekasi klasėje“. Ir laukiu atsakymo ilgiau nei vieną sakinį.
Sūnus dabar septintoje klasėje. Jis turi du gerus draugus, su kuriais piešia komiksus. Pastabų dėl telefono daugiau nebuvo. O tą vakarą, kai jis pagaliau papasakojo viską, jis paprašė, kad jo neapkabinčiau, nes jis jau ne mažas. Ir tada pats mane apkabino.
