– Tai išeina, kad aš turiu mokėti daugiau tik todėl, kad daugiau uždirbu? Čia jau nebe šeima, čia kažkokia mokesčių inspekcija, – pasakė vyras ir padėjo šakutę ant lėkštės taip, kad ji žvangtelėjo. Sūnus nustojo kramtyti ir pažiūrėjo į mus abu. Aš sėdėjau su atverstu sąsiuviniu, kuriame buvau ranka surašiusi visas mūsų mėnesio išlaidas, ir supratau, kad šis vakaras nesibaigs taip ramiai, kaip planavau.
Man 37-eri, Vilniuje dirbu vaistininke, uždirbu apie 1 400 eurų į rankas. Vyras dirba elektros montuotoju ir gauna apie 1 900. Kartu esame dvylika metų, auginame dešimtmetį sūnų, gyvename trijų kambarių bute Fabijoniškėse, už kurį dar dvidešimt metų mokėsime paskolą. Nuo pat pradžių išlaidas dalinomės per pusę. Kiekvienas pervesdavo į bendrą sąskaitą po lygiai, o kas likdavo, likdavo kiekvienam asmeniškai.
Kai pusė tapo per daug
Kol buvome jauni ir neturėjome vaiko, ta tvarka atrodė teisinga. Mūsų atlyginimai buvo panašūs, išlaidos nedidelės, o pusiau dalintis buvo paprasta ir aišku. Bet per pastaruosius kelerius metus kainos pakilo taip, kad mūsų bendras krepšelis išaugo beveik dvigubai. Paskolos įmoka, komunaliniai, maistas, sūnaus būreliai ir mokykla, automobilio draudimas. Mūsų bendros išlaidos dabar siekia apie 2 200 eurų per mėnesį. Pusė to yra 1 100 eurų.
Man po bendros įmokos lieka apie 300 eurų. Iš jų perku sau drabužius, moku už telefoną, kartais nuperku dovanų draugėms ir mamai. Kai prasidėjo rudens sezonas ir sūnui reikėjo naujų žieminių batų, striukės ir kuprinės, sumokėjau iš savo dalies, nes vyras tą mėnesį buvo užsakęs naujus įrankius. Mėnesio pabaigoje man liko 12 eurų. Vyrui, kaip vėliau sužinojau, liko beveik 600.
Pirmą kartą pajutau ne pyktį, o kažkokį keistą nuovargį. Ne todėl, kad jis daro kažką blogo. Jis nė karto nėra atsisakęs nupirkti sūnui ko nors ar paklausęs, kodėl išleidau tiek pinigų. Bet kai sėdėdama ant vonios krašto vakare tikrinau savo sąskaitą ir mačiau 12 eurų, supratau, kad mūsų „teisinga“ tvarka nebėra teisinga.
Sąsiuvinis ant virtuvės stalo
Kelis vakarus sėdėjau prie virtuvės stalo su sąsiuviniu ir skaičiuotuvu. Surašiau visas išlaidas, kurias mokame kartu. Paskui suskaičiavau, kaip atrodytų dalijimasis proporcingai. Jei uždirbame kartu 3 300 eurų, tai mano dalis yra apie 42 procentus, vyro – 58. Mokant proporcingai, aš į bendrą sąskaitą pervesčiau apie 930 eurų, jis – apie 1 270. Tada mums abiem liktų po panašią dalį savo atlyginimo: man apie 470, jam apie 630.
Man tai atrodė logiška ir teisinga. Kitą vakarą, kai pavalgėme, išsitraukiau sąsiuvinį ir pradėjau aiškinti. Tikėjausi diskusijos, gal net pritarimo. Vietoj to išgirdau tą frazę apie mokesčių inspekciją ir pamačiau vyro veidą, kurio dar nebuvau mačiusi. Jis atrodė ne piktas, o įsižeidęs.
Sūnų nusiunčiau į jo kambarį pasiruošti pamokoms, o mes likome virtuvėje. Vyras pasakė, kad jis dirba sunkiau, dažnai vakarais ir savaitgaliais, todėl ir uždirba daugiau. Kad jis tuos pinigus užsidirbo pats ir neturėtų už tai būti nubaustas. Aš atsakiau, kad irgi dirbu visą darbo dieną, o po darbo dar namie gaminu, tikrinu pamokas, skalbiu ir tvarkau. Tik už tai niekas nemoka. Tą vakarą miegojome nugaromis vienas į kitą.
Pokalbis, kurį pradėjo jis
Po dviejų dienų vyras grįžo iš darbo anksčiau ir pats pasiūlė pasikalbėti. Pasakė, kad visą dieną galvojo ir kad, tiesą sakant, niekada nebuvo pagalvojęs, kiek man lieka po bendros įmokos. Jis manė, kad aš tiesiog esu taupesnė, todėl ir neperku sau nieko naujo. Kad mano tylėjimą apie pinigus jis suprato kaip ženklą, kad man jų užtenka.
Paskui pasakė ir tai, kas jam iš tikrųjų užkliuvo. Kad jam svarbu jaustis, jog uždirbtus pinigus jis gali leisti savo nuožiūra. Kad jo tėvai visą gyvenimą ginčydavosi dėl pinigų, ir jis pažadėjo sau, jog jo šeimoje to nebus. Kai aš atsinešiau sąsiuvinį su skaičiais, jis pajuto, kad tas ginčas jau prasidėjo. Klausiausi ir supratau, kad mes abu kalbėjome ne tik apie pinigus.
Ilgai kalbėjomės. Ne apie procentus, o apie tai, ką kiekvienam iš mūsų reiškia teisingumas. Man tai reiškė, kad abu po bendrų išlaidų turėtume panašią laisvę. Jam tai reiškė, kad niekas neturėtų skaičiuoti, ką jis daro su savo pinigais. Ir tada supratome, kad šie du dalykai vienas kitam visai neprieštarauja.
Ką sutarėme
Galiausiai sutarėme ne tiksliai proporcingai, bet arti to. Vyras į bendrą sąskaitą perveda 1 250 eurų, aš – 950. Bendros išlaidos apima ne tik būstą ir maistą, bet ir visus sūnaus poreikius: drabužius, būrelius, mokyklos išlaidas. Tai, kas lieka kiekvienam asmeniškai, yra kiekvieno reikalas, ir niekas niekam nesiaiškina. Kartą per metus, sausį, susėdame ir peržiūrime, ar viskas vis dar atrodo teisinga, nes atlyginimai ir išlaidos keičiasi.
Praėjo pusmetis. Pirmą kartą per kelerius metus nusipirkau paltą ne per išpardavimą ir nejaučiau dėl to kaltės. Vyras nusipirko tuos įrankius, apie kuriuos svajojo, ir jau nebe iš „likučio“. Dėl pinigų dabar ginčijamės ne dažniau nei anksčiau, gal net rečiau, nes dabar apie juos kalbame aiškiai, o ne tylime iki tol, kol vienam iš mūsų sąskaitoje lieka 12 eurų.
Jei kas nors manęs paklaustų, ar verta šeimoje dalintis išlaidas proporcingai, atsakyčiau, kad tikslus skaičius nėra svarbiausias. Svarbiausia, kad abu žinotų, kiek kiekvienam lieka gyventi, ir kad apie tai būtų galima kalbėti be baimės įžeisti. Mūsų pokalbis prasidėjo nuo žvangtelėjusios šakutės, bet baigėsi geriau, nei būčiau galėjusi tikėtis. Gaila tik, kad jį atidėliojau kelerius metus.




















