Ne vienam pažįstama situacija: medis jau seniai nupjautas, o jo kelmas vis dar styro pačiame sodo viduryje. Toks vaizdas ne tik gadina aplinką, bet ir trukdo šienauti, sodinti ar tiesiog patogiai vaikščioti po sklypą.
Turinys (4)
Vis dėlto nebūtina iškart kviesti technikos ar užsisakyti kelmų frezavimo. Specialistai primena, kad galima pasitelkti patį natūraliausią kelią – paspartinti medienos irimą, sudarant sąlygas organizmams, kurie tai daro patys.
Kodėl vienas kelmas suyra greitai, o kitas laikosi metų metus
Mediena sudaryta daugiausia iš celiuliozės, hemiceliuliozės ir lignino. Būtent ligninas yra ta medžiaga, kuri labiausiai stabdo spartų irimą, todėl kelmas ne visada suyra taip greitai, kaip norėtųsi.
Pagrindinį darbą čia atlieka grybai, o jiems padeda ir kiti organizmai. Tačiau jiems reikia trijų dalykų: drėgmės, deguonies ir tinkamos temperatūros. Jei kelmas paliekamas sausoje, saulėtoje vietoje, jis gali išstovėti ne vienus metus.
Irimo greitis priklauso ir nuo kitų aplinkybių. Svarbi medžio rūšis, kamieno ar kelmo skersmuo, taip pat tai, kiek mediena liečiasi su dirva. Kuo daugiau sąlyčio su žeme ir kuo daugiau drėgmės, tuo palankesnė aplinka natūraliam skaidymuisi.
Kodėl sausas pienas skamba viliojančiai, bet ne visada padeda
Sodo entuziastai neretai pataria kelmą apibarstyti sausu pienu. Tokia idėja atrodo logiška, nes sausame piene esą yra cukrų ir baltymų, kurie turėtų maitinti mikroorganizmus ir taip spartinti medienos irimą.
Tačiau patikimų tyrimų, kurie patvirtintų, kad sausas pienas iš tiesų greitina kamieno ar kelmo skaidymą, trūksta. Be to, toks priedas gali privilioti gyvūnus ir paskatinti mikroorganizmų veiklą, kuri nebūtinai padeda skaidyti ligniną.
Dėl tos pačios priežasties neverta tikėtis stebuklo ir iš česnako ar Epsomo druskos. Kur kas svarbiau pasirūpinti tuo, kas tikrai veikia: tinkama drėgme, geru oro patekimų ir didesniu paviršiumi, kurį gali pasiekti medieną ardančios gyvybės formos.
Jei kelmas didelis ir senas, bet vis dar kietas, vien tik paviršiaus pabarstymas dažniausiai nieko nepakeis. Tokiu atveju verta mąstyti ne apie „stebuklingą“ priedą, o apie tinkamą paruošimą, kuris natūraliam procesui padeda iš vidaus.
Kaip paruošti kelmą, kad jis pradėtų irti sparčiau
Pirmas žingsnis labai paprastas – kelmą reikia pragręžti. Viršutiniame medienos paviršiuje padaroma kelių skylių, kad į ją lengviau patektų drėgmė ir organizmai, kurie skaido medieną.
Čia nėra vieno universalaus gręžimo gylio. Svarbiausia ne skaičius, o tai, kad padidėtų paviršiaus plotas, prieinamas drėgmei ir irimą skatinantiems organizmams. Kuo daugiau tokių vietų, tuo daugiau galimybių natūraliam skaidymosi procesui prasidėti.
Tuomet reikėtų pašalinti atsilaisvinusius žievės ir medienos gabalus. Tai pagerins kontaktą tarp kelmo ir drėgnos organinės medžiagos, o būtent toks kontaktas ir padeda kelmui po truputį silpti.
Kitas žingsnis – užberti subrendusio komposto. Jį paskleiskite ir ant paties kelmo paviršiaus, ir aplink jo pagrindą. Kompostas padeda išlaikyti drėgmę ir kartu suteikia organinės medžiagos, kuri naudinga irimo procesui.
Galiausiai kelmą reikėtų uždengti mulčiu. Tam tinka lapai arba medžio drožlės – jos saugo nuo perdžiūvimo ir palaiko drėgną sluoksnį. Svarbu kelmo sandariai nevynioti plėvele, nes grybams ir kitiems skaidytojams reikia ne tik drėgmės, bet ir oro.
Drėgmę reikia stebėti, tačiau kelmo nereikėtų tiesiog užpilti vandeniu. Per didelis užmirkimas nėra naudingas, nes organizmams, kurie ardo medieną, taip pat reikia deguonies. Todėl geriau palaikyti tolygią drėgmę, o ne paversti vietą balute.
Kada verta pradėti ir ko tikėtis iki pavasario
Ruduo tam dažnai yra patogus metas. Oras vėsesnis, drėgmę išlaikyti lengviau, o nukritę lapai gali virsti puikia patalyne ant kelmo ir aplink jį. Toks sluoksnis padeda apsaugoti medieną nuo perdžiūvimo.
Vis dėlto reikėtų turėti omenyje, kad žemesnė temperatūra sulėtina ir pačių skaidytojų veiklą. Todėl lapkritį galima pradėti pasiruošimą, bet tikėtis, kad kelmas iki pavasario išnyks, būtų nerealistiška.
Intensyviausias irimas paprastai vyksta tada, kai mediena išlieka drėgna, o temperatūra vėl pakyla. Kitaip tariant, šį procesą verta vertinti kaip ilgalaikį sodo tvarkymą, o ne kaip vienos dienos darbą.
Lietuvoje tai ypač aktualu tiems, kurie turi nedidelius kiemus ar sodus ir nori sutvarkyti aplinką be sunkių darbų ir papildomų išlaidų. Jeigu kelmas stovi atviroje vietoje, verta jį prižiūrėti reguliariai: papildyti mulčą, patikrinti, ar mediena neišdžiūvo, ir leisti gamtai dirbti savo ritmu.
Toks būdas netinka tada, kai reikia staiga atlaisvinti vietą statyboms ar dideliam pertvarkymui. Tačiau jei skubos nėra, natūralus skaidymasis gali būti paprastas, pigus ir gana patikimas sprendimas, ypač kai derinamas su kompostu, mulčiu ir nuolat palaikoma drėgme.




















