Kovo pradžioje, kai nutirpo sniegas, nuėjau pažiūrėti, kaip peržiemojo trys jaunos obelys, kurias pasodinau ankstesnį rudenį. Dvi iš jų atrodė gerai. O trečiosios kamienas prie pat žemės buvo nugraužtas ratu, iki baltos medienos, maždaug dešimties centimetrų aukštyje. Žievės neliko visai. Iš karto supratau, kad medelio nebeišgelbėsiu. Pelės per žiemą po sniegu turėjo puikią vakarienę.
Turinys (4)
Kodėl pelės graužia žievę būtent žiemą
Kol žemė neįšalusi ir lauke yra sėklų bei žolės, pelės ir pelėnai turi ko ėsti. Bet kai užsninga, jų maisto atsargos sumažėja. Po sniego danga jos jaučiasi saugiai: plėšrūnai jų nemato, o sniegas veikia kaip antklodė. Tada jos randa sultingą, minkštą jaunų vaismedžių žievę ir ją graužia. Labiausiai nukenčia jaunos obelys, kriaušės, slyvos ir vyšnios, kurių žievė dar plona.
Mano klaida buvo paprasta. Aplink jaunus medelius rudenį palikau aukštą žolę ir storą lapų sluoksnį, nes maniau, kad tai apsaugos šaknis nuo šalčio. Iš tikrųjų sukūriau pelėms jaukią slėptuvę tiesiai prie jų žiemos maisto.
Ką darau dabar lapkritį
Dabar kiekvieną lapkritį, kol dar nesninga, aplink kiekvieną jauną vaismedį išvalau apie metro skersmens ratą. Nupjaunu žolę, sugrėbiu lapus ir nuimu mulčią nuo pat kamieno. Tuščia, plika žemė pelėms nepatraukli, nes ten jos nesijaučia saugios.
Paskui apvynioju apatinę kamieno dalį apsauga. Bandžiau įvairius būdus. Geriausiai pasiteisino smulkaus metalinio tinklelio rankovė, apie 50–60 centimetrų aukščio, kurią šiek tiek įkasu į žemę. Ji apsaugo ne tik nuo pelių, bet ir nuo kiškių. Tinklelis turi būti pakankamai smulkus, kad pelė pro jį nepralįstų, ir neturi spausti kamieno. Kai kurie sodininkai naudoja plastikines apsaugines spirales, jos irgi tinka, bet jas pavasarį būtina nuimti, kad po jomis nesikauptų drėgmė.
Dar vienas senas, bet veiksmingas būdas – aplink kamieną pastatyti eglių šakas spygliais žemyn. Pelėms nemalonu pro jas lįsti. Šį būdą naudodavo dar mano senelis, ir jis tikrai veikia, tik šakas reikia pasirūpinti iš anksto.
Dukterėčia nesuprato, kodėl vieną hortenziją geniu, o kitos neliečiu: štai kas lemia vasaros žiedus
Kaimynas pjovė seną obelį, o aš paprašiau kelių šakelių: taip išsaugojau veislę, kurios nėra nė viename medelyne
Vaismedžių kamienus balinu ne pavasarį, o lapkritį: kaimynas nustebo, kai paaiškinau, nuo ko tai saugo
Bendradarbė pusmetį laukė naujų zamiokulko ūglių: paaiškėjo, kad jam trukdė jos pačios rūpestis
Vos nenukirpau pusės būsimų serbentų uogų: štai kokių šakų rudenį negalima šalinti
Fikusas meta lapus ir džiūsta? Prieš jį išmesdami patikrinkite šiuos 6 dalykusSniegas – ir draugas, ir priešas
Per žiemą, kai pasninga, kartais išeinu į sodą ir aplink jaunų medelių kamienus suminu sniegą. Sutryptas, kietas sniegas pelėms trukdo rausti tunelius iki pat kamieno. Tai užtrunka kelias minutes, bet ypač svarbu po gausaus snygio, kai sniego sluoksnis storas ir purus.
Pavasarį, kai sniegas pradeda tirpti, sodą apeinu pirmiausia. Jei randu nugraužtą žievę, bet ne visu ratu, žaizdą nuvalau ir užtepu sodo tepalu, o kamieną aprišu. Medis turi galimybę atsigauti. Jei žievė nugraužta ratu, kaip mano atveju, maistinės medžiagos nebegali pasiekti šaknų, ir medelis dažniausiai žūva.
Pamoka, kainavusi vieną obelį
Tą nugraužtą obelį teko iškasti. Kitą rudenį jos vietoje pasodinau naują ir jau nuo pirmos dienos apsaugojau tinkleliu. Nuo tada per kelias žiemas nė vienas mano medelis nebuvo nugraužtas, nors pelių pėdsakų sniege matau kiekvieną žiemą.
Jei pasodinote jaunų vaismedžių šį ar praėjusį rudenį, nepalikite jų žiemai be apsaugos. Lapkritis pats laikas: kol žemė neįšalusi, dar galima įkasti tinklelį ir sutvarkyti žolę aplink kamieną. Valanda darbo dabar gali išgelbėti medį, kurį auginate jau ne vienus metus.
